ALFONSAS GRAUSLYS

     Savo "Vidinėje pilyje" arba "Buveinėse", pradedant ketvirtąja buveine, Jėzaus Teresė vaizduoja tas mistines sielos būsenas, kuriose žmogus, ypatingomis Dievo malonėmis apdovanotas, kontempliatyvinės maldos lydimas, pradeda vis apčiuopiamiau išgyventi Dievo artumą. Kaip jau minėjome, šventoji labai apgailestauja, kad didžioji nors ir geros valios sielų dauguma prie ketvirtosios buveinės slenksčio sustoja, nežengdama toliau, o tuo pačiu pradėdama žengti atgal.

     Ketvirtosios buveinės mistinė malda iš buvusios susitelkimo maldos, kurioje dar vis mąstymas vadovavo, virsta ramybės-poilsio malda, kurioje ne valios žadinamas, bet antgamtinis Dievo meilės persunktas susitelkimas virsta tikrosios kontempliacijos pradžia. Šiuos susitelkimo bei poilsio maldos laipsnius Jėzaus Teresė nagrinėja savo "Tobulybės kelyje" ir kituose veikaluose. Tiksliau pasisakydama dėl ketvirtosios buveinės maldos rūšies, šventoji sako, kad pirmųjų buveinių mąstymo malda "prasideda mūsų prigimtyje (suprask: mums aktyviai pasireiškiant — A.G.) ir baigiasi Dieve; o ekstazės prasideda Dieve (kitaip tariant, jos yra Dievo pažadintos bei suteiktos — A.G.) ir pajuntamos mūsų prigimtyje" — taigi pasyviau šios prigimties išgyvenamos. Apskritai, mistinės maldos lapsniuose Dievo veikimas sieloje aktyvėja, o pati siela labiau pasyvėja, Dievo įtakos veikiama bei keičiama. Tačiau būtų klaida manyti, kad šis pasyvumas yra pilnas, visiškas, nes, mistinio gyvenimo vertintojų vokiečių taikliu posakiu, tai yra "Gottleidende Aktivitaet", kuris sielą parengia naujoms Dievo malonėms. Šios ekstazės, kurios prasideda ketvirtoje buveinėje ir kurias jau, be abejo, esame supratę iš buvusių straipsnių, ypač pasireiškia ir aiškėja ta ypatybe, kad siela dėl šių ekstazių darosi vis atviresnė ir imlesnė išgyventi antgamtei. Šio sielos imlumo, anot jos, paprastoje mąstymo maldoje nebūna. Šį ekstazės vaisių ji savo raštuose ispaniškai vadina "ensanchamiento", t.y. tam tikru sielos "praplėtimu".

     Penktoje buveinėjeįsivyrauja susijungimo malda, lydima aukštesnio laipsnio ekstazių — artimesnio su Dievu susijungimo dovanos. Siela vis labiau atsiduoda Dievui, sulaukdama iš Jo gausesnių malonių. Tą penktosios buveinės būseną vaizduodama, ji lygina ją su kirmėle, gaminančia šilką ir sau statančia namą, kuriame ji mirs. Čia šventoji ragina: "Ugdykime, vietoje savimylos, sauvalės ir pasinėrimo pasauliniuose dalykuose, atgailos, maldos, nuolankumo, klusnumo dvasią... Ši kirmėlė turi mirti... Būkite tikri: mes matysime Dievą ir būsime panardinti Jo didybėje, kaip kirmėlė šilko audinyje... Įsidėmėkite, aš sakau: Dievą matysime, nes šios rūšies susijungime Jis leidžia save patirti. Žiūrėkite, ką ši "kirmėlė" daro... kai ji šioje maldoje ištveria ir pasauliui visiškai miršta, tada iškyla švelnus, baltas drugelis. O dieviškoji didybė! Koks sielos pasikeitimas, kuri tik trumpam laikui, net nė pusvalandžio netvėrusiam. Dievo didybėje pasinėrusi, visai buvo susijungusi su Juo! Tikrai, tikėkite manimi, tokia siela negali savęs atpažinti. Kitaip ir būti negali, jei prisimenate tą atstumą, kuris skiria biaurią kirmėlę nuo gražaus balto drugelio"(Vidinė pilis). Po šioje buveinėje įvykusio susijungimo su Dievu (kad ir trumpai trukusio) sielos nuotaikos labai pasikeičia: jei pirmiau ji baimingai rūpinosi savęs tobulinimu, tai dabar jos visos mintys nukrypsta į Dievą, kuriam ji, meilės pilna, nori heroiškai aukotis ir Jo mylimomis žmonių sielomis rūpintis. Po tokio susijungimo su Dievu, išgyvenant didelį džiaugsmą, toliau ji pradeda kentėti dar iki šiol nepatirtą ir šiame žemiškame gyvenime neišvengiamą Dievo tolumo kančią. Ši kančia drauge yra ir jos išgyvento Dievo artumo tikrovės įrodymas.

     Ši kančia vis gilėja dėl nesibaigiančio pasaulyje Jėzaus Kristaus kryžiavimo ir dėl daugelio sielų nutolimo nuo Dievo... Tai kančia, kuri, anot šventosios, kildama iš sielos gelmių, atrodo, tą sielą sudraskysianti ir sumalsianti... Jos įsitikinimu, šia kančia siela, jausdama ir kentėdama su Kristumi, pasidaro panaši į Kristų. Jei taip gali kentėti siela, tai kokia, anot jos, turėjo būti Kristaus dvasinė kančia: ji turėjo būti didesnė už jo fizinę kančią, kai jis matė visas nedorybes, nukreiptas prieš jo Dangaus Tėvą! Čia verta pastebėti, kad, visų krikščionybės mistikų tvirtinimu, dvasinės jų kančios yra nepalyginti didesnės už fizines. Po tokių Dievo išgyvenimo artimumų, mistinėmis dovanomis praturtintos sielos, grįžusios į kasdienę tikrovę, palyginus ją su išgyventa Antgamtine Tikrove, jaučiasi tartum sapnuojančios, į netikrovišką pasaulį grįžusios. Šia proga Teresė primena, kad didėjanti ir heroizmo siekianti artimo meilė ir šios meilės darbai tą mistinį gyvenimą vis labiau ugdo. Vis labiau susijungdama su Dievu, siela pasijunta vis artimesnė ir artimui, ypač jo sielos stoviu rūpindamasi, dėl jo neigiamybių kentėdama ar jo teigiamybėmis džiaugdamasi.

     Norėdama kiek galima tiksliau sielos su Dievu didėjantį artumą išreikšti, Teresė, be abejo, atsimindama Šv. Rašto "Giesmių Giesmės" knygą, kur sielos su Dievu santykiai palyginami su gamtine lyčių meile, savo šeštąją buveinę ir jon patekusių sielų būklę vadina susižiedavimu. Todėl ir religinės knygos praeityje vienuoles vadindavo "Kristaus sužadėtinėmis". Šioje buveinėje sielos patiria padažnėjusias ir gilesnes ekstazes. Nors šventoji ekstazės dovaną nagrinėja savo "Gyvenimo" ir "Tobulybės kelio" knygose, tačiau, šeštosios buveinės būseną nagrinėdama, ir savo "Vidinės pilies" knygoje prie jos sustoja. Šios buveinės ekstazė palieka sieloje kokią nors nepamirštamą tiesą ar nurodymą, kuriuos siela išgyvena kaip betarpiai iš Dievo gautus.

     Šio betarpiškumo kitose buvusiose buveinių ekstazėse siela nepatirdavo. Tos pagilintos ekstazės šeštojoje buveinėje virsta tartum Sužieduotinio dovanomis savajai sužadėtinei. Tų ekstazių dėka siela vis labiau pabunda tikrajam dieviškajam gyvenimui. Ji vis labiau išgyvena Dievo šaukimą prie Jo artėti. Šventoji savo "Vidinėje pilyje" kalba ir apie trumpas, bet ilgai sieloje pasiliekančias šios buveinės antgamtines vizijas, tačiau drauge ir įspėja bei moko, kaip pažinti ir atskirti tikras vizijas nuo savo vaizduotės kūrybos. Tikros vizijos ir ekstazės savo tikrumą įrodo tuo, kad siela, jų padedama, pasiekia aukšto laipsnio dorybių išsivystymo tobulybę.

     Iš šv. Jono evangelijos žinome, kad tobulai Jėzų Kristų mylinčiai sielai jis yra pažadėjęs ją mylėti ir jai apsireikšti (Jn 14, 21). Šis pažadas įvyksta šeštosios buveinės sužieduotuvėse. Sielos ištikimumas tai meilei laimi tai, kad Dievas ją galutinai pasisavina, ir tai virsta septintosios buveinės dvasine moteryste tarp mylinčio Dievo ir Jį mylinčios sielos. Šia prasme šeštoji buveinė yra artima septintajai, ir, anot šventosios, tarp jų nėra uždarytų durų. Bijodama, kad šie Dievo ir sielos meilės simboliai, sužieduotuvių ar dvasinės moterystės vardu pavaizduoti, nesukeltų kam nors netinkančių minčių, Teresė pasisako, kad ji negalinti rasti kito simbolio žemėje, kuris geriau pavaizduotų Dievo ir sielos meilės artumą, kaip moterystė, bet ir įspėja, kad čia reikia išjungti bet kurią kūnišką mintį, nes ši moterystė yra grynai dvasinė. Juk ir šv. Paulius šį moterystės simbolį panaudoja Kristaus ir jo įsteigtos Bažnyčios meilės vienybei ir artumui išreikšti.

     Siela septintoje buveinėje jaučiasi taip artima Dievui, kad ji virsta tartum viena su Juo. Ji virsta Dievo nuosavybe. Dievo didybės paliesta, ji pajunta savo ir visko, kas praeina, niekybę. Sielos nuolankumas bei ištikimybė pasidaro taip tobuli, kad ji nenori niekur savo, bet tik Dievo valios ir jos tobulo vykdymo. Viskas, kas nėra Dievas, kas neveda prie Jo, kas nukreipia mintis nuo Jo — virsta jai kančia. Auganti meilė trokšta vis didesnio artimumo, šioje žemėje neįmanomo...

     Septintosios buveinės sielos ir Dievo artumas pasiekia savo žemėje galimą pilnumą ir tobulybę. Šios tobulybės viršūnė — tai Jėzaus Kristaus žmogiškumo vaizduotės vizijos ir sieloje gyvenančios Švč. Trejybės buvimo patirtis bei intelektualinė vizija. Sieloje įsiviešpatauja antgamtinė ramybė.

     Teresė, vaizduodama tuos sielos buveinių stovius, jos pačios išgyventus, ne kartą savo raštuose nusiskundžia, kad jai trūksta tinkamų sąvokų bei žodžių toms Dievo dovanoms ir išgyvenimams pavaizduoti. Todėl ir tai, kas tuose keliuose straipsniuose čia pasakyta, yra tik labai netobulas užsiminimas to Dievo artumo ir tų maldos laipsnių, kurie į tą artumą veda. Tobulesniam visa to pažinimui reikėtų šventosios raštus studijuoti, nes įvairiose savo knygose ji tas temas vis naujai papildo. Teresės didybė gali paaiškėti tik tam, kuris visą jos mokslą pažįsta ir kuris tos Dievo, Bažnyčios ir sielų meile liepsnojančios sielos karštį pajunta.

     Tad visai nenuostabu, kad vienas didžiųjų šios šventosios gerbėjų, reformatų dvasiškis, šveicarų profesorius ir rašytojas W. Nigg savo knygoje "Grosse Heilige" ją vadina viena didžiųjų pasaulio istorijos moterų, sakydamas, kad nėra lengva apie Teresę rašyti, ir iš tų, kurie tai bandė, mažai kam pavyko jos dvasią tinkamai atvaizduoti. Jis rašo, kad apie ją kalbama, kaip apie mistikos kunigaikštienę, kurios gabumų genialumas pasiekė antžmogiškas ribas. .. Iš jos degančio ir neriboto troškimo Dievui tarnauti, iš jos drąsaus sprendimo — arba mirti, arba kentėti — aiškėja jos sielos nepaprastumas. Teresės negalima matuoti eiliniu mastu. Ji yra fenomenas, kuris ne kiekviename šimtmetyje pasitaiko. Ji yra daug didesnė už visus bandymus ją pavaizduoti. Tai vis šio šveicarų profesoriaus žodžiai.

     Šventosios meilės karštį geriausiai parodo jos dvasinio gyvenimo mintys bei žinomos maldos. Toji maldos mokytoja, ją gerai pažįstančiųjų liudijimu, savo maldose neprašė žemiškų dovanų, neprašė Dievo dovanų, bet tik paties Dievo ir Jo valios tobulo vykdymo. Jos žodžiais tariant: "Aukščiausias tobulybės laipsnis glūdi ne vidujinėse paguodose, ne kilniose ekstazėse, ne vizijose ar pranašavime, bet vien tokiame susitikime mūsų valios su dieviškąja valia, kad mes viską, kas Jo valia dvelkia, noriai priimtume, kad su viskuo, kas kartu ir skausminga, džiaugsmingai sutiktume, lygiai kaip ir su tuo, kas malonu, žinodami, kad tai yra Dievo valia. Jos sielos visišką pasinėrimą Dieve ir gyvenimą tik Juo labiausiai skelbia jos žinomiausia gyvenimo taisyklė:

     "Lai niekas nesukelia sąmyšio tavyje,
     lai niekas negąsdina.
     Viskas praeina.
     Dievas nesikeičia,
     kantrybė viską pasiekia.
     Kas turi Dievą, tam nieko netrūksta,
     vien tik Dievo užtenka".

$ $ $

     Iš tų kelių straipsnių, kad ir labai netobulai, galima nujausti, kad šv. Jėzaus Teresė buvo verta paskelbti Bažnyčios Daktare ir Mokytoja. Tenka tik stebėtis, kad to paskelbimo reikėjo laukti net keletą šimtmečių.