Spausdinti

VINCENTAS LIULEVIČIUS

5. RELIGINIS IR TAUTINIS PERSEKIOJIMAS

     Valančiaus vyskupijos valdymo laikai prasidėjo caro Nikolajaus I metu (1825-1855), kurio laikais Rusijoje buvo didžiausias absoliutizmas. Lietuva, kaip katalikų kraštas, Nikolajui negalėjo patikti. Varydamas smarkią rusinimo politiką, Katalikų Bažnyčią norėjo padaryti savo siekių įrankiu, o dvasininkus — vyriausybės valdininkais (AA, 190). Jo įpėdinio Aleksandro II (1855-1881) lengvesni laikai, teužtruko tik iki 1863 m. sukilimo. Po to prasidėjo žiaurus lietuvių tautos persekiojimas.

     Iki buvo galima, Valančius skubėjo statyti ir remontuoti bažnyčias. Jo vyskupavimo metu atsirado 29 naujos mūrinės bažnyčios ir 20 senų medinių iš pagrindų suremontuotų (AA, 31-32). Po 1863 m. sukilimo nebuvo galima statyti ir remontuoti be gubernatoriaus leidimo, kurio faktiškai neduodavo. Vainuto bažnyčią reikėjo tik pabaigti, jau anksčiau pradėtą statyti. Kovojo leidimo kelerius metus, bet negavo. Pagaliau žydelio pagalba (už 100 rb. kyšį) gavo leidimą. "Vėliau ir pačiam vyskupui nekartą teko tos priemonės sėkmingai griebtis ne tik santykiuose su Kauno gubernatoriais, bet net ir su pačiu sukilimo malšintoju Muravjovu" (VB, 9, 410).

     Rusų administracija vyskupą norėjo pabaudomis palaužti. Jau 1834 m. pabaigoje turėjo sumokėti 500 rublių už leistą Zarasų apskrityje pastatyti bažnyčią. Tuoj (1865) sumokėjo 100 rb. už paskyrimą kunigo vienos mokyklos kapelionu, kurio rusų administracija neleido niekur skirti. Rusų valdžia už dalyvavimą sukilime kunigus Mackevičių, Noreiką ir Gargasą nubaudė mirtimi. Valančius juos įtraukė į rubricelę, todėl turėjo sumokėti 1000 rb. pabaudos. Valdžia buvo uždraudusi seminarijų auklėtinius šventinti kunigais. Kai vyskupas įšventino kelis klierikus, sumokėjo 200 rb. pabaudos.

     Kai jis pasivaikščiojimo metu Kaune užėjo į aukščiau minėtą prieglaudą, valdžia palaikė katalikiška propaganda ir jį nubaudė 1000 rb. pabauda. Nors Drūkšių koplyčiai statyti vyskupas davė leidimą, kai dar nebuvo suvaržymų (1862), bet vis tiek teko sumokėti 500 rb. Vėliau dar daugiau pabaudų uždėjo. Reikia pridėti, kad vyskupas pabaudų geruoju nemokėdavo, bet liepdavo išieškoti iš jo algos arba jo valdomų turtų.

     Vyskupo padėtis buvo bloga. Gintis nebuvo galimybės. Pasiskųsti Vatikanui buvo griežtai draudžiama.

     Valančiaus kovos dalyviai buvo kunigai. Jis ypatingą dėmesį kreipė į tuos kunigus, kurie parašydavo kokią nors tikybinę liaudžiai knygą. Tuos kunigus jis globojo. Valančiui teko daug kovoti su vyriausybe dėl jos globojamų kunigų. Jis jų labai nemėgo. Vyriausybei spiriant tiems kunigams duoti geresnes vietas, dažnai kovodavo vyskupas, iki laimėdavo. Rusų valdžia, norėdama suvaržyti religinį gyvenimą, jau po 1831 m. sukilimo įvedė pamokslų cenzūrą. Kunigai galėjo sakyti pamokslus tik iš žinomų pamokslų rinkinių arba savo parašytus ir vyskupo aprobuotus. Po 1863 m. sukilimo vėl atsiminta pamokslų cenzūra (1868), kuria labai suvaržė jų sakymą (sako tik klebonai, po vieną per dieną ir t.t.), siekiant, kad kuo mažiausia būtų sakoma pamokslų. Vyskupas atsisakė tas taisykles paskelbti savo kunigams, nežiūrint į tai, kad kiti vyskupai savose vyskupijose jas buvo paskelbę (AA, 227). Ilgai tuo reikalu susirašinėjo su rusų administracija, bet, atrodo, taisyklių kunigams taip ir nepaskelbė.

     Rusų vyriausybė (1869) norėjo, kad pridedamose pamaldose (kuriose vartojama ne lotyniška kalba), būtų naudojama rusų kalba. Tam jų ryžtui griežtai pasipriešino Valančius, aiškindamas, kad šis reikalas ne nuo jo pareina. Arba vėl. Rusų vyriausybė pagamino rusų kalba bažnyčioms ritualą ir atsiuntė Valančiui kiekvienam kunigui nusiųsti. Valančius paaiškino raštu, kad jis to padaryti negalįs be popiežiaus leidimo, kitaip jis užsitrauksiąs dideles bausmes. Leidinį sudėjo vyskupo rūmų pastogėje. Rusų vyriausybė reikalavo rubricelėje spausdinti maldą už carą rusiškai. Valančius buvo tam priešingas, bet dvejus metus (1868 ir 1869), cenzūrai reikalaujant, buvo išspausdinti rusiškai. Tačiau trečiaisiais (1870) metais jam pavyko išmesti. Gubernatorius, atvaizduodamas, kad tas įvyko dėl spaustuvės klaidos, šnekino Valančių, kad jis atskiru lapeliu išspausdintų ir išsiuntinėtų kunigams. Valančius su tuo nesutiko. Tada pats generalgubernatorius atspausdino lapelius su rusiška už carą malda ir per Kauno gubernatorių atsiuntė Valančiui, kad šis išsiuntinėtų kunigams. Nėra duomenų, ar Valančius tuos lapelius išsiuntinėjo, ar vėl padėjo į pastogę.

     Rusų administracijai norint įvesti į lietuvių katalikų pamaldas rusų kalbą, Valančius išsiuntinėjo savo kunigams aplinkraštį, kuriuo griežtai reikalavo laikytis nustatytos tvarkos ir nieko be dvasinės vyresnybės neįvesti į pamaldas. Kai kuriose bažnyčiose caro šventės dienomis rusų valdininkai norėjo, kad po pamaldų būtų sugiedota rusų tautinė giesmė, bet klebonai nesutiko dėl minėto Valančiaus įspėjimo. Tad rusų pastangos įvesti rusų kalbą į lietuvių bažnyčias nuėjo niekais.

     Tokiu būdu "tvirčiausiu pylimu, suturinčiu rusinimo politikos užplūdimą Lietuvoje, buvo katalikų Bažnyčia. Lietuvių kalba, išvaryta iš mokyklų ir visų valdžios įstaigų, viešai teskambėjo bažnyčiose" (AA, 232 -233).

     Kai Valančius 1871 m. rubricelėje vietoje rusiškos maldos už carą teįdėjo tik rusiškomis raidėmis lietuvišką maldą, generalgubernatorius norėjo jį nubausti 1000 rb. pabauda. Tačiau Kauno gubernatorius jį atkalbėjo atsisakyti nuo tos bausmės, nes tuo Valančiaus nepriversiąs paklusti.

     Jau anksčiau buvo pradėta varžyti bažnyčių ir bažnytinių trobesių taisymas ir naujų statymas, bet po 1863 m. sukilimo suvaržymas ypatingai buvo didelis. Dėl mažiausio pataisymo reikėjo kreiptis į gubernatorių leidimo. Naujų bažnyčių beveik niekuomet neleisdavo (AA, 241). Lietuviai katalikai savo bažnyčias labai brangino ir saugojo nuo rusų pasikėsinimų. Rusai (1838) bandė atimti Tytuvėnų bažnyčią, bet valstiečiai ją apgynė. Ilgai užtrukusi Kazočiznos bažnyčios uždarymo byla buvo valstiečių taip pat laimėta. Tuo pačiu motyvu valstiečiai vėliau gynė Kęstaičių ir Kražių bažnyčias.

     Lietuva savo kryžių gausumu labai skyrėsi nuo Rusijos krašto, todėl rusų valdžia uždraudė statyti kryžius viešose vietose, išskyrus bažnyčias ir kapines. Pradžioje to nuostato nelabai paisė, bet po 1863 m. priežiūra labai sustiprėjo. Tuo pačiu tikslu draudė ir katalikų viešą pasirodymą su savu tikėjimu. Uždraudė (1866) procesijas gatvėse. Teleido mieste bažnyčiose, o bažnytkaimiuose — šventoriuje. Valančius nesutiko to įsakymo paskelbti kunigams. Tada pati rusų vyriausybė paskelbė, su išimtimis kai kuriems miestams, kad gali daryti procesiją šventoriuje. Prie procesijų buvo priskaitomas numirėlio lydėjimas į kapus su vėliavomis, Kalvarijų ėjimas ir pan. Tas draudimas buvo atšauktas po trejų metų Valančiui mirus (1878).

     Muravjovo laikais buvo rusų įsteigta Lietuvoje brolija platinti stačiatikybei lietuvių katalikų tarpe. Tai brolijai priklausė aukšti rusų pareigūnai. (AA, 192). Visokiomis priemonėmis viliojo rusai lietuvius į stačiatikybę, pavyzdžiui, neturtingiems bajorams žadėdami žemės. Tačiau lietuvių stačiatikiais pasidarė labai mažas skaičius. Perėjo į stačiatikius daug latvių ir apie trečdalis estų (Gut, 50).

     Po 1831 m. sukilimo prasidėjo religinis persekiojimas. Lietuvoje panaikino keletą kunigų seminarių. Likusiose įvesta tokia tvarka, kad jos tapo išimtos iš vyskupo priklausomybės. Žemaičių seminarijoje iš 60 klierikų paliko tik 18. Pagal (1847) sudarytą konkordatą kunigų seminarijos pavestos vyskupui, tačiau (1851) įsakė, kad rusų kalbos ir Rusijos istorijos dėstytojais seminarijoje būtų rusai. Suprantama, per juos bus lengviau sekti seminarijos auklėtinius -klierikus. Ir kitais būdais sunkino seminarijų darbą. Baigusių neleido įšventinti į kunigus. Kai Valančius įšventino 28 kunigus, jų neleido skirti į vietas. Kai jie be darbo gyveno pas tėvus ar gimines, Valančius sušaukė juos atgal į seminariją, bet generalgubernatorius liepė paleisti namo. Rusų valdžia neleido įšventintų kunigų skirti, nes nesą vakuojančių vietų, kurių iš tikrųjų buvo daug. Į seminariją uždraudė priimti klierikus, kurių liko tik 4. 36 baigę buvo be šventimų. Normaliai veikiant, reikėjo kasmet turėti seminarijoje 120 klierikų. Norėjo net seminarijai skirtus vienus namus atimti. Pagaliau (1867) leido naujai įšvęstus kunigus skirti į parapijas, o dar vėliau (1870) ir priimti naujus klierikus. Skaičius klierikų išsikovotas iki 40. Valančiui vis atrodė, kad kunigų trūksta, o rusų vyriausybė buvo tos nuomonės, kad jų per daug.

     Kunigui paskirti ar perkelti reikėjo gauti gubernatoriaus leidimą, kas labai trukdė vyskupo planus ir žmonių dvasinių reikalų aptarnavimą. Ilgai kovojo, kreipdamasis į visas valdžios institucijas, iki jo įpėdiniams vėliau (1905) tas reikalas sušvelnėjo: reikėjo tik pirmam skyriui gauti leidimą.

     Kai valdžios gimnazijų mokinius vertė eiti caro dienomis į cerkvę, Valančius neatlaidžiai kovojo ir jau jo įpėdinis laimėjo, nes 1897 m. buvo prievarta panaikinta. Taip pat nedraudė statyti bažnyčių. Po 1863 m. sukilimo pradėjus aiškią nutautinimo politiką, rusai reikalavo, kad tikybos pamokos valdžios mokyklose būtų dėstomos rusų kalba. Valančius smarkiai ir ilgai kovojo, todėl jo įpėdiniai 1904 m. susilaukė leidimo dėstyti lietuviškai.

6. VALANČIAUS KOVOS VERTINIMAS

     Valančius "turėjo gerą atmintį, tvirtą valią, labai išlavintą pareigos supratimą... Svetimai įtakai nepasiduodavo" (AA, 274).

     Valančius buvo pirmasis vyskupas, kilęs iš liaudies. Jis matė, kad liaudžiai, tautos kamienui, reikia daug pagalbos, todėl jis ir griebėsi ją šviesti, blaivinti, aprūpinti spauda ir aplamai kovoti už jos geresnę ateitį. Jis ruošė tautą laisvam gyvenimui. Tas jam puikiausiai pavyko.

     Valančius "atjautė tautinio atgijimo aušrą ir daug padarė tam judėjimui sustiprinti. .. kėlė tautinę sąmonę" (AA, 275). Jis sudarė sąlygas Aušrai gimti.

     Nuo pat krikščionybės įvedimo Lietuvoje vyskupai skelbdavo laiškus lotyniškai arba lenkiškai. Valančiaus pirmasis ganytojiškas laiškas buvo išspausdintas dviem kalbom — lenkiškai ir lietuviškai. Jis pirmasis įvedė naują tradiciją. Juo buvo pasekta ir kaimyninėje Seinų vyskupijoje (AA, 356).

     "Jei tiek turėjo pasisekimo garsi jo blaivybė, jei parapijose dygo mokyklos, plito jo raštai, jei jis išsilaikė savo vietoje, visą amžių kovodamas su Rusijos vyriausybe, tai dėl to, kad turėjo palaikymo savo ganytojui atsidavusios dvasiškijos ir liaudies" (AA, 273).

     Bandant Valančiaus kovą vertinti, reikia visada turėti prieš akis jo vyskupijos dydį. Dar prieš jo paskyrimą vyskupu rusai sudarė su Vatikanu konkordatą (1847) ir Žemaičių vyskupijai priskyrė iš Vilniaus vyskupijos 7 dekanatus su 94 parapijom. Arba aiškiau sakant. Žemaičių vyskupijai buvo priskirta beveik visa Aukštaitija su Latgala ir Kuršu. Tuo būdu "Valančiaus atsakomybei teko tokia didelė teritorija, kokios nebuvo turėjęs joks Žemaičių vyskupas nuo pat šios vyskupijos įsteigimo" (SY, 96). Iš jos nepriklausomoje Lietuvoje susikūrė trys vyskupijos. Jau vien rūpinimasis tokia didele vyskupija jam atėmė labai daug laiko. O vyskupija labai daug domėjosi. Jis nuolat ją lankydavo, kol buvo galima. Vizituodavo, nežiūrėdamas į kelių gerumą ar blogumą. Vieną sykį vos neprigėrė, lūžus tiltui. Ilgai jis neturėjo padėjėjo, o kai gavo, netrukus rusų administracija padėjėją iškėlė gyventi į Mintaują. Ir dar, kas svarbiausia, "joks vyskupas ir pati vyskupija nebuvo matę ir tokios priespaudos bei svetimos kontrolės, kokią rusai išvystė, jam pradėjus, o ypač įpusėjus vyskupauti" (SY, 96).

     Turint galvoje, kas anksčiau pasakyta, reikia pripažinti, kad Valančiaus veikla buvo labai šakota ir kad "visose jose jisai savarankiškai pasireiškė ir tuo būdu visai Lietuvos XIX a. istorijai uždėjo savo valan-činį antspaudą. Tuo laiku neturėjome kito asmens, kurį būtume galėję greta jo pastatyti" (VB, 8, 346 psl.). Teisingas teigimas: iš tikrųjų neturėjome jam lygaus. "Po visos eilės užimančių Žemaičių vyskupijos sostą įvairių stambių didikų šeimų atstovų šis pirmasis vyskupas "iš mužikų" visus juos pralenkė, ir tik kai kuriais atžvilgiais greta jo tegalima pastatyti veikusį XVI -XVII a. vyskupą Merkelį Giedraitį" (Ten pat).

     Valančiaus didelė kova davė puikius rezultatus. Tai matome iš generalgubernatoriaus rašto, kuriame sakoma: "Nė viena mūsų vyriausybės globojama religija šiame krašte nepasireiškė savo veikloje tokiu atkaklumu, kaip Romos katalikų religija" (SY, 107-108). Ar bereikia geresnio religinio gyvenimo įvertinimo, kaip šis? O dar vėliau (1868) Kauno gubernatorius Vilniaus generalgubernatoriui galėjo pasakyti: "Kauno gubernijoje gyventojų charakteris visiškai skirtingas. Jie yra dievobaimingi ir linkę į religinį fanatizmą... Visi gyventojai yra lietuviai, ir nėra jokios vilties tikėtis, kad net tolimoje ateityje galima būtų laukti gyventojų suartėjimo su viešpataujančia Rusijoje nacija arba cerkve" (SY, 108).

     Geresnės atestacijos Valančiaus veiklai nė nereikia norėti. Juk pasakymas, kad nėra vilties, jog jo valdyti lietuviai net ir tolimoje ateityje nesuartės nei su rusų tauta, nei su stačiatikybe, yra didžiausias pagyrimas, kurio tegali susilaukti tik retas mūsų tautos veikėjas.

     Lietuvių tauta didžiuojasi Valančiumi, stebisi jo nuveiktais darbais, ima pavyzdžius jo kovos metodų sunkiausiose tautos dienose. Jei Lietuvos istorijoje tam tikrus laiko tarpus vadiname Algirdo laikais, Vytauto laikais, tai XIX a. trečiąjį ketvirtį drąsiai galime vadinti Valančiaus laikais.