Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

NAKVOJU KAPINĖSE

     Trečiajai nakčiai sustojau kapinėse prie Ann Arbor miesto. Tikėsite ar ne, kapinės yra geriausia vieta keliaujančio dviratininko poilsiui, tiek dieną, tiek naktį. Ten gražiai nupiauta žolė, paprastai yra vandens, auga mielą pavėsį teikiančių medžių, viešpatauja niekieno netrukdoma ramybė, įdomūs skaityti paminklų įrašai, kai kurie gana būdingi. Ko daugiau vasarą poilsiui galima norėti? Ypač miela sustoti nakčiai, saulei leidžiantis, kaimo kapinaitėse laukų viduryje, kai atsisėdęs matai visą gamtą gražiai besiruošiančią miegui: palengva temsta, rimsta medžių lapuose vėjas, sukurkia varlės, dieniniai paukščiai jau snaudžia, vienur kitur amtelia šuo, ant pievų ima dėtis rūkas. Rodosi, kad pati siela kyla į Dievą vakaro malda... Tokios vietos jokiu būdu nekeisčiau į keturias motelio sienas. Pasistatau palapinę, pasiimu į ją miegmaišį ir reikalingus daiktus, apkloju dviratį, nusiplauju ir gėrėdamasis užmiegu.

     Kai kas klausė, ar naktį kapinėse, ir dar vienam, miegoti nebaisu. Ko turėčiau bijoti? Ten besiilsintiems mirusiesiems aš juk nieko bloga nesu padaręs. O kad sustojau drauge pailsėti, ar turėtų už tai ant manęs rūstauti? Žinau, kad mirusieji yra Dievo rankoje, manosios pašvęstos kunigystės sakramento; už ką turėtų jas siųsti manęs gąsdinti? O be jo sutikimo nieko negali daryti. Ir aš, ir jie ilsimės kaip draugai, to paties Dievo globojami. Lietuviai iš viso niekada mirusiųjų nebijojo, bet palaikė glaudų, šeimyninį ryšį su vėlėmis, kaip liudija gražūs mūsų liaudies papročiai.

     Rytą, vos švintant, apie 5 val., sučiulba paukščiai. Keliuosi su jais ir aš. Palapinė labai geras kambarys apsirengti. Susipakavus daiktus ir žvilgterėjus į žemėlapį, paprastai jau teka saulė. Aš iš kapinių, į vieškelį, ir porą valandų iki pusryčių dui pirmyn, ryto vėsaus dvelkimo glostomu veidu, pro bundančias sodybas ir babžnytkaimius. Praustis ir skustis sustoju vėliau benzino stotyse, kurių pakeliui nestinga. Ten patogiausia: yra veidrodis, šilto vandens ir kiti įrengimai. Kapinėse daugiausia ir esu kelionės metu nakvojęs. Dažnai ten sustodavau pailsėti ir dieną, ypač pietų metu. Nė vienų neradau užrakintų; daugumas neturėjo net užkeliamų vartų.

AR DVIRAČIU VAŽIUOTI PAVOJINGA?

     Maždaug Mičigano valstybės viduryje vėl buvau įsukęs į platų vieškelį, einantį pro Ann Arbor ir Ypsilanti į Detroitą; pavadintas Michigan Avenue. Kai kas teiraujasi, ar didžiaisiais keliais dviratininkių važiuoti nepavojinga. Iš savo patirties šios kelionės metu galiu pasakyti, kad didžioji dauguma šoferių, tiek automobilių, tiek sunkvežimių, apie 95%, su dviratininku pavyzdingai atsargūs ir mandagūs. Lenkdami gerokai pasineša į kairę, kad nebūtų jokio pavojaus užkliudyti, o jei iš priekio atvažiuoja mašina, savo veidrodyje matau, kaip nelenkia, nors dėl dviračio siaurumo vietos užtektų. Amerikos Kelių Saugumo Tarybos (National Safety Council) statistikomis, 80% dviratininkų užmušami arba sužeidžiami grynai dėl savo pačių kaltės, ne šoferių. Jei mane kas paklaustų, kas dviratininkui pavojingiausia, atsakyčiau: mieste dviračiais važinėjantys vaikai. Dažnai važiuoja blogąja kelio puse, mėčiodamiesi; nežinai, kuria puse pro tave suks. Todėl 5-14 metų vaikams, važinėjantiems dviračiu, nelaimių statistikose priklauso didžiausia vieta. Suaugusiam dviratininkui, kuris laikosi eismo taisyklių, dar dėvi ryškios spalvos drabužius, kad būtų lengvai pastebimas, viešieji keliai yra iš tikrųjų saugūs.

     Kad būtų dar saugiau, Amerikoje vis daugiau įrengiama dviratininkams specialių kelių. Jų trys rūšys, arba klasės. Nors ir nedaug, bet vis tiek jau šis tas yra: prie kai kurių prikabintos lentelės su užrašu, kad tai dviračių keliai (bike routes). Tai iš tikrųjų nieko daugiau, kaip įspėjimas automobilistams būti ypatingai atsargiems. Kur kas daugiau yra dviračių ruožai (bike lanes). Tai gatvėse ir vieškeliuose vienas atidalytas ruožas, skirtas išskirtinai dviratininkams, uždraustas (visam laikui arba tam tikromis valandomis) naudoti automobiliams. Niujorko miestas savaitgaliais, šiokiadieniais nuo 10 val. ryto iki 4 val. popiet ir antradienių vakarais, vasarą uždaro automobiliams visą savo didžiulį Centrinį Parką. Pirmaklasiai, aišku, yra dviračių takai (bike paths), įruošti išskirtinai dviratininkų naudojimui. Tokį dviračių taką, pavyzdžiui, yra išsivedusi Čikaga visu 20 mylių ilgiu Mičigano ežero pakraščiu. Kitas išvestas į rytus nuo Brookfieldo priemiesčio. Cook apskritis planuoja Čikagos apylinkėse turėti 100 mylių šių specialių, 8-12 pėdų pločio, takų dviračiams. Puikų 50 mylių dviračių taką yra įsiruošusi kaimyninė Viskonsino valstybė, perdirbusi iš nebenaudojamo geležinkelio. Tai dalis tos valstybės per visą savo teritoriją, ir gražiausiomis vietomis, nutiesto dviračių kelio, 350 mylių ilgio, Kenosha-La Crosse.

PER TILTĄ Į KANADĄ

     Ketvirtąją dieną apie pietus pervažiavau Amerikos-Kanados sieną Ambasadorių tiltu, aukštai aukštai išriestu per abi šalis skiriančią Detroito upę, į kitoje pusėje esantį Windsoro miestą. Tuojau krito į akį, kad Kanados bankai moka gerokai aukštesnes palūkanas, negu Amerikos. Tuo metu, pavyzdžiui, už 6 metams lakštais laikomus indėlius Jungtinių Amerikos Valstybių bankai mokėjo 73/4%, o Kanadoje, kaip mačiau, net 91/2 % •

     Važiuojant į rytus nuo Windsoro, daugiausia lyguma, plačiausi grūdų laukai su retai išsimėčiusiomis ūkininkų sodybomis. Sustojau ant vieno tilto pažiūrėti į apačioje tekantį upelį. Iš šono bėga į jį vamzdžiu nuo kalvos vanduo. Matau — toje vietoje prie pakrantės švendrių tik juda, taškosi. Išsiimu iš kišenės žiūronėlius — neršia žuvys, ir didokos, greičiausiai karpiai. Priėjęs galėtum pasigriebti ranka.

     — Šimts nemato, — tariau sau. — Brisiu per žolynus, kad ir prilips į drabužius (ir vėliau į odą) erkių!

     Tylutėliai priselinau. Kai jau buvo likęs vienas žingsnis, kad paslysiu ant drėgno dumblo! Gerai, kad suspėjau pasigriebti už karklų, kitaip būčiau su visais drabužiais įsmukęs tiesiai į upę. Trinktelėjus, karpiai visi kaip vienas į upės gilumą, ir sudie! Grįžau su tuščiomis rankomis ir purvu aplipusiais batais.

     Kitoje vietoje sustojau pakeliui po medžiu atsikvėpti. Iš vienos pusės pastačiau dviratį, iš antros atsiguliau ant žolės pats, parėmęs aukštyn iškeltas kojas. Po kiek laiko atlekia atskuba, sėdęs į sunkvežimį, iš netolimos sodybos ūkininkas su sūnumi, manydami, kad atsitikusi kokia nors nelaimė: nutrenkusi pravažiuojanti mašina, tiesiai į tą medį, ir dabar guliu aukštyn kojomis nebegyvas. Nuraminau, kad neatsitikę nieko bloga, padėkojau už rūpestį ir paaiškinau, kad tokiu būdu pailsėti iškeltomis kojomis, labai sveika kraujotakai, tiek keliaujančio pėsčiomis, tiek dviratininko. Apsidžiaugę ir palinkėję geros kelionės, grįžo prie savo darbo.

     Užsiminęs kraujotaką, čia pridėsiu, kad pats patyriau, kaip važiavimas dviračiu sveikas širdžiai. Prieš keletą metų vokiečių mokslininkai, peršvietę rentgeno spinduliais krūtinę daugiau kaip 200 sportininkų ir ne-sportininkų, atrado įdomų dalyką. Kai kurių atletų, nors kūnas tvinko muskulais, krūtinė nerodė labai geros sveikatos. Pavyzdžiui, imtininkų ir šokikų į aukštį širdies tūris nebuvo didesnis už neatletų. Teniso žaidėjai ir trumpų nuotolių plaukikai taip pat per daug nepasižymėjo: širdys tebuvo 10% didesnės. Pastebimai, 20-30%, didesnis širdies tūris buvo irkluotojų, ilgų distancijų slidininkų, bėgikų bei plaukikų. Bet visus nunešė profesionalai dviratininkai: jų širdis buvo maždaug 40% didesnio tūrio už normalią. Dviračio širdžiai nešamą sveikatą galėjau patirti pats, nors neprofesionalas — iš pulso. Važiuoji ir, spartokai spausdamas į priekį porą-trejetą valandų, nulipi pailsėti, tikrini pulsą: širdis muša ne skubiai šokinėdama, kaip viščiuko — tik-tik-tik-tik, bet gražiai iš palengvo — dunkst-dunkst-dunkst, mažiau negu 60 kartų per minutę.

NETENKU PINIGINĖS

     Pavažiavus apie 60 mylių nuo sienos, apie Blenheimą, prie Erie ežero, prasideda sodų rajonas. Stebėjausi, kad ten tuo metu, į birželio pabaigą, jau buvo prinokusios juodosios vyšnios. Girdėti, kaip pykšt-pykšt! tokie įtaisai šaudo — baidyti šalin nuo uogų paukščiams; kai kuriose vietose leidžiamas toks dūzgiantis garsas, matyt, sparnuotųjų irgi nemėgstamas; kitur plevėsuoja nuo šakų medžiagos rankovės. Braškių pilni laukai, dažnos lentos su užrašu, kviečiančiu pigiai patiems skintis: 3 kvortos už dolerį, taigi 3-4 kartus pigiau už perkamas Čikagos krautuvėse. Kvietimu naudojausi ir skaniai sveikai uogų prisivalgiau. Dar toliau pavažiavus į rytus, apie Rodney, auginamas tabakas, kaip tuojau matyti iš daržinių, kuriose nuskynus džiovinamas ir geltoninamas. Lietuvių tabako augintojų daugumas turi ūkius kitoje, tolimesnėje apylinkėje, kur jam vėl tinkama žemė, apie tris didesnius miestelius: Aylmer, Delhi, Tillsonburg. Į šį paskutinįjį miestelį pas gimines ir važiavau.

     Penktosios dienos vakare, dar saulei tebesant aukštokai, bebuvo likę važiuoti apie 30 mylių. Giminėms nieko nebuvau pranešęs, kada atvyksiu, tik prieš keletą mėnesių parašęs, kad ketu dviračiu atvažiuoti.

     — Praneši, — galvojau sau, — kad atvažiuoji. O jei pakeliui, dar ko gera pačią pirmąją dieną, kas nors atsitiks, ir nenuvažiuosi? Tai tau ir dviratininkas, sakys. Geriau telefonuosiu, kai jau būsiu visai nebetoli.

     Taip dabar tą pavakarę ir darau iš St. Thomas miestelio. Bet telefonas skamba, ir niekas neatsiliepia. Vadinasi, tetos nėra namie. Telefonuoju šalia gyvenančiai dukteriai Aliutei su žentu Gediminu Rugieniu — ir šių nėra. Pasidairęs po miestelio krautuvių vitrinas, vėl telefonuoju į abi vietas, jau skubėdamas, nes saulė nebetoli laidos, o važiuoti dar likę dvejetui valandų. Tas pat: neatsako niekas.

     —    Važiuosiu, — tariau sau. — Dar kartą paskambinsiu pakeliui iš artimesnio miestelio, Aylmer.

     Eidamas kur nors į krautuvę ar kitur, visada pasiimdavau su savimi iš priekinio krepšio, kad kas nors nepavogtų, tris daiktus: įmautę su pasu bei atsarginiais pinigais, piniginę su dokumentais ir kišenėlę su smulkiomis monetomis. Sustoju tame arti-mesniame miestelyje telefonuoti. Imuosi maišelį su anais trimis daiktais — gi piniginės jame nėra. Iškrečiu iki daiktelio visą priekinį krepšį — nėra! Vadinasi, skubėdamas St. Thomas miestelyje, neapsižiūrėjau ir palikau telefono būdelėje, nes ten su savimi turėjau. Ką daryti? Grįžti atgal dviračiu? Kol suvažinėsiu, labai susivėlinsiu: ir giminės bus sumigę, ir naktį nepažįstamu keliu dviratininkui nepatariama važiuoti. Pasitaikys kelyje išmušta duobė, susikraipys į ją trenkęs priekinis ratas, ir tūpčiosi sau tamsoje keletą valandų taisydamas, jei iš viso pavyks ištiesinti. Šviesos teturiu ant rankos prisirišamą elektrinę lemputę su balta šviesa priekin ir raudona užpakalin: ne kad važiuojančiam rodytų kelią, bet pravažiuojantiems dviratininką. Telefonuoju St. Thomas miestelio policijai, klausdamas, ar nemalonėtų nuvažiuoti į ten ir ten esamą telefono būdelę paimti paliktos piniginės.

     —    Gaila, — atsakė, — kad šiuo metu neturime atliekamos mašinos, nes dvi išvažiavusios prie įvykusių eismo nelaimių, o trečioji — į ligoninę.

     —    A, važiuosiu, — tariau sau, padėkojęs budėjusiam policininkui, — pas gimines. Ten tuojau pat sėsiu į jų automobilį ir atvyksiu patikrinti, gal dar piniginė būdelėje tebėra, ypač kad telefonavau iš miesto pakraščio.

     Spaudžiau į priekį, kaip reikia, nes temo, o likę važiuoti apie 10 mylių. Kol, dar paklaidžiojęs, radau iš naujai pravesto kelio įvažiavimą į miestelį, buvo jau prasidėjusi naktis. Tetos namuose langai be šviesos. Bet garažo durys, kaip paprastai, neuždarytos. Įvedęs dviratį, einu į Aliutės namus, "Baltuosius rūmus". Pabandau daryti duris iš antrojo aukšto šono, pro virtuvę, kur matau degančią šviesą. Užrakintos. Lipdamas laiptais žemyn, girdžiu ten atsidarančias priekines duris ir klausiantį balsą. Kol spėju nueiti, ir anas randu vėl užrakintas. Pasirodė, kad aš abiem moterims įvariau baimės. Teta, jau lovoje, išgirdusi garaže šnarėjimą ir pro durų apačią pamačiusi uždegtą šviesą, telefonavo dukteriai Aliutei, klausdama, ar tai ji ko nors ieškanti. Toji atsakė, kad ne. Už minutės Aliutė telefonuoja tetai, kad ir apie jos duris kažkas slampinėjąs, bandąs atidaryti, o vyras kaip tik likęs nakvoti ūyje su darbininkais. Jau buvo betelefonuojančios policijai.

     Pasisveikinęs ir trumpai papasakojęs apie piniginę, tučtuojau sėdau į automobilį tikrinti telefono būdelės. Neberadau. Gaila buvo prarastų pinigų, apie 45 dolerius, ir drauge buvusių dokumentų: šoferio ir Mičigano valstybės žvejojimo leidimų, socialinės apsaugos ir ligoninės draudimo kortelių, dviratininkų klubo liudijimo ir kitų.

     — Ar tik visa to man neužtaisė anas juodas katinas, perbėgęs skersai kelią netoli Čikagos? — juokais pasakojau savo nuotykius rytojaus dieną.

     Teta, nusivedusi į krautuvę, liepė išsirinkti naują piniginę. Už ją mokėdama, sakė įdedanti ir šiek tiek pinigų. Žiūriu — dveja tiek, ir dar su viršum, kas buvo prarastojoje. Galėjau jai tik padėkoti ir nuoširdžiai pabučiuoti į kaktą. Po trejeto savaičių Čikagoje gavau iš Kanados paketėlį su pinigine ir dokumentais. Persiuntė vienas žmogus, radęs ją numestą ant kelio be pinigų.

(Bus daugiau)

Sportuok, kad tavo kūnas nebūtu kapas tavo skeletui.

J. Firaudoux