ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
ATGAL Į ČIKAGA
Planavau, jei nebūsiu pavargęs, dar nuvažiuoti iki Toronto. Ten gyvena su šeimomis du mano kaimynai iš to pat kaimo, kuriame augau: Kazys Janeliūnas ir Titas Savickas. Pavargęs nesijaučiau nė kiek. Bet kelionės į Torontą nutariau atsisakyti, svarbiausia kad liktų pakankamai laiko grįžti namo. Jei pakeliui sutrukdytų lietūs, stiprūs priešingi vėjai arba abu, galėčiau nespėti. Geriau, tariau sau, jei liks laiko, aplankyti įdomių vietų ne per toliausiai namų. Tokių, kaip netrukus papasakosiu, tikrai užtikau.
Be to, giminės — vieni už dienos, kiti už dviejų — buvo sutarę išvykti atostogų. Jei važiuočiau į Torontą, kas nors dėl manęs greičiausiai liktųsi, kad galėčiau sustoti grįždamas. Pasiunčiau torontiškiams sveikinimus laišku, nepasiekęs telefonu. Atvykęs penktadienio vakarą, šeštadienį pabuvau su giminėmis, aplankiau savo a. a. dėdės Stasio Augustinavičiaus kapą, išvalęs naujai ištepiau dviračio sukamąją grandinę ir sekmadienio rytą išvykome: aš — atgal į Čikagą, giminės — atostogų.
Dviratininkai, apskritai paėmus, yra susidarę gan gerą vardą žmonėse, jų mėgstami. Tai pakartotinai patyriau savo kelionės metu. Nurodysiu tik vieną pavyzdį. Grįždamas namo per Kanadą, sustojau atsikvėpti, privažiavęs poilsio parkelį, protarpiais įruoštą automobilistams. Jau buvau besukąs ten dviratį, kaip kitoje kelio pusėje gyvenantis žmogus paklausė:
— Gal norite užsukti pas mane atsigerti? Va, sode stalas su suolu, pučia vėjelis, galėsite pailsėti. O ten parke daug uodų.
Įsivedė mane į virtuvę, pavaišino šaltu vandeniu ir kitkuo. Sužinojęs, kad atvažiavęs net iš Čikagos, pašaukė iš kito kambario vaikus ir žmoną. Paskui aprodė savo baigiamą priestatą, kuris tarnaus salionu. Pats esąs geležinkelietis, likę dar trejetas metų iki pensijos. Labai maloniai su juo pasišnekėjęs ir pailsėjęs, išvažiavau toliau, gėrėdamasis žmonių simpatija dviratininkams.
O savo tarpe dviratininkai jaučiasi kaip vienos šeimos nariai. Detroite sustojau šalutinėje gatvėje prie sveikatos maisto krautuvės pasipildyti kelionės provianto. Juo apsirūpinęs, prieš važiuodamas toliau, lauke ant suolo valgau iš kartonėlio jogurtą. Prieina toks vyras, žiūrėdamas į mano dviratį ir jo bagažą.
— Atrodo, kad išsiruošęs į ilgą kelionę?
— Šiemet, — atsakiau, — leidžiu atostogas ant dviračio. Buvau nuvažiavęs į Kanadą, dabar grįžtu atgal į Čikagą.
Jis pasipasakojo neseniai iš Detroito dviračiu buvęs iki Kalifornijos ir atgal, važiavęs 48 dienas. Esąs į pensiją išėjęs Fordo automobilių fabriko darbininkas. Buvo įdomu išgirsti, kad jau peržengęs 60 metų, turįs diabeto ligą, bet jėgų semiąsis iš važinėjimo dviračiu. Su tuo žmogumi, pirmąkart susitikę, kalbėjomės kaip artimiausi draugai. Vis iš naujo mačiau gražų dalyką: kaip turistai dviračiu jo suartinami į jaukią, bendrą šeimą.
AIRIŲ KALVOS
Kadangi kelias namo ėjo pro netoli esančią "Dainavos" lietuvių stovyklavietę, užsukau ten pernakvoti. Išsimaudžiau "Spyglio" ežerėlyje. Svetainės šeimininkė Aldona Palūnienė su savo dviem sūnumis, Paulium ir Viktoru, simpatingais berniukais, pavaišino braškėmis, vėliau lauke ant ugnies ruošta vakariene. Ji su Algiu Naku, einančiu stovyklos administratoriaus pareigas, mane pažino tik kai priėjau arčiau: apsirengusį mėlynais drabužiais, su balta juosta, palaikė valdžios siunčiamu stovyklų inspektoriumi.
Nakvojau pievoje prie "Rambyno" kalno. Po poros savaičių, grįžęs į "Dainavą" mergaičių stovyklos kapelionu, ant jo vyresniųjų grupei papasakojau savo nuotykius iš kelionės dviračiu. Buvome ten nuėję vieną vakarą su miegmaišiais nakvoti prie laužo. Pasirodė, kad kai kurios mergaitės — patyrusios dviratininkės, kaip Siga Lenkauskaitė, pavyzdingos Lenkauskų šeimos duktė iš Ohio valstybės. Su jomis dar ilgokai šnekėjomės apie dviračių sportą ir ekskursijas.
Prie "Dainavos" patyriau gyvenimo faktą: jog kartais galima čia pat po nosimi turėti įdomybių ir apie jas menkai težinoti. Nuo stovyklos į pietus yra apylinkė, pavadinta Airių kalvomis — Irish Hills. Savo vardą gavusi iš to, kad prieš šimtą metų airiai imigrantai, ieškodami vietos kurtis, privažiavę tą apylinkę, ėmė šaukti: "Štai mūsų namai! Visai kaip Airijos kalvos!" Vietos iš tikrųjų žavi akį: kalvos, pakalnės, žalios giraitės tarp išsibarsčiusių net 52 ežerėlių. Nors "Dainavos" stovykloje teko būti keletą kartų, į tas Airių kalvas nuvažiavau tik dabar dviračiu, ir tik todėl, kad atsitiktinai pakliuvo į rankas jas aprašanti brošiūrėlė. Nuvažiavęs nesigailėjau. Šalia žavingos gamtos, lankytojo ten laukia nemaža įruoštų įdomybių. Man įspūdingiausios buvo dvi — Diližanų stotis — Stagecoach Stop ir Paslaptingoji kalva — Mystery Hill.
Stotyje viskas taip, kaip būdavo praėjusiojo šimtmečio dienomis, kai, šalia traukinio ir dar prieš jį išrandant, vienintelė viešoji susisiekimo priemonė buvo pašto karietos: universalinė krautuvė, saliūnas, drabužių, avalynės ir puošmenų parduotuvė, arbatinė, daboklė triukšmadariams ir banditams. Visa po vienu stogu išilgai gatvės. Be abejo, tokių vaizdų galima matyti kinuose ir televizijos programose iš Amerikos senųjų Vakarų gyvenimo. Bet žinai, kad ten tik akiai apgauti iš lentų sukaltas fasadas, už kurio nieko nėra. O čia — tikri pastatai, į kuriuos gali pats įeiti, ir ne tušti, o krautuvės pilnos tikrų, parduodamų prekių, saliūne ir arbatinėje užsisakoma valgyti ir gerti, sienas ir lubas puošia tikri ginklai ir reikmenys, vartoti praėjusiojo šimtmečio Amerikos Vakarų pionierių. Pastato gale įrengtas arklinių vežimų ir karietų muziejus yra didžiavertė kolekcija, savo būdu galinti lenktyniuoti su mano matytomis Madride ir Lisabonoje. Čia pat anga į aukso kasyklas su jo ieškotojų vartotais prietaisais.
Antroji man įspūdį padariusi įdomybė — Pasalptingoji kalva, kur žemės traukiamoji jėga eina ne tiesiai žemyn, o dėl kažin kokios paslaptingos priežasties plėšia šonu į vieną pusę — taip stipriai, kad nesilaikantį barjero tiesiog ploja prie sienos. Gali prie jos prišlieti kėdę kokį metrą nuo grindų, į ją sėstis, ir nekrinti žemyn. Pilamas vanduo į kampu pastatytą lovį prieš gamtos dėsnius teka aukštyn; juo į apačią paritintas kamuolys, netrukus sustojęs, ima riedėti į viršų; nuo lubų ant virvutės pakabintas svambalas kabo ne tiesiai žemyn, bet geroku kampu į tą pat vieną pusę. Įvairiai mokslininkų bandoma šią toje kalvoje kampu traukiančią jėgą aiškinti: kad po ja turį būti įmagnetinto metalo rūdos klodų, iš erdvės nukritusių meteoritų, kaip žemės drebėjimo poveikį ir t.t. Teko girdėti, kad Mičigano valstybėje esanti dar antra vieta, kur žemės trauka išdarinėja panašius pokštus — prie Hurono ežero, netoli East Tawes miestelio.
Straipsnio autorius su savo dviračiu prie Eisenhowerio traukinio
MILIJONIERIUS, PRATURTĖJĘS IŠ KAČIŲ
Pavažiavęs į Čikagos pusę, užtikau dar vieną įdomybę. Kelias vedė per tokį lotynišku vardu pavadintą miestelį Marcellus. Pataikiau į jame tomis dienomis vykusią metinę šventę: su būdomis, loterijų ratais, juokingomis rungtynėmis — visai kaip Lietuvoje per atlaidus. Žiūriu — važiuoja toks žmogus senovišku dviračiu, kokį dabar beužtiksi tik muziejuose: su poros metrų dydžio priekiniu ratu, pedalais ant jo ašies ir mažyčiu užpakaliniu. Paklausiau, iš kur tokį gavęs.
— Čia, — sako, — už kokių septynių mylių yra toks Jones miestelis. Ten galima daug panašių senienų pamatyti. Patariu nuvažiuoti.
Patarimo paklausiau ir nuvykęs džiaugiausi. Visas tas miestelis — praėjusiojo šimtmečio replika. Įvažiavęs pajunti, tartum kas kalendorių būtų pasukęs šimtą metų atgal. Kasdien vyksta ir vaidinimai atvaizduoti ano meto gyvenimui. Vienintelė naujybė, ir tai jau muziejinė — Amerikos prezidento Eisenhowerio wagonas, kurį naudodavo savo kelionėms. Kadangi jau leidosi saulė, viskas buvo uždaryta. Radau atvirą tik maisto krautuvę. Įėjau pasiteirauti, kaip čia kur kas vyksta. Pardavėjai mielai paaiškino, atnešė rytojaus renginių programą. Paklausiau, kur galėčiau pernakvoti.
— Kambarys man nereikalingas, — sakau. — Turiu savo palapinę ir miegmaišį.
— Jei taip, mes tuojau telefonuosime ponui Ed Lowe, kurio šis miestelis nuosavybė, kad leistų nakvoti netoli esančiame piknikų parke.
Išgirdęs, kad leidimas duodamas, ten ir nusigabenau. Parkas nemažas, iš vienos pusės giria. Pašonėje sukrauti stalai ir suolai rodė, kad čia tarpais susirenka pulkai žmonių. Susitvarkęs atsiguliau. Per miegus girdžiu — tik triokšt! medžio šaka girioje, iš garso gana stambi.
— Gal tai meškėnas, angliškai racoon? — galvoju. — Bet negi tas besikarstydamas nulaužtų tokią didelę šaką? Ar tik čia aplinkui nėra meškų?
Išlindęs pasidėjau prie palapinės angos pagalį, vakare atsineštą išlyginti žolei, nes visoje toje vietoje kyšojo stagarų. Ir planuoju, ką darysiu, jei meška iš tikrųjų ateitų.
— Iš pradžių, — mąstau, — bandysiu geruoju. Meškos mėgsta saldžius daiktus, bent medų. Duosiu jai džiovintų figų, paskui karubo ankščių. Bet, pradėjus, tikriausiai nebus galo, o nebegaudama suraižys nagais man palapinę. Todėl, užuot geruoju, bene praktiškiau iškart kratytis piktuoju. Švystelsiu elektros lempute į akis, kad valandėlei apaktų ir kad įsižiūrėčiau, kur taikyti. Paskui kad skelsiu jai tuo pagaliu per galvą, geriausiai į nosies galo kremzlę! Drauge dar nesavu balsu taip užbaubsiu, kad, nukūrusi per lauką, tikrai nebedrįs grįžti ir drumsti man ramybės.
Nieko daugiau nebegirdėdamas, vėl ėmiau snūduriuoti ir užmigau. Saulėtekiu, vos atsikėlus, atvažiavo į tą vietą darbininkas su žolės plaunamąja mašina. Pasisakiau turįs savininko Lowe leidimą čia palapinėje nakvoti. Darbininkas pasirodė labai draugiškas ir šnekus, daug ką papasakojo apie tą savininką. Davė dar paskaityti, išsiėmęs iš piniginės, vieno laikraščio iškarpą apie jį. Sužinojau, kad tas Ed Lowe, kilęs iš kaimo, pasidarė milijonieriumi iš kačių — joms vartojamų pakratų, angliškai cat litter. Pasigaminęs savam naudojimui tokio mišinio, kuris pasirodė puikiai sugeriąs alyvą ir kur priteršia katės. Ėmęs gaminti dideliais kiekiais, uždirbo tūkstančius dolerių. Prieš porą metų sugalvojęs paversti Jones miestelį gyvu senovės muziejumi. Nupirko ir prezidento vagoną, mokėdamas tikriausiai ne šimtus, o tūkstančius.
Vėliau atvyko dar du darbininkai kažin ko taisyti. Besikalbant su vienu apie tą savininką Lowe, prisistatė sunkvežimiukas.
— Tai jis pats, — sako darbininkas.
Pasisveikinau, padėkojau už leidimą parke nakvoti, valandėlę sušnekome. Tikrai įdomus žmogus: milijonierius, bet ne sėdi kur nors savo kabinete už stalo, o pats eina, prižiūri, skirsto darbus. Jam nuvažiavus, pasakiau apie gautą teigiamą įspūdį darbininkams.
— Šis Jones miestelis, — sako man, — jam tik maža dalelė. Turi dar keletą kasyklų, Reno mieste Nevadoje pramogų namus turistams, kitus panašius netoli Filadelfijos. Nors reiklus, bet puikus žmogus savo tarnautojams. Tiesiog malonu pas tokį dirbti.
Klausydamasis galvojau, jog Amerika ir šiandien tebėra atviras galimybių kraštas stambiai prasikurti, kaip ir Fordo dienomis: atviras kiekvienam, kas išradingas, darbštus ir drąsiai verslus įplaukomis.
BAIGIAMASIS ŽODIS
Grįžau į Čikagą, pasiryžęs ir ateinančią vasarą atostogas leisti ne kitokiu būdu, kaip ant dviračio: taip buvo įdomu. Pavargęs nesijaučiau nė truputėlio; būčiau galėjęs tučtuojau sėsti ir važiuoti kitas dvi savaites. Ateinantys metai dviratininkams dar įdomesni tuo, kad sukaktuviniai, švenčiant 200 metų nuo Amerikos gimimo. Ta proga vedamas specialus dviračių kelias per visą kontinentą, su atsišakojimais prie istorinių vietų, organizuojamos specialios grupinės ekskursijos ir t.t.
Dviratis yra stipriai įkėlęs koją į Amerikos gyvenimą. Nuo 1972 m. krašte parduodama daugiau dviračių, negu automobilių. Jei anksčiau daugiausia buvo naudojami vaikų ir paauglių, tai šiandien 50% pirkėjų yra suaugusieji. Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstybėse dviračius turi ir naudoja daugiau kaip 78 milijonai žmonių. Numatoma, kad 1980 m. keliais važinės daugiau dviračių, negu automobilių. Amerika vėl keliauja kojomis! Vis daugiau galima matyti net namų šeimininkių, vykstančių į krautuvę dviračiais. Tai sveikintini reiškiniai. Palyginę dviratį su automobiliu, ypač trumpiems nuotoliams mieste, matome, kaip taupiai naudojama energija pirmuoju ir švaistoma antruoju. Naudoti 300 arklio jėgų begemotą, sveriantį 5.000 svarų, kad nugabentų keletą mylių 150 svarų žmogų, yra maždaug tas pat, ką naudoti patranką šauti į žvirblį.
Lietuviams galiu tik patarti, kad kuo didesnis jų skaičius sėstų ant dviračio. Tiesa, geras kainuoja 150-200 dolerių. Bet tiek išleisti apsimoka, nes su dideliu kaupu sutaupo pinigus, kurie kitų išleidžiami gydytojams, vaistams ir kitokiam kūno jėgų lopymui, o dviratininkui dėl jo puikios savijautos ir geros sveikatos lieka kišenėje.
Kaip pradžioje minėta, daug gydytojų ir kitų svarių autoritetų sako, kad dviratis yra bene geriausias indėlis į savo sveikatos banką, nebekalbant apie teršiamos aplinkos gryninimą, perkimštų gatvių laisvinimą, skystojo kuro nykstančių išteklių taupymą, grįžimą į gamtą ir jos nešamą grožį bei gaivą.