IVAN FRANKO

     Ivan Franko, ukrainiečių poetas, rašytojas, kritikas ir istorikas, kilęs iš Galicijos, dažnai buvo suimamas ir etapais varinėjamas anuometinėje Austro-Vengrijoje, o dar labiau nepageidaujamas buvo carinėje Rusijoje. Jo poezijatai ukrainiečių tautos istorija, kuriai jis skyrė visas savo jėgas ir kovojo, norėdamas ją išauklėti ir paruošti nepriklausomam gyvenimui. Po Taraso Ševčenkosjis žymiausias ukrainiečių poetas.

     Legendoje "Žmogaus gyvenimas" poetas filosofas alegoriškai vaizduoja žmogaus kūno silpnumą bei trapumą, kuris kiekvienu metu gali atsisakyti tarnauti. Taip pat vaizduoja pavojus, kurie gresia žmogaus gyvenimui ir baigia pabrėždamas, kad tik vienas dalykas sušvelnina buitįbroliška meilė, kuri yra aukščiausias dalykas visame gyvenime.

Čia duodame šios legendos neeiliuotą vertimą.    

P. Gaucys

     Tai buvo Indijoje. Negyvenama dykuma ėjo žmogus. Staiga jį puolė alkanas liūtas. Pamatęs žvėrį iš tolo ir išgirdęs jo maurojimą, keleivis iš visų jėgų pasileido bėgti. Ir štai besigelbėdamas, jis pribėgo gilią duobę. Jis nebegalėjo grįžti atgal ar kur nors pasislėpti, o liūtas vis artėjo. Žmogus mato, kad virš tos daubos, virš uolėtos pakriūtės, pakeliui į bedugnę, laibas berželis auga plyšyje, į saulę keldamas virš prarajos savo žalią viršūnėlę. Nieko negalvodamas, keleivis stvėrė tą berželį ir, rankomis besilaikydamas už jo kamieno, pakibo virš jo tamsios bedugnės, kojomis ore mostagudamas, iki į ką nors tvirtesnį galės atsiremti. Ir štai, nugalėjęs mirtiną šiurpulį, giliai atsiduso. Ir ryžosi tada, vargšelis, atsargiai apsidairyti: kur jis ir kas su juo atsitiko?

     Pirmas jo žvilgsnis krito į medelio šaknis, kuris nelaimėje jam buvo vienintelė atrama. Bet ar jam nesivaideno? Žiūri — dvi pelės: viena balta, kita juoda, sutartinai, uoliai, paskubomis, nepaliaujamai dantimis graužia medžio šaknis. Lyg pasamdytos, nagais greitai kasa žemę atramai pagraužti ir, po ją pasirausus, sugriauti.

     Staiga vėl žmogui suvirpėjo širdis. Kaip tik tą akimirką nuožmus liūtas sustojo ties dauba, pamatė keleivį ir įtužusiu maurojimu pažadino aidą. Negalėjo jo pasiekti, bet įnirtusiai pykdamas, žiūrėjo iš kalno, šokinėjo, draskė žemę ir laukė, kada keleivis vėl į viršų brausis.

     Vargšas žmogus pažvelgė į bedugnės tamsybę ir pamatė, kad pačiame daubos dugne baisus slibinas raitosi ir, plačiai pražiojęs alkanus nasrus, godžiai laukia, kada nuo atkrantės nukris grobis.

     Žmogui aptemo akys, sugėlė širdį ir šaltas prakaitas išpylė visą kūną. Ir girdi jis, lyg kad po kojomis atrama linguoja. Žvilgterėjo — ir apmirė! Tai gyvatė, į kamuolį susivyniojus ant iškyšulio snaudžia. Žmogus norėtų surikti, bet riksmas apmirė, baimės nuslopintas. Norėtų melstis, bet siaubas užgniaužė ir mintį apie Dievą. Lyg šaltas lavonas, jis kabojo, žinodamas, kad netrukus pelės šaknis pagrauš, ir į koją gyvatė įsisiurbs, ir jėgos išseks, ir jis nukris į bedugnę, į slibino nasrus.

     Ir čia — o stebuklas! Ant berželio šakų bedalis žmogus pamatė kamanių lizdą. Vos įmatomame plyšyje sustingo medaus lašai, o kamanės išlėkė į laukus ieškoti grobio. Ir žmogus labai įsinorėjo paragauti medaus. Visas jėgas sukaupęs, jis pasistiebė į viršų, lūpomis prisilietė prie to plyšio ir ėmė čiulpti. Ir iškart lyg kažkas būtų nuritęs nuo širdies sunkų akmenį. Medaus saldumas ūmai jį privertė užmiršti liūtą, maurojusį viršuje, virš jo galvos, ir peles, įniršusiai graužusias šaknis, ir slibiną, apačioje grasiusį, ir gyvatę, po kojomis šnypščiusią. Viską, viską užmiršo tas žmogus, radęs šykščiuose medaus lašeliuose nuostabų, begalinį rojaus malonumą.

     Išmintingasis Budda, Azijos švyturys, dvasios akimis matė tą nuotykį ir tikintiesiems taip apie tai kalbėjo: "Broliai, tas keleivis — tai kiekvienas mūsų. Gyvenimas sunkus, gamta mums priešiška, ir tūkstančiai nelaimių bei vargų iš visų pusių visur mus supa, kaip tą keleivį, pakibusį virš bedugnės. Alkanas liūtas virš mūsų — tai mirtis. Slibinas apačioje — tai amžina užmarštis, ji kiekvieną pasiruošusi praryti. Dvi pelės — tai laikas, diena ir naktis, kurios nepaliaujamai graužia mūsų gyvenimą. Gyvatė po mūsų kojomis, broliai, — tai mūsų kūnas, silpnas ir ligotas, savo nepastovumu galįs kiekvieną akimirką atsisakyti mums tarnauti. O berželis, į kurio laibą kamieną įsikibo keleivis, beieškodamas išsigelbėjimo, — tai žmogaus atmintis, trumpa, nepastovi, ir nėra mums, broliai, išeities iš sielvarto, nėra mums išsigelbėjimo. Tik viena mums priegloba — ir jokia jėga jos niekad iš mūsų negali atimti — tai tikros meilės ir brolybės palaima, tas nuostabus medus, kuris vienu lašu žmogaus gyvenimą daro neišmatuojamą, iškelia sielą virš bet kokio nerimo, aukščiau visų praeinančių liūdesių, į pilnus šviesos ir laimės plotus. Broliai, greičiau gerkit tuos lašus! Nes tik tai, ką girdi jūsų širdis, kuo pilna jūsų krūtinė ir kuo gyvena siela, tik meilės ir pagarbos palaimoje savo draugams, viltyje ir siekime tyrųjų sferų aukštumų glūdi mūsų laimė".