ROKAS PETKEVIČIUS
Šiais laikais visokie liberalai, marksistai bei ateistai sako, kad nėra Dievo. Be to, yra nemaža dalis žmonių, kurie eina į bažnyčią, bet netiki Dievo. Jei paklausi pastarųjų, kodėl eina bažnyčion, jei netiki, vieni atsako einą, nes jų tėvai ėjo, kiti einą todėl, nes norį būti palaidoti su bažnytinėmis apeigomis, kai numirsią ir t.t.
Kiekvienas žmogus, kuris turi sveiką protą ir norą, suranda Dievą. Juk Kristus sako: "Aš būsiu su jumis iki pasaulio pabaigos ir kas mane myli ir aš tą myliu ir jam apsireiškiu". Dievas apsireikšdavo ir dabar apsireiškia savo ištikimiems vaikams.
Vienas protestantų kunigas, kuris dirba pastoracinį darbą jau keturiasdešimt metų, štai ką rašo: "Vieną dieną įėjo į mano kambarį pro uždarytas duris žmogus, kuris, pasakęs, kad aš palaidočiau man pažįstamą mergaitę, kai ji numirs, atsigręžė ir išėjo, neatidaręs durų. Ta mergaitė turėjo tik dvylika metų, ji buvo sveika ir stipri, bet po to įvykio, ji pradėjo sirgti ir, pasirgusi kelias savaites, numirė. Aš ją palaidojau".
Panašus atsitikimas įvyko mano tėviškėje per pirmąjį pasaulinį karą. Šio įvykio kaltininkė buvo mano teta. Teta buvo labai gera, ji mylėjo Dievą, artimą ir neturtą. Be to, ji priklausė 3-jam Šv. Pranciškaus ordinui ir buvo nuostabaus pamaldumo moteris. Kur tik ji eidavo, bažnyčion ar kitur, visuomet kalbėdavo rožinį. Ji turėjo net kelis rožinius ir jų visų karolėliai buvo nudilę ir suplonėję nuo jos pirštų. Kai teta verpdavo ar ausdavo arba kokį nors kitą darbą dirbdavo, tada ji kalbėdavo poterius ir giedodavo įvairias giesmes, kurių nemažai atmintinai mokėjo.
Kažkodėl teta mylėjo mane daugiau, negu kitus šeimos narius, todėl ji nevengė su manim pasikalbėti ir papasakoti apie nuostabius jos gyvenime atsitikimus. Kartą paklausiau, kodėl ji tiek daug meldžiasi. Teta, išgirdusi netikėtą mano klausimą, susimąstė ir, truputį patylėjusi, atsakė: "Žinai, vaikeli, kai aš buvau maža kaip tu, tada mano tėveliai gyveno Gruzdžių parapijoje, o aš ten ganiau gyvulėlius. Vieną dieną, kai gyvulėliai prisisotinę sugulė pailsėti, aš atsiklaupiau pasimelsti. Besimelsdama pažvelgiau aukštyn ir pamačiau nusileidžiant baltą debesėlį. Dėl to aš truputį išsigandau, sustojau melstis ir laukiau, kas bus toliau. Kai debesėlis nusileido beveik iki žemės, tada ant debesėlio pasirodė jauna graži moteris. Ji, pažvelgusi į mane, nusišypsojo, bet nieko nesakė. Po to debesėlis ir moteris pakilo aukštyn ir dingo... Manau, kad ta pasirodžiusi moteris buvo Dievo Motina Marija. Šio įvykio aš negaliu pamiršti ir kai tik apie tai pagalvoju, tuoj atsiranda didelis noras melstis, dėl to aš ir meldžiuos tiek daug.
Apie tą įvykį aš niekam, net ir savo tėveliam, nesakiau, nes žinojau, kad jie nebūtų tikėję. Tik dabar neiškentus tau papasakojau, bet tu, vaikeli, niekam apie tai nesakyk, nes yra daug bedievių (cicilikų), kurie jokių stebuklų netiki ir iš tikinčiųjų tik pasijuokia".
Vieną kartą, pamatęs tetą nešančią sunkią malkų naštą, pribėgęs paprašiau, kad leistų padėti panešti, bet teta su tuo nesutiko ir atsakė: "Nereikia, vaikeli. Kristus, būdamas Dievas, nešė daug sunkesnį kryžių, negu ši naštelė žabų. Jis buvo mušamas, kankinamas ir mirė prikaltas prie kryžiaus už mūsų nuodėmes. O mes esame tik paprasti, nuodėmingi žmonės, todėl turime vargti, kentėti ir kantriai nešti mums skirtą kryželį šioje ašarų pakalnėje, jei norime, kad po mirties Dievulis priimtų į dangų".
Nors iš mūsų tėviškės iki Šiluvos buvo daugiau kaip šešiasdešimt kilometrų, bet teta su drauge eidavo ten kiekvieną rudenį į Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus, iš kur sugrįžusi pasakodavo, kad jai Šiluva labai patinkanti, nes ten žmonės esą geri, pamaldūs ir, be to, kapinės esančios labai gražios, todėl ji norėtų ten numirti ir atsigulti amžinam poilsiui.
Kartą vėl paklausiau tetos, už ką ji meldžiasi. Į tai ji mielai atsakė: "Yra, vaikeli, už ką melstis. Meldžiuos už gyvus, meldžiuos už mirusius, meldžiuos už draugus ir priešus. Be to, prašau Dievulio, kad Jis leistų po šio karo patiems lietuviams valdyti savo kraštą ir kad nereiktų vergauti maskoliams. O daugiausia dabar meldžiuos ir prašau Dievulio, kad Jis leistų man sulaukti kito rudens, nueiti į Šiluvą ir ten numirti".
Baigus tetai pasakoti, paklausiau jos: "Jei ten numirtum, tai kas tamstai nupirktų karstą ir palaidotų? Juk tamsta neturi tam pinigų". "Tu esi protingas, vaikeli, ir žinai, kad numirusiam palaidoti reikia pinigų. Aš dėl to esu seniai pasirūpinusi", atsakė teta. Tuomet ji ištraukė iš kišenės sumegztą skudurėlį, atmezgus jį ir parodžius man tris rusiškas auksines monetas, tarė: "Už tuos pinigėlius Šiluvos klebonėlis nupirks man karstą ir palaidos, kad tik Dievulis leistų man ten numirti".
Ir štai vieną dieną teta labai sunkiai susirgo. Baisiai ištino jos visas kūnas, pakilo temperatūra ir atrodė, kad jos svajonė numirti Šiluvoje nebeišsipildys. Tačiau teta dėl to per daug nenusiminė ir nepalūžo, nors ir didelius skausmus kentėjo, bet visą laiką meldėsi ir liko ištikima savo mylimam Dievuliui. Kai mama paklausė tetos, ar nereiktų jai parvežti kunigą arba gydytoją ir ar nenorėtų ji kokių nors naminių vaistų, ji į tai atsakė: "Nesirūpinkit. Nereikia man kunigėlio, nes praėjusį sekmadienį susitvarkiau su savo dvasiniais reikalais. O gydytojo irgi nereikia, nes Dievulis yra mano geriausias gydytojas. Kaip Jis su manim padarys, taip bus gerai. Tebūnie Jo valia".
Ir vieną naktį mano vyresnysis brolis, pabudęs ir pamatęs seklyčioj einant nuo tetos kambario durų nepažįstamą žmogų, garsiai paklausė: "Kas čia eina? Kaip tamsta čia atsiradai?" Nepažįstamasis, neatsakęs į brolio klausimą, įėjo pro uždarytas duris į virtuvę. Mama, pamačius tą nekviestą svečią virtuvėje, paklausė: "Kas tamsta esi ir ko ieškai?" Tačiau nepažįstamasis irgi nieko nesakė. Aš, pabudęs ir įbėgęs į virtuvę, pamačiau, lyg žmogų, kuris, priėjęs prie prieanglio durų, dingo.
Mama, užsidegusi lempą, apžiūrėjo visus kambarius, bet nieko nerado. Prieangio durys buvo uždarytos ir užsklęstos. Tas nežinomas svečias mus gerokai išgąsdino. Aš, norėdamas sumažinti tą baimės jausmą, pasakiau mamai, kad, gal būt, čia nieko nebuvo, o mums tik akyse tai pasirodė. Į tai mama užpykus atsakė: "Ką tu dabar čia niekus šneki. Juk aš aiškiai mačiau žmogų. Matyt, kad čia buvo koks nors vaiduoklis. Jei būtų buvęs žmogus, tai nebūtų išėjęs pro uždarytas duris". Brolis irgi tam pritarė.
Tai atsitiko žiemos metu. Tuomet naktis buvo šviesi ir mėnesiena. Langinės nebuvo uždarytos ir todėl viduje viskas aiškiai matėsi, net aiškiau, negu ūkanotą dieną.
Tik pradėjus aušti, po šios neramios nakties skubėjau aplankyti tetos ir papasakoti jai apie tą vaiduoklį. įėjęs kambarin, norėjau paklausti, kaip ji jaučiasi, bet neturėjau progos, nes teta buvo labai linksma ir tuoj pradėjo kalbėti: "Gerai, vaikeli, kad užėjai aplankyti mane. Aš tik tau galiu apie tokius dalykus pasakyti. Tu nežinai, vaikeli, kokia aš laiminga dabar esu, kokia aš laiminga!" Ir tai pakartojo net keletą kartų. Po to atsiduso ir vėl tarė: "Ačiū tau. Dievuli, ačiū tau, Dievuli, kad Tu išklausei mano maldas".
Aš negalėjau suprasti, kodėl teta tokia linksma ir laiminga jaučiasi. Kai ji sustojo kalbėjusi, paklausiau jos, ar nematė to vaiduoklio, kuris šiąnakt mus išgąsdino. "Ne tik mačiau, bet ir kalbėjau su juo", teta atsakė. Tuomet aš nustebęs paklausiau tetos, kas jis buvo ir ką pasakė. Į tai teta atsakė: "Jis buvo Dievo pasiuntinys ir pasakė man, kad aš iš šios ligos pasveiksiu. Matai, kad mano kūnas nebėra sutinęs ir aš jau dabar jaučiuosi beveik visiškai sveika. O atėjus rudeniui, aš išeisiu ir nebegrįšiu".
Supratau, kad tas Dievo pasiuntinys pasakė jai, jog ji ateinantį rudenį nueis į Šiluvą ir ten numirs. Bet norėdamas, kad teta apie tai aiškiau pasakytų, paklausiau: "Kur tamsta manai išeiti?" "Tu žinai, vaikeli, kur kiekvieną rudenį aš su drauge einu ir kam dar klausi", atsakė teta. Po to aš dar paklausiau tetos, ar tas Dievo pasiuntinys buvo jos angelas sargas ar kas kitas? Teta atsakė: "Buvo Dievo pasiuntinys ir mano draugas. Daugiau neklausk manęs, nes aš ir taip tau daug pasakiau. Tik tu, vaikeli, apie tai niekam nesakyk, kol aš esu gyva. Jei tu būsi geras ir išlaikysi tą paslaptį, tai tada aš ir numirus už tave melsiuos".
Ir iš tikrųjų, po to įvykio, teta visiškai pasveiko. Per vasarą ravėjo daržus ir dirbo kitus darbus, o atėjus rudeniui, atsisveikino ir išėjo su drauge į Šiluvą. Joms išėjus, mama pasakė: "Teta niekuomet atsisveikindama neverkdavo, o šį kartą apsiverkė, lyg ką bloga nujausdama".
Užtrukus mūsų maldininkėms ilgesnį laiką Šiluvoje, negu praeityje, visi mūsų šeimos nariai pradėjo rūpintis. Pagaliau mama, pamačiusi pro langą grįžtančią tetos draugę, pasakė: "Tur būt, kas nors negero su teta atsitiko, kad jos draugė pareina viena".
Paprastai vaikams yra sunku išlaikyti paslaptį, bet man kažkodėl neatėjo anksčiau mintis į galvą pasakyti kam nors apie tą mano intymų su teta pasikalbėjimą, bet dabar kilo manyje kažkoks keistas, nesuvaldomas noras išduoti tą paslaptį ir todėl aš pasakiau: "Teta mirė Šiluvoje ir ją ten palaidojo". "Iš kur tu tai žinai?" — paklausė mama. "Teta man sakė, kad ji šį rudenį išeis ir nebegrįš", atsakiau. Mama vėl klausė: "O iš kur teta žinojo, kad ji ten mirs?" "Jai pasakė tas, kuris mus išgąsdino praėjusią žiemą ir, anot tetos, jis buvo ne koks vaiduoklis, bet Dievo pasiuntinys", paaiškinau. "O kodėl gi tu mums anksčiau apie tai nesakei?" — paklausė mama. "Todėl, kad teta prašė nesakyti, kol ji gyva", atsakiau.
Mums besikalbant, įėjo vidun tetos draugė ir ėmė verkdama pasakoti: "Kaip matai, kaimynei, grįžau viena. Nebeturiu draugės! Netekau savo geriausios draugės! Ji sakė man, kad paskutinį kartą einanti į Šiluvą. Patarė man susirasti kitą draugę ir neapleisti Šiluvos atlaidų. Aš maniau, kad ji tik taip sau šneka. Matyt, nujautė vargšelė, kad mirs. Nuėjusios apsistojome pas gerus bičiulius. Kasdien ėjome į bažnyčią ir draugė buvo visiškai sveika ir stipri. Bet trečią dieną, kai, atlikusios išpažintį ir priėmusios Komuniją, grįžome į savo kambarėlį, draugė atsisėdo ant krėslelio ir pasakiusi, ačiū Tau, Dievuli, kad davei man stiprybės ir leidai viską atlikti, ko aš Tavęs prašiau, o dabar galiu mirti ir eiti pas Tave, sukniubo ant stalelio ir numirė".
"Draugei numirus, buvome susirūpinę dėl laidotuvių, nes aš neturėjau tam pinigų, o mus priglaudę bičiuliai irgi buvo neturtingi. Bet patikrinę ir radę draugės kišenėje tris auksinius pinigėlius, labai nudžiugome. Už tuos pinigėlius nupirkome drabužius, karstą ir sumokėjome klebonėliui už palaidojimą. Palaidojom vargšelę labai gražiai. Laidotuvėse dalyvavo daug maldininkų. O kunigėlis pasakė labai gražų pamokslą ant kapinių, net visi maldininkai apsiverkė".
Baigusi pasakoti, atsiduso, nusišluostė ašaras ir dar pridūrė: "Ji buvo gera šventa senelė. Kada tik ją sutikdavau, visuomet kalbėdavo tiktai apie tikėjimą ir Dievą. Atrodė, kad jai niekas kitas ir nerūpėjo šiame pasaulyje".
Čia nėra išgalvota arba, kitaip sakant, mano vaizduotės sukurta pasaka, bet yra atpasakotas tikras atsitikimas, kurio aš per ilgoką savo gyvenimą negalėjau pamiršti.
Nuostabu, kad mano teta, būdama paprasta moteris, mokėjo surasti Dievą, o tuo tarpu visokie mokslo žmonės: garsūs filosofai ir net šių laikų teologai nesuranda Dievo ir todėl jie sako, jog Dievas yra miręs. Šv. Rašte yra pasakyta, kad Dievas apsireiškia ne šio pasaulio išminčiams, bet vargšams mažutėliams. Matyt, kad tai yra tiesa. Mat, intelektualui neleidžia tas jo paikas išeito mokslo išdidumas nusižeminti prieš savo Sutvėrėją, užtat jis susirgęs ieško pagalbos pas Indijos burtininkų padarytą dievą — jogą.
Mes žinome, kad kadaise Dievas skaudžiai baudė žydų tautą už stabų bei svetimų dievų garbinimą. Dievas ir dabar už tai mus baudžia, bet ne visi tai mato, nes milijonai žmonių yra apakusių, kaip ir Kristaus laikais, nors jie ir žiūri, bet negali matyti...
REDAKCIJOS PRIERAŠAS
Autorius atsiuntė šiuos savo pasakojimus, nuoširdžiai prašydamas išspausdinti. Iš pradžių manėme jų nespausdinti, nes vis tiek daugumas skaitytojų netikės, o tik nusišypsos ir nustebs, kad "Laiškuose Lietuviams" tokie naivūs dalykai spausdinami. Tačiau vis dėlto nutarėme išspausdinti, visai nesistengdami ko nors įtikinti. Norime tik tai pastebėti, kad panašių įvykių, kurie čia aprašyti, ne vieno žmogaus gyvenime pasitaiko. Ar tai stebbuklingi įvykiai, ar tik vaizduotės padaras, ar koks nors atsitiktinumas, taip pat nelengva nuspręsti. Vis dėlto kiekvienas, patyrinėjęs savo gyvenimą ir įvairius praeities įvykius, galės suprasti, kad yra kažkas, kas viršija mūsų supratimą.