BALSAS IŠ MINIOS

     Šių metų sausio mėn. numeryje buvo Viktoro Nako straipsnis “Neparduokime jaunimo balso!” Šį straipsnį mes pavadinome diskusiniu, nes žinojome, kad ne visi su jo mintimis sutiks. Štai jau ir atsiliepė vienas skaitytojas iš to paties Detroito, iš kur yra ir minėto straipsnio autorius. Kai kurias jo mintis taip pat pavadintume diskusinėmis, nes ne visiems ir jos bus priimtinos. Šiam skaitytojui esame dėkingi už savo nuomonės pareiškimą, nes, iš įvairių pusių į tą patį dalyką pažvelgus, jis, be abejo, bus geriau bei teisingiau pažintas ir įvertintas.

Red.

     Paprastas eilinis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės žmogelis, ir jau senukas, sugalvojo atsiliepti į diskusinį studento Viktoro Nako straipsnį “Neparduokime jaunimo balso!” Tas senukas žemaitukas, nepretenduodamas į neklaidingumą, mano, kad jaunimas, ypač studentai, kaip ir Viktoras Nakas, norėdami visuomenėje turėti svarbesnį vaidmenį, pirmiausia, jeigu dar ne per vėlu, turėtų patys glaudžiau susirišti ir susiorganizuoti, nes jų gretos mažėja ir silpnėja. Lietuvių Studentų Sąjungos ratukai, kurie ir taip jau yra labai silpni, gali visai subyrėti į šipulius. Bet argi Lietuvių Studentų Sąjunga nėra atskira, savarankiška organizacija, mielas Viktorai?

     Tarp Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Amerikos Lietuvių Tarybos bendradarbiavimas ir sutarimas yra pakankamas, tik jiems mes netrukdykime bendradarbiauti. Tarp dviejų organizacijų ar dviejų žmonių nuomonių skirtumai nėra blogas dalykas. Juk nuomonės yra turtas, o jų įvairumas rodo žmonių skirtingus gabumus ir išsilavinimą.

     Minėtame diskusiniame straipsnyje Viktoras Nakas rašo: “Didžiausios problemos iškyla, kai nėra vieno centro, kai organizacijos konkuruoja visokiausiose srityse, pvz. dėl prestižo, dėl darbų pasiskirstymo ir net dėl paties jaunimo”. Mielas Viktorai, netiesą rašote, kad Amerikoje nėra vieno centro, kad organizacijos konkuruoja visokiausiose srityse dėl prestižo ir dėl darbų pasidalinimo. Amerikoje jau seniai yra vienas organizacijų centras — tai Amerikos Lietuvių Taryba. Altą yra tartum visų Amerikos lietuvių organizacijų vainikas, visų organizacijų organizacija Amerikoje. Su Altos vardu yra susieti visi didieji ir svarbiausieji Amerikos lietuvių ir jų organizacijų darbai. Altą ir ateinančioms kartoms liudys senųjų lietuvių ateivių tautinį ir politinį subrendimą.

     Mielas Viktorai, kai Amerikos lietuviai suorganizavo Altą, Jūsų dar nebuvo šioje ašarų pakalnėje. Po šio karo, kai Altos vadai Vašingtone kalbėjo visų Amerikos lietuvių vardu, lietuviai pabėgėliai poterius kalbėjo, kad tik Amerikos prezidentas patenkintų Altos vadų, kalbančių visų lietuvių vardu, prašymus. Taip man tada rašė mano pažįstamieji, gyvenantieji Vokietijoje.

     Tuo metu lenkai, gerokai peikdami lietuvius “dipukus”, gyrė senųjų lietuvių išeiviją Amerikoje, o Altą ir Amerikos Lietuvių Šalpos Fondą rodė kitiems pavyzdžiu, kaip reikia veikti.

     Šis paprastas eilinis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės žmogelis dažnai prisimena Lietuvių Bendruomenės Detroito skyriaus steigiamąjį susirinkimą, po kurio tuojau buvo kalbama, kad ši organizacija tuoj turės perimti valdžią iš Leonardo Šimučio ir Pijaus Grigaičio. Tada su vienu bendruomenininku kalbėjausi iki 2 val. nakties. Aš jam sakiau, kad nereikia skubėti, o jis man įrodinėjo, kad tuoj reikia perimti valdžią, nes yra daug asmenų, kurie tam darbui būtų labai tinkami.

     Labai netolimoje ateityje galėtų atsirasti ir daugiau dar naujesnių ateivių iš Lietuvos. Jiems atsiradus, galėtų atsirasti ir nauja organizacija, kuri gal nenorėtų veikti drauge su dabartinėmis mūsų organizacijomis. Tai būtų vėl daina be galo.

     Mielas Viktorai, šis paprastas eilinis PLB žmogelis galėtų šiuo reikalu ir daugiau pakalbėti, bet geriau yra laikytis senosios liaudies išminties: mažiau žodžių, daugiau prasmės. Be to, tas eilinis žmogelis norėtų ir pasiklausyti, ką šiuo svarbiu reikalu pasisakytų ir kiti, jaunesni, mokytesni ir protingesni.

P. P., Detroit, Mich.

RAŠYTI APIE PAGRINDINIUS DALYKUS...

     “Laiškų Lietuviams” redaktoriams reikėtų priminti, kad būtų daugiau rašoma apie svarbiausius pagrindinius dalykus. Daug praeities smulkmenų aprašinėti nevertėtų. Net ir fortų gyvenimo nevertėtų reklamuoti. Užtenka, kad dėl jų kiti pirštais bado.

     Norėčiau, kad būtų pastebėtos labiau degančios temos, aktualios šiems laikams. Taip pat reikėtų prisiminti dažnai Tėvo Bružiko kartotus žodžius, kad “gėdą” visuomet ir visur turime pridengti.

     Nuoširdžiai Jūsų S. M.