ALFONSAS GRAUSLYS

     Žymiausia Jėzaus Teresės knyga Vidinė pilis (El Castillo interior), kitaip dar vadinama Buveinėmis (Las Moradas), kaip ir kiti šventosios raštai, buvo parašyta karmelitų vienuolijos vadovybei įsakant. Nors šventoji nuo to rašymo atsikalbinėjo, laikydama save netinkama rašto kūrybai (nes nemokyta), tačiau vyresnybės spaudimui turėjo pasiduoti. Jai besvarstant šio busimojo veikalo turinį, tą pasidavimą vyresniųjų valiai lyg ir patvirtino jai suteikta vizija. Liudininkas, kuriam ji pasisakė apie savo viziją, rašo, kad ši vizija jai buvo suteikta Švenč. Trejybės šventės išvakarėse, kai ji ryžosi rašyti veikalą apie Dievo artimybei sielą brandinančius maldos laipsnius ir troško matyti Dievo malonėje esančios sielos grožį. Jos dvasios akims pasirodė nuostabiai gražus kristalo rutulys, tartum pilis su septyniomis buveinėmis. Septintoje centrinėje buveinėje ji matė pilną šviesos bei palaimos Valdovą, kurio spindesys nušvietė ir išgražino visas tas buveines. Kuo arčiau kuri buveinė buvo prie to centro, tuo labiau ji buvo nušviesta. O rutulio-pilies aplinka skendo tamsoje, nešvarume, pilna įvairių roplių bei šliužų. Šventajai nustebus tuo Dievo malonėje esančios sielos grožiu, staiga šviesa užgeso, kristalinis pastatas paskendo tamsoje, virto tartum biauria anglimi, dvelkdamas nepakeliamai blogu kvapu. Šalia pastato buvusieji šliužai pradėjo veržtis į pilies vidų...

     Šis regėjimas jai nurodė žadamo rašyti veikalo turinį bei planą. Ji pasiryžo rašyti apie Dievo malonėje esančios sielos grožį ir apie tos malonės nustojusios sielos biaurumą, o taip pat ir apie tuos įvairius malonės laipsnius, kuriais per maldos gilėjimą siela artėja prie Dievo.

     Šio kompozicija jos kūrinys pasidarė giminingas Dantės Dieviškajai komedijai, kurioje žmogaus būklė be Dievo ir Jo įtakos virsta pragaru ir kur vaizduojamos penkios apsivalymo buveinės, artėjant prie Dievo, su šeštąja — dangaus prieškambariu ir septintąja — dangumi.

     Vidine pilimislėpdama savo asmeninius išgyvenimus (tartum tai, kas knygoje aprašoma, būtų taikoma pašaliniam asmeniui), šventoji iš tikrųjų aprašo jai pačiai suteiktas Dievo malones, kuriomis ji artėja prie Dievo. Tad čia trumpai pažvelgsime, kaip šventajai suteiktoji vizija virto jos knygos turiniu.

*  *  *

     Jai teisingo žmogaus siela atrodo tartum pilis su daugybe buveinių, sukurta iš deimanto ar labai švaraus kristalo. Tokio žmogaus siela — tai rojus, kuriame Išganytojas, jo paties žodžiais tariant, pasilieka. Šventoji tvirtina, nežinanti, su kuo tokios sielos grožį palyginti, nes tokio grožio mūsų protas negali suprasti, kaip negali protu apimti Dievo, į kurio panašumą žmogus sutvertas. Būtų neišmintingas, anot jos, toks žmogus, kuris nesidomėtų savo kilmės kraštu, savo tėvu ar motina, bet dar neišmintingesnis yra tas, kuris nesistengia pažinti savo sielos, o rūpinasi tik savo kūnu. Tiesa, sako ji, mes žinome, kad turime sielą, bet retai tepagalvojame, kokie turtai joje glūdi ir kas yra tas, kuris joje gyvena.

     Svarstydama tas septynias pilies-sielos buveines ir tuos maldos laipsnius, kuriais siela vis arčiau susijungia su Dievu, ji pirmiausia pabrėžia, kad vartai, pro kuriuos įžengiama į šią pilį, yra mąstymo malda. Tai gali būti ir lūpų malda, tačiau ją turi lydėti mąstymas. Ši mąstymo malda — tai pirmasis bandymas siekti dvasinio gyvenimo pilnumos — kiek galima didesnio Dievo artumo. Sielos, kurios nepraktikuoja mąstymo (tos pirmosios įžangos į aukštesnės maldos laipsnį), yra, anot jos, tartum kūnas su paraližuotais sąnariais, kuriais jis negali naudotis. Tokios sielos, skendėdamos išoriniuose dalykuose, nepajėgia viduje susitelkti. Šventoji pasisako, kad šia savo knyga nesikreipia į tas paraližuotas, tik išoriniais dalykais besirūpinančias sielas, bet į tokias, kurios turi gerą valią ir trokšta į tą pilį įeiti. Sielos, pažinusios, kaip jos yra vargingos, kaip blogu keliu eina, jau tuo pačiu atsiduria prie pilies vartų ir įeina į pirmąsias jos patalpas, kurios dar tolimos centrinei, šviesiai ir šviesą skleidžiančiai Valdovo buveinei. Jos dar yra apytamsės. Tose pirmose pilies patalpose yra nešvarumo ir šliužų, kurie drauge su siela įžengė į jas. Tai yra įvairios sielos netobulybės, ypač turtų ir garbės troškimas. Tai yra įvairūs prisirišimai, kurie, daugiau ar mažiau pavergdami valią, stengiasi nuginkluoti jos gerus pasiryžimus. Jau pirmose patalpose atsidūrusi siela pradeda suprasti, kad be kovos su savimi, be ištvermingos maldos, tikros maldos (t.y. mąstymo persunktos, todėl sudvasintos) ji antrosios pilies buveinės nematys, prie centrinės šviesos buveinės nepriartės.

     Ištverdama maldoje ir kovoje su savimi, siela stiprėja, nes kiekviena nugalėta pagunda lengvina nugalėti sekančią pagundą. Šioje kovoje siela, su Dievo malone bendradarbiaudama ir vis gausesnių malonių gaudama bei Dievo artumo viliojama, atsiduria antroje pilies buveinėje. Ir toliau ji stengiasi maldoje ištverti, neleisdama savęs suklaidinti, matuodama maldos vertę jaučiamu joje malonumu. Ji žino, kad ieškoti maldoje malonumo — tai ieškoti savęs, o ne Dievo. Ieškodami savęs, prie Dievo nepriartėsime. Tad nors ir dvasinė sausra jos maldą lydėtų, nors ir jokios paguodos maldoje nerastų, bet jeigu vis tiek joje ištvertų, tai įrodytų, kad ji, kratydamasi egoizmo, ieško tik Dievo ir siekia Jo artumo. Ji taip pat yra pasiryžusi ne tik dvasinę sausrą, bei ir kitus Apvaizdos siunčiamus kryžius priimti, nes ieško ne savo, o Dievo valios vykdymo. Ji junta Dievo šaukimą prie Jo artėti. Tą šaukimą ji girdi iš žmogaus kūno trapumo, iš kiekvieno susirgimo. Tą balsą ji girdi iš dvasinio skaitymo, iš įvairių nugirstų nusikaltimų, kuriais Jis kviečia ją atmylėti Jį už tuos, kurie Jo nekenčia, kurie Jam abejingi...

     Siela, geros valios bei gerų pasiryžimų pilna ir gerume sustiprėjusi, įžengia į trečiąją buveinę, tvirtai nusistačiusi sunkiomis nuodėmėmis nesuklupti ir rūpestingai saugotis lengvų. Visas gyvenimo priešingybes kantriai atgailos dvasia pakeldama, ji taip pat rūpinasi iš meilės artimui patarnauti. Jos ištverminga, mąstymo persunkta malda kai kada prasiveržia meile Dievui, ta kontempliacijos pradžia, tąja priešmistinės padėties būsena, kuri mistikų terminologija vadinama "susitelkimo malda". Pradedama tarpais pajusti, kas yra tasai kontempliacijos įkvėptas Dievo išgyvenimas bei, mistikų sąvoka tariant, "įsiskonėjimas Dievu". Ne kartą pajuntama psalmės žodžių tikrovė: "Paragaukite ir pamatykite, kaip geras yra Viešpats" (Ps 33, 9). Tas "paragavimas" įvyksta ta maldos ir kontempliacijos patirtimi, kai siela pajunta džiaugsmą iš Dievo artumo. (Čia nenorėčiau sutikti su lietuvišku psalmių vertimu, kur žodis "paragaukit" išverstas žodžiu "patyrinėkit". Įvairūs kitų kalbų vertimai vartoja žodį "paragaukit").

     Tačiau liūdna, kad, anot šv. Teresės, priartėjusios prie ketvirtosios buveinės, kurioje sielos mistinėmis dovanomis apdovanojamos, daugumas sielų trečiosios buveinės būklėje sustoja, nežengdamos toliau. Kodėl taip yra? Tai būna, anot šventosios, todėl, kad daugelis sielų, ir trečion buveinėn patekusios, atsižada pikto, bet neatsižada savęs. Taip pat žengti sielai toliau, jos tvirtinimu, kliudo nuolankumo stoka, nes nedaug yra tokių sielų, kurios, atsiradusios trečioje buveinėje, pasijustų, evangelijos žodžiais tariant, "nenaudingais tarnais". Todėl šventoji sako, kad "kol esame šioje žemėje, nieko kito nėra svarbesnio už nuolankumą". Juk, Marijos giesmės žodžiais tariant, Viešpats "numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius; alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia" (Lk 1, 52-53). Tie "galiūnai" ir "turtuoliai" — tai pilni puikybės žmonės, kurie mano, kad visus dvasinius turtus turi ne iš Dievo, bet iš savęs. "Alkstantieji" — tai nuolankieji, kurie jaučiasi nieko iš savęs neturį, todėl jų "tuštuma" šaukiasi "Dievo pilnumos". Kreipdama sielų dėmesį į didelį puikybės pragaištingumą ir pavojų, ji įspėja, kad ir daug tobulybėje pažengusios sielos, pasiekusios trečiąją buveinę, jeigu savimi didžiuojasi, gali sugriauti visą savo tobulybės darbą ir pastatą, gali nustoti Dievo malonės ir atsidurti šalia pilies buveinių tamsybėse, pačios virsdamos tamsybėmis. Todėl šventoji rašo, kad, anot vieno dvasingo žmogaus žodžių, negalima stebėtis nedorais darbais to, kuris yra mirtinoje nuodėmėje. Verčiau reiktų stebėtis, kad jis jų dar daugiau nepadarė. Šias jos mintis gal geriausiai paryškina jos pačios žodžiai apie nuodėmę: "Čia nėra nieko, kas užsitarnautų blogio vardą, jei tai nėra nuodėmė, nes ši pastaroji gimdo blogybes, kurios tveria amžinai".