Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

PER MAŽAI MOKYKLOSE KOMUNISTINĖS DVASIOS

     Nusiskundžiama, kad ne visose Lietuvos mokyklose tinkamai rūpinamasi vaizdinių idėjų skleidimu. Aiškinama, kad ši priemonė yra nepaprastai veiksminga, kuri savo giliu turiniu ir meniniu pavidalu gali geriau prabilti į mokyklinį jaunimą, negu žodžiai. Nesuprantamas ir neįvertinamas šis planingas būdas siekti tikslo, nors ir kiekviename Lietuvos mieste yra paruoštų žmonių, kurie gali paaiškinti šios priemonės veiksmingumą.

     Daugumoje mokyklų teisinamasi "santūrumu" ir "saikingumu". Beveik visiškai atsisakoma vaizdinio politinio auklėjimo būdo. Tuo tarpu "Tarybiniame mokytojuje" šaukiama, kad viskas turi būti pajungta komunistiniam mokinių auklėjimui. Aiškinama, kad mokinius auklėja ne tik pamokos, bet didelę įtaką auklėjime daro aplinka, kurioje kasdien jie mokosi ir su ja susiduria, todėl norint įvykdyti svarbius politinius uždavinius, šiai aplinkai reikia skirti rimtą dėmesį. Klasėse, salėse ir ant koridorių sienų turi būti išrašyti šūkiai su piešiniais, skelbimai su tam tikra meniškai įrėminta idėja, statistiniais brėžiniais ir paveikslais. Šios visos priemonės turi veikti jaunuolių šrdis ir protus. Ugdyti pagarbą tarybinei kariuomenei ir partizanams, kurie prieš trisdešimt metų laimėjo karą.

     Tai tikras melas! Karas buvo laimėtas tik su amerikiečių ir anglų pagalba. Žiaurūs rusiški partizanai nužudė daug nekaltų lietuvių jaunuolių. Sudegino šimtus gražių lietuviškų sodybų. Šiandien, po trisdešimt metų, jaunoji lietuvių karta prievartaujama garbinti žudikus, kurie be pasigailėjimo kankino, šaudė, sodino į kalėjimus ir trėmė į Sibirą tūkstančius jų tėvų, brolių ir sesių.

GEGUŽĖS PIRMOJI

     Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro komitetas balandžio mėn. 13 d. "Tiesoje" pirmame puslapyje išspausdino 65 šūkius, kurie turėtų būti panaudoti švenčiant šių metų gegužės pirmąją. Tai komunizmo politinio melo skleidimas pavergtiesiems. Šie šūkiai gražūs, išpūsti posakiais, norint pridengti komunizmo veidmainiškumą bei tikrą jo veidą.

     1940-41 m. ne vienam iš mūsų šie šūkiai, išrašyti ant didžiulių popieriaus lapų, buvo prievarta įbrukti į rankas, žygiuojant į prekyvietės aikštę "pagarbinti" stovinčių ant paaukštinimo mūsų tautos išdavikų, kurie vykdė nusikalstamus veiksmus. Daugumas šių plakatų nepasiekė aikštės, nes buvo pakabinti ant medžių šakų, užmauti ant tvorų arba sumindžioti gatvės purve.

LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ DUOMENYS

     Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 milijonai 290 tūkstančių žmonių. Moterų 53, vyrų 47 procentai. Vidutinis šeimos dydis mieste ir kaime beveik vienodas: 3.4 šeimos nariai. 57 procentus sudaro trijų arba dviejų žmonių šeimos. Šeimų daugiau kaip po dešimt narių yra tik tūkstantis septyni šimtai. Gimimų skaičius kasmet mažėja. Vidutinis žmogaus amžius siekia 72 metus. (Vyrams 57 m., moterims 76 m.). Daugiau kaip trys šimtai Lietuvos gyventojų yra peržengę šimto metų amžių.

     Miestuose gyvena 56 procentai gyventojų, maždaug 400 tūkstančių daugiau negu kaime.

     Didieji Lietuvos miestai yra Vilnius su 433 tūkstančiais ir Kaunas su 344 tūkstančiais gyventojų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestai sudaro daugiau kaip pusę visų miestų gyventojų. Į miestus išvyksta daugiausia jaunimas, todėl sakoma, kad kaimas sensta.

     Žmonių išsimokslinimas Lietuvoje gausėja daug sparčiau, negu kitose sąjunginėse respublikose. ("Tiesa", Nr. 83)

VILNIAUS DUONOS KEPYKLOSE DIRBA 1100 MOTERŲ

     Vakarų pasaulyje duonos kepyklose daugumą darbininkų sudaro vyrai. "Tiesoje", Nr. 85, rašoma, kad Lietuvoje iki šiandien duonos kepimas išliko moteriškų rankų darbas.

     Su duona daugelyje pasaulio tautų susiję gražūs papročiai, šventiškos apeigos. Daug gražių papročių tebeturi lietuvių tauta. Štai keletas jų.

     Aukštaitijoje pirmą ir paskutinę rugių kirtimo dieną prie surištų pėdų moterys dėdavę gabalėlį duonos ir truputį druskos. Jaunamartė Viduklės apylinkėse, ateidama į vyro namus, atsiveždavo duonkubilį ir ližę, o kupiškėnų nuotakos — raugo. Iškepusios pirmąsyk duoną, jos nebebuvo laikomos viešniomis, o tapdavo pilnateisėmis tų namų šeimininkėmis. Mokančios iškepti gardžią duoną vardas skambėdavo toli už kaimo vartų.

     Vilniuje yra keturios duonos kepyklos. Vienoje iš jų kabo šūkis: "Duona vėjais neateina".

MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO REIKŠMĖ

     Artėjant M. K. Čiurlionio jubiliejui, vis dažniau ir dažniau Lietuvos spaudoje pasirodo apie jį straipsnių. "Tiesoje", Nr. 81, Vytautas Landsbergis rašo: "Ką Čiurlionis sprendė, ko ieškojo ir siekė, buvo svarbu ne tik ir ne tiek lietuviškojo meno ano meno plotmėje, o tarptautinėje Europos meno plotmėje. Reikia pabrėžti, kad Čiurlionis kūrė savo kraštui, sąmoningai apsisprendęs ir džiaugdamasis.

     — Kaip tai nuostabu būti reikalingu žmonėms ir jausti šviesą savo delnuose, — rašė jis laiške sužadėtinei.

     Čiurlionio reikšmė gimtajam kraštui yra tiesiogiai susijusi su jo reikšme visam menui ir kokybiškai jos sąlygojama. Čiurlionis išsiskiria universaliais talento polinkiais ir siekiais, turinio spinduliavimu keliomis kryptimis, be to, specialiu pasiruošimu dviejose srityse — kas retai pasitaiko''.

NAUJA KNYGA APIE SALOMĖJA NĖRĮ

     Pasitinkant Salomėjos Nėries 70-metį, N. Areška išleido naują knygą apie Salomėją Nėrį, pavadintą "Salomėja Nėris", kurioje nušviečia lietuvių poezijos lakštingalos nuotaiką, jausmus ir pergyvenimus bei jos asmenybės ryšį su kūrybos eiga. Knyga skirta mokyklai.

     Salomėja Nėris, švelniai įėjusi į mūsų dvasios pasaulį, nešdama per savo gyvenimą nelengvo istorinio tarpsnio pragiedrulius ir ūkanas, tarsi tapo poetiška Lietuvos tikrovės reiškėją. Justinas Marcinkevičius sako: “Jau nemokėtume ir negalėtume gyventi be Salomėjos, nes kas gi būtų tas vaivorykštinis tiltas iš vienos širdies į kitą, ką mes mylėtumėm taip amžinai ir taip tyliai, ir kieno lūpomis pasakytume Lietuvai: Tu — mano deganti širdis.

     Tu mano kraujas gyvas".

(Literatūra ir Menas, Nr. 15)

BEBRAI DARO DAUG ŽALOS

     1947-59 m. iš Baltarusijos į pietryčių Lietuvą buvo atvežta 78 bebrai. 1965 m. jų jau buvo apie pusantro tūkstančio, o 1970 m. daugiau dviejų tūkstančių. Šiandien jie jau nepageidaujami, nes nualina paežeres, paupius, o sunaudoję maisto atsargas vienoje vietoje, ieško naujų. Prieš kelerius metus pradėta juos gaudyti ir medžioti. "Tiesoje" skundžiamasi, kad nereguliuojama jų kiekis, o taip pat nestiprinama mitybos bazė. ("Tiesa", Nr. 87)

IŠ SATYROS IR HUMORO ŽURNALO

“ŠLUOTOS”

Mūsų patarlės:

     Pasenusi kaip Lazdijų miesto nuo prognozių biuro ir laikraščių kioskų vitrinos.

     Pasenusi kaip rajono ryšių mazgo telefono abonentų knyga.

Iš paskaitos per televiziją:

     Natiurmorte vaizduojamas kumpis ir kiti vaisiai.

Skelbimas parduotuvėje:

     Dėl pardavėjų stokos nėra mėsos. Užrašas parduotuvėje:

     Pas mus galima išgerti bulkutę su pienu. Iš pasisakymo:

     Buvo sudaryta komisija neaiškumų papildymui.

Iš revizijos akto:

     Tvarte ir knygose kiaulių buvo po lygiai.

Paprastos mintys:

     Sportas — sveikata. Bet kam žmogui sportas, jei jam reikia tik sveikatos.

     Kopūstas nepaprastas augalas. Jis lygiai gerai auga ir žemėje, ir ant žmogaus pečių.

     "Kas nedirba — tas nevalgo". Bet juk ir gydytojai pataria, kad badavimas — sveikata.

     Kurmis irgi kuria krašto reljefą — kurmiarausius.

Išsamūs žodžių paaiškinimai:

     Abažiūras — abu žiūri į kainą.

     Abejoklis — juokiasi ir abejoja.

     Pasaga — susukta laimė.

DZŪKIJOJE SALIŲ SIENAS PUOŠIA SVETIMŲJŲ PAVEIKSLAI

     Dzūkijoje Seirijų ir Leipalingio miesteliai per karą buvo paversti griuvėsiais. Po trisdešimt metų giriamasi, kad šiuose miesteliuose įstengta pastatyti kultūros namus, kurie palengvins ne tik kultūrinį, bet ir politinį masinį darbą. Šių kultūrinių židinių sienas puoš išradingai sumanyti propagandiniai skelbimai ir dzūkams svetimi paveikslų veidai ("Tiesa", Nr. 53).

TIK PRIEŠ DU MĖNESIUS SUSILAUKTA SPALVOTOS TELEVIZIJOS

     Vasario mėnesio 26 dieną Tarybų Lietuvos televizija parodė pirmąją spalvotą laidą ("Tiesa", Nr. 49).

1967 METU PRADŽIOJE — POETO LIUDVIKO RĖZOS GIMIMO 200-TOSIOS METINĖS

     Prie smėliu užpustyto gimtojo Liudviko Rėzos kaimo — Karvaičių bus pastatytas ąžuolo kamiene išskaptuotas jo portretas, kurį išskaptavo Nidoje gyvenantis dailininkas Eduardas Jonušas. Liudvikas Rėza buvo žymus tautosakininkas, poetas ir Kristijono Donelaičio raštų leidėjas.

RUOŠIAMASI RESPUBLIKINEI 1975 METŲ DAINŲ ŠVENTEI

     Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė priminė, jog artėjanti Dainų šventė — didelis politinės reikšmės įvykis. Todėl būtina sutelkti visas jėgas, išnaudoti visas atsargas, sudaryti kolektyvuose palankią darbui kūrybinę nuotaiką. Dar nepradėjus ruoštis, jau nusiskundžiama, kad atsirado nemaža trūkumų. Ne visuose rajonuose atsakingai ir kūrybiškai ruošiamasi Respublikinei dainų šventei. Kai kurios komisijos neįvykdė įsipareigojimų: pasirodė daug mažiau vienetų negu buvo nurodyta paraiškose ("Tiesa", Nr. 49).