D. Bindokienė
Naujojo "L.L." konkurso temos prašyte prašosi pieštuko ir popieriaus lapo: jos tokios gyvenimiškos, kiekvienam prieinamos ir suprantamos — tik sėsk ir rašyk. Iš tikrųjų, ar gali būti labiau skatinanti tema, kaip: koks turėtų būti vyras ar žmona? Kiekvienam vedusiam, kiekvienai ištekėjusiai labai aišku, koks tas partneris turi būti. Tik kaip čia, prieš išsiunčiant konkursui, nekaltai palikti rašinį ant stalo, kad reikiamas asmuo pasiskaitytų ir pasitaisytų? Gaila, kad konkurso puslapių skaičius apribotas; kuri žmona negalėtų žymiai daugiau parašyti apie turimo vyro ydas ir apie įsivaizduojamo gyvenimo draugo dorybes? Kuris vyras negalėtų raštu savo žmonai įrodyti, kad ji turi nemažai pasitempti iki įkops į jo idealizuojamos moters vietą?
Gal tik tėvam kiek sunkiau viešai pareikšti savo mintis. Juk, galima sakyti, kokius užsiauginai vaikus, tokius ir turi. Tačiau svajoti niekas nedraudžia... O vaikams, tai vienas menkniekis — jie labai gerai žino, kokius tėvus norėtų turėti. Jiems tik sėsti ir rašyti. Gal kalbos klausimas kiek keblus, bet redaktorius kantrus, ištaisys.
Taip bent galima įsivaizduoti reakciją į konkurso temas. Tačiau norisi susimąstyti ties pačiomis temomis ir tuo, kad jos parinktos, gerai pažįstant žmogaus silpnybę: apie krislus artimo akyje kalbėti lengva, nežiūrint, kad iš medžiagos savoje akyje ir dangoraižį pastatyti galima.
O jeigu tų, kurios noriai popieriaus lape ar į kaimynės ausį skaičiuoja savo vyrų ydas, kas paklaustų, kokia tu esi žmona?
Dar geriau, jeigu ji pati, atsisėdusi prieš veidrodį, nuoširdžiai pažvelgtų sau į akis ir paklaustų: ar aš esu gera žmona savo vyrui? Kurias mano ydas jis išskaičiuotų, ką norėtų pakeisti, pataisyti... Žinoma, sakytų ji, mano vyras toks jau žmogus, kad jam viskas negerai: valgis neskanus, kambariai nepakankamai sutvarkyti, vaikai neklauso, suknelė per brangi, draugės tuščiavidurės... Kas ten jo visų norų ir supaisys? Bumba ir bumba be perstojimo. Tiesiog baisu, kai artėja jo iš darbo grįžimo laikas. Sėdi visą dieną įstaigoje ir, tur būt, galvoja, kur priekabių rasti. Tik žengs pro duris, ir prasideda. Kaip aš galiu suspėti kiekvieną dieną laiku pietus išvirti? Vaikai murzini — patys išsimurzina — kambarius pritaršo, telefonas visą dieną skamba... Mano pareiga po krautuves važinėti, kaip kitaip ką pigiau nupirksiu? Reikia ir knygą paskaityti, ir su žmonėmis pabendrauti. Vyrui viskas negerai: tai nemeili, tai negudri. Mano tik, kad pamos, ir šoksiu į glėbį. Nėra laiko, nėra ūpo, gaila ir televizijos programų, kurios, kaip tyčia, vėlesniu laiku būna. Už šukuoseną sumokėjau 20 dol., reikia saugoti, kad nesusitaršytų... Aš jam ne kartą sakiau, kad, va, Marytės vyras dukart tiek pinigų uždirba, arba Nijolės vyras dažnai rožių puokštę jai parneša... Ona vis giriasi, kad kartą per savaitę vyras į gerą restoraną nusiveda, o Vita (kad ji kur!) sakė, kad vyras antrą darbą įsitaisęs ir jai kailinius nupirkęs, Gudrus tas jos vyras, su doktoratu, o manasis... Ką čia ir bekalbėti? Aš ir taip gera žmona, tik jis nemoka įvertinti.
Vyras tuo tarpu užsitrenkia darbo kambario duris ir skubiai rašo temą. Už durų klykia, pešasi vaikai, žmona nemoka jų sutvarkyti, net pamokų nepadeda paruošti. Kitos ir vakarinius kursus suspėja lankyti, ir įdomiai pakalba, o ji tik apie puodus sukiojasi ir dūsauja. Žolė kieme nepiauta, šviežios kavos neišverda. Tuoj reikės eiti į posėdį, o kojinės nesuporuotos. Televizija netaisyta, vamzdžiai vonioje užsikimšę — kokia ji nerūpestinga šeimininkė, sunku ir suprasti nežinančiam. Kas matė, kad su tokia kasdienine suknele vyrą iš darbo grįžtantį sutiktų? Kodėl kitos ir tvarkingos, ir gražios, o ji visą savaitę dažo valgomąjį ir vis dar nebaigė. Dažai dvokia visame bute, gerai, kad savaitgaliui išvažiuoju žvejoti su draugais. Reikia kiek atsipalaiduoti. Bepigu jai, sėdi namie, viskuo aprūpinta, man reikia įstaigoje už būvį kovoti. Tiesiog negalima suprasti, tų visų jos priekaištų. Ko jai trūksta? Kuo ji nepatenkinta? Matyt, jau toks nedėkingas tos moteriškės būdas!
Į paauglės amžių neseniai įžengusi. Raselė taip pat pila konkursui temą. Tėvai jos nesupranta, tarytum ji vis dar vystykluose: kur eisi? su kuo eisi? Nerūkyk, negerk, neliesk narkotikų nė iš tolo; su tuo nedraugauk, su anuo nevaikščiok, su tom mergaitėm nesusidėk. Vis ne ir ne. Visos draugės gali rengtis, kaip nori, gali grįžti, kada nori. Joms pamokos nesvarbu: nori — darai, nenori — palieki. Drabužius pačios perkasi, kokius nori, o čia vis motina iš paskos su patarimais. Duoda pinigų, tai mano, kad turi teisę viskam. Kitos nuosavus automobilius vairuoja, o jos tėvai net su puikiausiu apylinkės bernu neleidžia pasivažinėti. Eik į mokyklą, eik į bažnyčią, kalbėk lietuviškai, padėk apsiruošti! Gražiausi jaunystės metai užnuodijami. Jeigu tėvai nepasikeis, reikės, tur būt, iš namų pabėgti...
Motina ir tėvas vis žvilgčioja į laikrodį. Jau po vienuoliktos, o kur ta duktė? Ir vaikai šiais laikais — trenkė durimis ir išėjo. Visą širdį vaikui atiduoti, o jis tau... Įtaisėm naujus baldus kambariui, televiziją spalvotą nupirkom ir stereo. Būtinai reikėjo tų gauruotų bernų ir purvinų mergiočių prisikviesti! Tokie jie visi nemandagūs ir nešvarūs, dar gali parazitų į namus priveisti. Norėjo slidinėt — leidom, viską supirkom, nors kainavo šimtus. Leidžiam į gerą mokyklą — turi būti gera, tiek pinigų už mokslą sumokam, — o vaikui vis negerai, vis mes negeri. Kas bus, kad jau dabar suvaldyti neina. Greičiau susirastų kokį padorų berniuką — medicinos studentą, inžinierių, — ištekėtų ir nuo galvos rūpestis nukristų. Jeigu reikėtų rašyti temą apie padorius, paklusnius vaikus, tai mes tikrai žinotume, ką pasakyti...
Kritikuoti artimą ir jo klaidas (žinoma tik gero norėdami) parodyti pirštu — visi žinovai. Pažvelgti į save taip, kaip kiti mus mato, matyti savo dėmes, savo ydas reikia labai subrendusio ir didžiadvasiško žmogaus. Reikia tikėtis, kad visi tie, kurie dalyvauja "L.L." skelbiamuose konkursuose ir yra tokie, iš minios išsiskirią, lietuviai.
• Indijoje yra 8 milijonai katalikų. Veikia 18 bažnytinių provincijų, kur darbuojasi 2 kardinolai, 92 vyskupai, 6.000 kunigų ir daugiau kaip 33.000 seselių vienuolių.
• Japonijoje yra 374.000 katalikų, kuriuos aptarnauja 1.920 kunigų, 270 brolių vienuolių ir netoli 7.000 seselių, kurių daugumas vietinės kilmės. Kunigystei ruošiasi per 400 klierikų. Japonijos katalikai vadovauja 12-kai universitetų, 30-čiai aukštesniųjų mokyklų, 54-rioms gimnazijoms ir daugiau kaip 200 pradžios mokyklų.
• Iš Pietų Vietnamo ištremtas vienas prancūzas misijonierius vyskupas praneša, kad Bažnyčia tęsia ten savo darbą, nors ir sunkesnėse sąlygse dabar komunistų valdomame krašte.
• Ekumeninis krikščionių spaudos biuras įsteigtas Singapūre. Į jį įsijungė penkiolikos kraštų krikščioniškųjų laikraščių redaktoriai ir laikraštininkai. Biuro tikslas — teikti Azijoje leidžiamiems krikščionių laikraščiams ekumenines informacijas.
• Meno premiją, Portia Geach Memorial Award, kuri yra viena iš pirmaujančių Australijoje, laimėjo seselė Margarita Mary, meno mokytoja domininkonų mokykloje Sidnėjuje. Premija — 3.175 dol.