A. RUBIKAS
SEKMINĖS JERUZALĖJE
Jonas Krikštytojas, kalbėdamas žmonėms apie ateinantį Mesiją — Kristų, savo klausytojus įspėdavo, kad Kristus kitaip krikštys, negu jis — Jonas. Kristus žmones krikštys jau nebe vandeniu, o Šventąja Dvasia. Lukas vieną Jono pamokslą šitaip atpasakoja: "Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateis už mane galingesnis... Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi" (3, 16).
Ir iš tiesų. Sekminių dienai atėjus, Kristus pažadą įvykdė. "Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" (Apd 2, 1-4). Jie pradėjo garbinti Dievą švenčių proga Jeruzalėn susirinkusių žmonių akivaizdoje. Visi girdėjo juos "skelbiant įstabius Dievo darbus" (2, 11). Taigi Kristus — Jono žodžiais — krikštijo savuosius Sv. Dvasia ir ugnimi. Taip pakrikštyti jie pradėjo skelbti įstabius Dievo darbus. Tuos Dievo darbus skelbė pati Šv. Dvasia. Ji skelbė per Kristaus mokinius.
Tačiau ne visi čia norėjo matyti Šventosios Dvasios veikimą. Kiti, kaip pasakoja Šv. Raštas, stebėdami anuos Sekminių įvykius, aiškino, kad čia veikia ne Dievas, o kitokie veiksniai. Jie šaipėsi ir sakė apie Kristaus mokinius: "Jie prisigėrę jauno vyno" (2, 13).
Reikia pasakyti, kad tokie aiškinimai ir šiandien kartojasi. Ir šiandien į pastangas atgaivinti Sekminių Dvasią Bažnyčioje kai kas žiūri su nepasitikėjimu. Tokių nuomone, Šventoji Dvasia stebuklingu būdu yra nužengusi tik vieną kartą, per anas Sekmines, ir tai vien tik į apaštalus. O su apaštalais yra pasibaigęs ir stebuklingas Šventosios Dvasios veikimas.
Tuo tarpu Apaštalų Darbų knyga pasakoja, kad Paskutinės Vakarienės butan laukti Šventosios Dvasios buvo susirinkę Kristaus mokiniai, tai yra ne vien apaštalai, — ir kad jie visi gavo Šv. Dvasią. Šv. Raštas pasakoja, kad tenai buvo apaštalai "kartu su moterimis ir Jėzaus Motina Marija bei jo broliais" (1, 14), ir kad į juos visus, tenai susirinkusius, nusileido Šv. Dvasia, nedarydama jokio skirtumo: kas apaštalas, kas ne; kas vyras, kas moteris. Jie "visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios" (2, 4).
Kodėl taip įvyko, aiškina Petras pirmam savo pamoksle. Jis primena pranašo Joėlio žodžius, arba seną Dievo pažadą, duotą Senajame Testamente: "Savo tarnams ir tarnaitėms tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios, ir jie pranašaus" (2, 18) — tai yra, jie skelbs įstabius Dievo darbus.
Kai žmonės nustebę klausė, tai ką dabar daryti, Petras jiems šitaip atsakinėjo: "Kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taipogi jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas" (2, 38-39).
Tai reiškė, kad Šv. Dvasia nebuvo skirta vieniems apaštalams, o visiems žmonėms, kuriuos Dievas pasišauks, — taigi ir tiems, kurie būtų labai toli nuo Jeruzalės — erdvės ar laiko atžvilgiu.
Petro pasiklausę, pasikrikštijo tą dieną 3000 žmonių. Šv. Raštas pastebi, kad jie prisidėjo prie apaštalų ("prisidėjo prie jų", 2, 41). O tai jau reiškia, kad juos atvedė prie apaštalų Šv. Dvasia, arba kad jie atėjo Šv. Dvasios vedini. Kitais žodžiais: čia veikė pats Dievas. Tiesa, susirinkusieji klausė Petro pamokslo, bet Šv. Dvasios įtaigoti jie patikėjo, kad čia kalba Dievas į juos.
Bet tuo Šv. Dvasios veikimas nepasibaigė. Šv. Raštas toliau pasakoja, kad pasikrikštijusieji "ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų" (2, 42). Jie bendrai rinkdavosi, bendrai melsdavosi ir buvo vienos širdies (plg. Apd 2, 44-47).
SEKMINĖS ŠIANDIEN
Šiandien tenka girdėti balsų, kad lūkesčiai ir viltys, sudėtos į antrąjį Vatikano susirinkimą, neišsipildė, kad bažnytiniai reikalai nepagerėjo, o priešingai — pablogėjo, ir kad už tai esą kalti visokie klaidingi pranašai, įtaigoję Vatikano susirinkimą.
Tačiau taip nėra. Už bažnytinę nesėkmę yra kaltas ne Vatikano susirinkimas, o jo dekretų nepaisymas ar nenoras juos rimčiau pastudijuoti ir bažnytiniame gyvenime taikyti, tai yra pagal juos persiorientuoti.
Katalikų Bažnyčios tikėjimu, visuotiniame Bažnyčios susirinkime veikė Šv. Dvasia. Tuo netenka abejoti. Tada naujai išrinktas popiežium Paulius VI (1963 m.) šitaip sveikino susirinkimo tėvus: "To paties tikėjimo ir tos pačios meilės jungiami, čia visi kartu melsimės; čia, be abejo, visi naudosimės su mumis pasiliekančios, uždegančios, mokančios bei stiprinančios Šventosios Dvasios antgamtinėmis dovanomis" (II Vat. Sus. dokumentai, 3 d., psl. 54).
Vatikano susirinkimo dekretai jau seniai paskelbti. Bet jie buvo ne tam, kad knygų lentynose gulėtų. Jie yra tam, kad būtų įgyvendinti bažnytiniame gyvenime.
Susirinkimo dekretai yra labai gražiai išleisti lietuvių kalba: knyga kietais žalsvais viršeliais. Bet iš tikrųjų, kas yra ta knyga? Tai yra vien popierius ir dažai. O popierius ir dažai dar niekad nėra Bažnyčios atnaujinę ir neatnaujins. Bažnytinį gyvenimą atnaujinti gali tik Vatikano susirinkimo dvasia užsidegę tikintieji. Kol tos knygos gulės kokiame nors stalčiuje ar spintoje, tol vargu ar ką padės ir šių metų Šventaisiais pavadinimas.
DVASIOS GESINIMAS
Taigi klausimas būtų šitas: ar šiandien stengiamasi Šv. Dvasios balsą išgirsti ir jam paklusti, kaip stengėsi jį išgirsti ir jam paklusti Vatikano susirinkimo tėvai?
Štai jau apaštalas Paulius yra pastebėjęs, kad Šv. Dvasiai galima duris ne tik atidaryti, bet ir uždaryti. Rašydamas laišką Tesalonikų parapijai, jis perspėja: "Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir kas gera pasilaikykite" (1 Tęs 5, 18-21).
Apaštalų Darbų knyga pasakoja apie vieną Petro išgyvenimą svetimtaučio šimtininko Kornelijaus namuose. Tokiuose namuose žydui Petrui lankytis netiko, nes tokie žmonės tikinčiųjų žydų buvo laikomi nešvariais. O vis dėlto Petras užėjo pas jį, pas Kornelijų, ir pradėjo šitaip aiškintis: nors jam, kaip žydui, nevalia svečiuotis pas svetimtautį, "bet Dievas apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti prastu ar nešvariu" (Apd 10, 28). "Dievas nėra žmonėms šališkas" (10, 34).
Ir štai Petrui sakant pamokslą to svetimtaučio, to "nešvaraus" žmogaus namuose, "Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio" (10, 44). Nuostabiausia buvo tai, pasakoja Šv. Raštas, "kad ir pagonims buvo išlietos Šventosios Dvasios dovanos" (10, 45).
Petrą nuolatos stebino toks Šv. Dvasios veikimas. Taip jis vėl pasakoja apie savo apsilankymą vieno nežymaus žmogaus namuose, kurio net vardo nepamini. "Kai aš pradėjau kalbėti. Šventoji Dvasia nužengė ant jų... Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: 'Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia'. Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš būčiau, jeigu mėginčiau trukdyti Dievui?!" (Apd 11, 15-17).
Dievui gali trukdyti ne vien ateistai. Dievui trukdyti gali ir tie, kurie kitiems Šv. Dvasios dovanų nepripažįsta. Dievui gali trukdyti ir tie, kurie su kitų nuomone, su kitų pageidavimais, norais nesiskaito, kurie visai nė nesistengia kitų nuomonę bažnytinio gyvenimo klausimais išgirsti, ir kurie tos "nežymiųjų" masės nepaiso galvodami, kad jeigu jau Šv. Dvasia norės prabilti, tai vien tik per juos pačius, o ne per kitus.
DIDYSIS INKVIZITORIUS
Dostojevskis viename savo romane pasakoja apie Didįjį Inkvizitorių (Bažnyčios kontrolierių), patariantį Kristui daugiau nesikišti į Bažnyčios reikalus. Jis — Viešpats — Evangeliją jau paskelbęs, tepalieka dabar Bažnyčios tvarkymą Didžiajam Inkvizitoriui. Šis su savo padėjėjais pasirūpinsiąs vienas Bažnyčios gerove.
Aišku, tokio Inkvizitoriaus pokalbio su Kristumi miesto aikštėje niekad nėra buvę. Tai tik legenda. Bet žmonių su panašia galvosena vis dėlto yra. Ir šiandien pasigirsta balsų, kad Bažnyčiai sutvarkyti reikia tik geros lazdos. Kai kas gal net ir gailisi, kad tokios lazdos neturi.
O vis dėlto krikščioniškasis tikėjimas nėra iš lazdos kilęs ir ne lazdomis laikosi. Tokia galvosena, kad Bažnyčią būtų galima atnaujinti vien tik kareivinių kiemo drausme, kur tik vienas viršila komandas duoda, yra viena kenksmingiausių šių dienų erezijų. Ir štai dėl ko:
POPIEŽIAUS ŽODIS
Vienoje audiencijoje (1974 m. spalio 16 d.) Paulius VI yra klausęs: "Ko Bažnyčiai labiausiai reikia?"
Į tą klausimą jis pats taip atsakė:
"Statydami šį klausimą Bažnyčiai, norime atskleisti patį esmingiausią pradą, nuo kurio priklauso jos buvimo pagrindas, pradą, kuris įžiebia jos gelmėse taip būtiną gyvybę: Bažnyčia yra gyva Šventosios Dvasios įsiliejimo dėka. Tai labai gerai žinoma tiesa. Visi ją girdėjome kartojamą ir skelbiamą neseniai vykusio Susirinkimo. Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad nuolatos Bažnyčią pašvęstų. Ji yra gyvybės Dvasia. Dvasia gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse kaip šventovėje, juose meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnytieji vaikai. Ji veda Bažnyčią į pilnutinę tiesą, jungia į vieną Dievui tarnaujančią bendruomenę, moko ir tvarko įvairiomis hierarchijai ir charizmatikams teikiamomis dovanomis, puošia savo vaisiais. (Čia reikia pastebėti, kad Šv. Raštas, rašytas graikų kalba, Šventosios Dvasios dovanas vadina charizmomis ir tas dovanas gavusius — charizmatikais). Evangelijos galia ji Bažnyčią išlaiko jauną, be perstojo ją atnaujina".
Toliau popiežius apie malonės reikalingumą taip kalbėjo: "Tuos aukščiausios svarbos klausimus ir šiandien tebesvarsto modernioji teologija. Malonės reikalas kalba apie nepavaduojamą jos būtinumą žmogui, būtinumą, kurį Sekminių stebuklas turi pratęsti per visą Bažnyčios ir pasaulio istoriją".
Aiškindamas Šv. Dvasios dovanas, popiežius priminė, kad Šventoji Dvasia yra suteikiama ne tik ją gavusiam žmogui pašventinti. Taip pat "ji suteikiama, kad žmogų praturtintų ypatingomis dovanomis, kurias vadiname charizmomis. Jos skirtos artimo, o ypač tikinčiųjų bendruomenės labui. Daug apie jas kalbama šiandien".
Priminęs, kad Šventosios Dvasios dovanoms priimti reikia atitinkamo nusiteikimo, popiežius baigė: "Jei Bažnyčia bus pajėgi pereiti į šitokį paruošos stovį sutikti naujam nuolatiniam Šventosios Dvasios atėjimui, ji, 'Širdžių Šviesa', netruks išsilieti, teikdama džiaugsmą, šviesą, apaštalinę jėgą bei vienijančią meilę, kurių taip labai šiandien reikia Bažnyčiai". (Plačiau žiūr. Darbininke, 1975 m. Nr. 11).
Ši nuostabi popiežiaus kalba primena paruošos stovio reikalingumą Šventosios Dvasios dovanoms priimti. Tam reikia, kaip popiežius aiškina, tikėjimo, tam reikia ir nusižeminimo. Ir iš tiesų! Juk jeigu, apaštalo Pauliaus žodžiais, "kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui" (1 Kor 12, 7), tai ir pasidalinimas Šv. Dvasios dovanomis, duotomis bendram labui, yra galimas tik tokioje bažnytinėje bendruomenėje, kur viešpatauja ne savižiūros, ne savinaudos, ne išdidumo, o bendruomeniškumo dvasia, kur kiekvienas žiūri ne savo, o bendro labo. Todėl ir rašė Paulius Tesalonikų parapijai: Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašysčių!