E. L. P.
Pripuolamai dovanų gavau knygą. Pripuolamai, neturėdama kitos parankėj, pradėjau ją skaityti. Ir kuo daugiau skaičiau, tuo nesmagiau jaučiausi. Tai buvo knyga, kurią turėjau skaityti ne pripuolamai! Tai buvo knyga, kurią būčiau turėjus skubėti įsigyti, kol ji dar neišparduota, nes visi lietuviai ją perka, ir laida jau gali išsibaigti! Įsivaizduočiau, kad kai kurie ją jau verčia į kitas kalbas. Deja — taip nebuvo. Apie knygą nieko nebuvau nei girdėjusi, nei skaičiusi. Atrodo, kad mūsų pažįstamų tarpe bei mūsų skaitomoj spaudoj jokių didelių atgarsių dėl jos nesigirdėjo.
Knyga, "Pėdos mirties zonoje", parašyta Elenos Juciūtės, turėtų būti perskaityta kiekvieno lietuvio laisvame pasaulyje. Kodėl buvo tiek daug "triukšmo", kai pasirodė Solženycino "Gulag Archipelago"? Kodėl buvo tokia stipri reakcija, kad jo knygą visi diskutavo, stengėsi įsigyti ir net ankstyvesnius, dar neskaitytus Solženycino veikalus iš knygynų graibstėsi? Kodėl ieškojom Solženycino knygose kokių žinių apie lietuvius — jų laikyseną bei sąlygas Sovietų kalėjimuose? Ar tai darėme dėl mados, nes visas pasaulis apie "Gulagą" kalbėjo, nenorėjome ir mes pasirodyti "ne intelektualais"? Ar mes tikrai nuoširdžiai domėjomės žiniomis apie lietuvių kalinių likimą? Atsižvelgiant į tai, kodėl nepuolam skaityti savo žmogaus, lietuvės Elenos Juciūtės, aprašymų apie pokarinius laikus Lietuvoje ir autorės pergyvenimus Sibire? Juk ta knyga papasakoja, ką mūsų broliai ir seserys Lietuvoje pergyveno ir pergyvena dabar, jausdami komunizmo "išlaisvinimo" ranką. Tų laikų, būdami jau tremtyje, nepergyveno nei mūsų vyresnioji karta, nei vidurinioji ir, savaime aišku, nei jaunesnioji.
Apie tokius įvykius, kuriuos Juciūtė aprašo, mes turime nujautimą, truputį žinių iš "Kronikos" ir gal esame girdėję šį tą iš kurių artimųjų. Knyga "Pėdos mirties zonoje" padėtų mums ne tik užjausti Lietuvos lietuvius, bet ir juos teisingiau suprasti. Taigi tie, kurie gali, lankosi šiandieninėje Lietuvoje, gal net neturėdami jokios sąvokos apie šiandieninės Lietuvos santvarką, neįsivaizduodami, kokia elgsena galėtų artimiesiems pakenkti ir nesuprasdami, koks yra dvasinis pergyvenimas lietuviams, mėginantiems išorinai prisitaikyti prie komunizmo, kad galėtų egzistuoti.
Jei kalbame apie meilę Lietuvai, jei stengiamės savo vaikuose įdiegti lietuviškumo kibirkštį, tai nebūkime veidmainiai ir rinkime visas žinias, kiek tik galime, apie mūsų kenčiančią tėvynę, kurios gyventojai neša tikrą Golgotos kryžių, ir ištieskime savo seserims ir broliams ne tik pagalbos ir užuojautos, bet ir supratimo ranką. Jų padėtis nėra lengva.
Elena Juciūtė savo įvade nepriskaito sau laurų, nesilygina su pasaulinėmis garsenybėmis ir neįsivaizduoja savęs žymia rašytoja. Ji tik kukliai ir maloniu stiliumi atpasakoja savo pergyvenimus, kai pasiliko tėvynėje, užėjus vokiečiams ir komunistams. Jos sesuo ir mama pasitraukė į Vakarus. Ji liko viena stebėti vokiečių terorą ir rusų pergalę, badą Rytprūsiuose ir rusų sauvaliavimą Lietuvoje. Iš profesijos mokytoja, ji buvo 1946 m. paskirta mokyklos direktore. Tai buvo pareigos, kurių kiekvienas kratėsi. Norint tas pareigas sėkmingai atlikti, teko prisitaikyti ir prie lietuvių partizanų, ir prie komunistų. Pavyzdžiui — komunistai mokykloje iškabino Lenino ir Stalino paveikslus, o partizanai tuos paveikslus nuplėšė, jų vietoje pakabindami kryžių ir Vytį. Mokytojai ir ypač direktoriai lieka "viduryje". Jei direktorius pašalins kryžių ir sukabins komunistinius paveikslus, jis užsitrauks partizanų nepasitenkinimą. Jei direktorius jo nenuims, susilauks komunistų arešto. Antra vertus, jei nieko nebijodamas nuims kryžių ir Vytį, tai bus įrodymas, kad turi ryšius su partizanais, ir tada vėl gresia areštas. Taigi mokytojų ir direktorių pareigos buvo sunkios, ypač kai reikėjo prieš savo auklėtinius išorinai elgtis ne pagal savo sąžinę.
Elena Juciūtė 1946 m. įstojo į partizanų eiles ir todėl 1949 m. buvo suimta. Autorė aprašo įvairius kalėjimus, tardymus ir teismus. Ji pasakoja, kokiose baisiose sąlygose kaliniai buvo laikomi, ir stebisi, koks atsparus žmogaus kūnas, kad taip atsilaiko prieš visokius nepatogumus ir pažeminimus. Ypač skaudu skaityti apie motinų kalėjimus Sibire ir sunkų vaikų likimą. Knygoje yra nuotraukų iš Sibiro stovyklų ir parodomi rankdarbiai, kuriuos autorė ir jos pažįstami dirbo, būdami kalėjimuose. Atrodo, kad autorė myli gamtą ir džiaugiasi net ir žiauraus Sibiro miškais ir gėlėmis. Lietuvės kalinės, kiek įstengdamos, ir kalėjime šventė savo tradicines šventes — Kūčias, Velykas ir t.t.
Beveik aštuonerius metus iškalėjusi, Juciūtė drauge su devyniom kitom lietuvėm buvo paleista iš kalėjimo 1956 metais. Grįžo į Lietuvą suvargusi, pakirsta sveikata, išsiilgusi savo gimtojo krašto. Tačiau ta išsvajota tėvynė ne mielai priėmė buvusius Sibiro kalinius. Žmonės, valdžios prigrasinti, jų bijojo, kad neužsitrauktų ant savęs komunistų represijų. Atvykus iš Sibiro, reikia užsiregistruoti. Norint užsiregistruoti, reikia susirasti gyvenamą vietą. Visokių kliūčių buvo daroma gyvenamos vietos suradimui, tuo būdu trukdant užsiregistravimą, o neužsiregistravus, darbo neįmanoma gauti. Pašalpos jokios. Grįžusių iš Sibiro padėtis buvo beveik beviltiška. Kai kurie grįžo atgal į Sibirą ir kaip "pionieriai" kūrėsi, nes ten sąlygos jiems buvo lengvesnės. Tačiau autorė, pakeldama neapsakomus sunkumus, liko tėvynėje. Stalinui mirus, Lietuvoje reikalai kiek palengvėjo. Šiek tiek sumažėjo vieši areštai bei masiniai trėmimai, tačiau žmonių gąsdinimas nesustojo. Vyko įvairūs pogromai, žmonių apgaudinėjimas, psichologinis baiminimas ir "nusikaltimai" prieš įstatymus, kurie dar nebuvo išleisti. Nepasitikėjimas nei aplinka, nei kitais žmonėmis sukėlė didžiulį nervinį įtempimą, kuris dažnai vedė net iki savižudybės. Plačiai aprašoma Palanga ir pasaulinių įvykių įtaka už geležinės uždangos. Juciūtė, 1966 m. sesers iškviesta, perėjusi įvarias kančias dėl dokumentų sutvarkymo, išvyko į Ameriką.
Aš pati nesu nei literatė, nei visuomenininke, tik šeimą auginanti biologė. Esu labai dėkinga tėvams už prasmingą dovaną. Tvirtai rekomenduoju, kad kiekvienas, kuriam rūpi Lietuvos padėtis, Elenos Juciūtės knygą "Pėdos mirties zonoje" artimoje ateityje perskaitytų.
• Naujoji Gvinėja, esanti į šiaurę nuo Australijos, tapo nepriklausoma. Turi apie 3 mil. gyventojų, jų tarpe apie 700.000 katalikų, paskirstytų į 17 vyskupijų, kuriose dirba apie 500 kunigų, kurių tik 40 yra vietiniai. Pirmą papuasų vyskupą Paulius VI įšventino 1970 m. Krašte yra viena kunigų seminarija ir nemažai katalikų mokyklų, kurių įtaka didelė.
• Tarptautinės katalikų vyrų federacijos prezidentu išrinktas Ferd Niehaus iš Cincinnati.
• Berniukų Miesto Nebraskoje įsteigėjo kun. Edv. Flanagan pirmas gyvenamas namas paverstas muziejumi.
• JAV Katalikų šalpos tarnyba net 82-iems atsilikusiems kraštams per metus (iki birž. 30 d.) yra suteikusi pašalpos daiktais, pinigais ir patarnavimais už 226,5 mil. dol.