Spausdinti

THE MAIDS

     Tai filmas iš antros serijos, perteikiančios teatro dramas ekrane. Šis draminis veikalas buvo sukurtas 1947 m. Autorius — Jean Genet. Drama vieno veiksmo, prabangiame Paryžiaus, Liudviko XV stiliaus, bute. Čia pas vieną ponią, tai kietai, tai švelniau pasireiškiančią (ją sėkmingai vaidina Vivien Merchant), yra dvi seserys — tarnaitės: Solange (Glenda Jackson) ir Claire (Susannah York). Abidvi tarnaičių vaidmeny geros. Jos nekenčia savo ponios ir, kai tik ji išeina, jos atsiskubina į šeimininkės miegamąjį. Viena persirengia ponia, o kita pasilieka tarnaitės vaidmeny ir kuria tokias žiaurokos šeimininkės scenas, kur gana gausu tarnaitės niekinimo, žeminimo.

     Nemėgdamos ponios, jos anonimišku laišku įskundžia policijai jos jauniki, kurį policija areštuoja, bet paleidžia už užstatą. Dabar tarnaitės bijo, kad jis poniai nepraneštų apie jų įskundimą Ir nutaria poniai atimti gyvybę. Vėl vaidinant ponią ir tarnaitę, vienai įduoda užnuodytą gėrimą ir, atrodo, ji netenka gyvybės.

     Visos trys aktorės stiprios, vaidinimas savotiškai įdomus, ekrane ryškiai perteiktas, turi socialinę mintį, žiūrovą atgrasydamas nuo grubesnio elgesio su tarnais. Tačiau esama, kad ir ne taip aiškių, užuominų, nesiderinančių su religija. Žiūrovo tai mažai bus pastebima. Ir pati nužudymo idėja nėra morali. Pagaliau visas veikalas kiek prasilenkia su realybe: jei tarnaitės jaučiasi ponios kankinamos, jos gi gali mesti tą tarnybą. Vis dėlto savo meniška verte filmas, kurį čia surežisavo Christopher Miles, išsiskiria iš eilinių amerikietiškų filmų ir naujojo teatro mėgėjams gali būti įdomus.

JANIS

     Savotiškas dokumentinis filmas apie baltaveidę dainininkę Janis Joplin, kuri buvo pasirinkusi “negrės dainavimo būdą’”. Ekrane rodomi vaizdai iš jos gastrolių po JAV, Kanadą ir Vokietiją, perpinant tai nuotrupomis iš Dick Cavett Show pasikalbėjimo su ja, kai ji grįžo į savo aukštesniąją mokyklą Texas valstybėje atšvęsti 10 m. sukakties nuo mokyklos baigimo. Dainininkė gyva, energinga, bet savotiškai hipiška. Jos dainavimas mums atrodo daugiau grubus šūkavimas, su dar grubesnių žodžių įtarpomis. Jos šauksmus lydi toks pat trankus orkestras. Estetikos nedaug, nebent įdomus tik tas jaunosios kartos pramoginis šėlimas. Ekrane neparodomas Janis nepopuliarumas klasės draugų tarpe, kurie ją nubalsavo: “biauriausiu vyru mokykloje”. Neparodoma nei jos mirtis, sulaukus 27 m. (1970), pripuolamai per daug paėmus heroino. Lietuviui filmas bus nuobodžiai triukšmingas, įdomus tik kai kurio dabarties jaunimo muzikinių triukšmingų pramogų vaizdavimu.

YOUNG FRANKENSTEIN

     Nespalvotas filmas, susuktas 20th Century-Fox bendrovės. Sudarytas gana išradingo režisieriaus Mel Brooks, kuris sugeba išgalvoti juokingų situacijų ir veiksmų. Pats Brooks sukūręs ir scenarijų, talkinant Gene Wilder, kuris čia yra pagrindiniame dr. Frankensteino vaidmeny. Jis vaizduoja Amerikos biologijos profesorių, kuris suplanuoja, kaip atgaivinti mirusius audinius. Paslapčia iškasęs numirėlį, jis jį atgaivina, tačiau jo padėjėjas Igor (Marty Feldman, pasireiškiąs kaip gabus komikas) padaro klaidą ir įdeda nesveiko žmogaus smegenis... Atgyja pabaisa, kurią ryškiai vaizduoja Peter Boyle, ir ji tai gąsdina, tai juokina žmones. Linksmumo įneša ir policijos valdininkas — inspektorius Kemp (Kenneth Mars), begastroliuojąs su savo dirbtine ranka.

     Apskritai, visas vaidinimas, nors amerikiečių pažymimas trimis žvaigždutėmis, gana tuščias. Nėra čia nei gilesnės prasmės, nei vaidybinio meno aukštumų, šiaip sau pramoginis farsas, Frankensteino pabaisų parodija, kuria siekiama publiką prajuokinti, pradžiuginti, išblaškyti. Iš dalies tai pasiseka, daugiausia tokioje publikoje, kuri neieško gilaus sąmojaus, o pasitenkina humoristinėmis situacijomis. Kai kuriuose teatruose šis filmas gana ilgai išsilaiko, matyt, kad atsiranda lankytojų.

AL CAPONE

     Nemažas pasisekimas dviejų dalių filmo “Godfather”, matyt, paskatino The XX Century - Fox bendrovę susukti filmą iš gyvenimo dar labiau žinomo gengsterio — Al Caponės, kurį čia vaidina Ben Gazzara. Kaip pats filmas, taip ir tas pagrindinis aktorius menkas. Kažkaip jis kalba kaip vatos į burną prisikišęs — neaiškiai, nesuprantamai. Jo vaidyboje nieko ypatingo, o paskutinė dalis, kur vaizduojamas sifilitiškas Al Caponės gyvenimo galas, visai menkai suvaidinta. Niekuo labai nepasižymi ir Al Caponės pirmtakas Johnny Torio, kurį čia vaidina Harry Guardino. Filmas vaizduoja visą Al Caponės karjerą nuo laikotarpio po pirmojo Pasaulinio karo iki jo paskutinių dienų Floridoje, psichiškai sunykus. Scenarijaus kūrėjas Howard Browne su režisieriumi Steve Carver bandė publikos dėmesį laimėti kriminaliniais nuotykiais: muštynėmis, žudymais ir kitais nusikaltimais, o taip pat kalbos vulgarumu bei keletu gašlių scenų, tuo filmą, jau ir taip silpną, padarydami visiškai menkos vertės.

99 AND 44/100% DEAD

     Režisierius John Frankenheimer, susukęs šį keisto pavadinimo filmą, yra susidaręs neblogą vardą savo filmais “All Fall Down”, “The Manchurian Candidate”, taip pat ir perkėlimu į filmą O’Neill dramos “The Iceman Cometh”. Tačiau paskutiniu laikotarpiu jis ėmė reikštis menkai. Tai liudija iš dalies ir šis filmas. Jau iš pat pradžių koktu žiūrėti, kaip povandeninėmis nuotraukomis rodo ištisą galeriją nuskandintų gengsterių ir nuo jų rankos žuvusių žmonių, su cemento gabalais ant kojų, siūbuojančių stačiomis po vandeniu. Ten jų kone ištisas miestas.

     Filme išsivysto gengsteriškas karas, su užangažuotais žudikais, kurie vejojasi automobiliais, klastingai kits kitą tyko. Susidaro kriminalinis filmas, niekuo labai žiūrovo neimponuojąs. Tik gaila laiko, ten patekus. Pagrindinis tų gengsteriškų kariauninkų Richard Harris, Harry Crown vaidmeny, neimponuojantis, panašiai ir kiti: E. O’Brien, Ch. Connor, Br. Dillman. Šiek tiek gilesnio įspūdingumo įneša scenos su Ann Turkel, vaidinančia Crowno sužieduotinę, patenkančią į tragišką situaciją. Tiesa, kaip vaidyboje, taip ir režisūroje yra įspūdingesnių atskirų scenų, tačiau bendra visuma blanki. Tokia bendrovė kaip The 20th CenturyFox galėtų duoti geresnius filmus.

THE OTHER SIDE OF THE MOUNTAIN

     Biografinis, giliai žiūrovą paveikiantis filmas, ekranan perkeliąs pašliūžininkės Jill Kinmont tragediją. Tai gyvenimas vienos Kalifornijos studentės, pašliūžų sporto čempionės, kuri ruošėsi dalyvauti olimpiados rungtynėse. Paskutiniame išbandyme prieš olimpiadą Alta kalnynuose, Utah valstijoje, ji, pašliūžomis skriedama 40 mylių per valandą greičiu, nukrito nuo skardžiaus, susilaužė sprandą ir, teturėdama 18 m., tapo invalidė, nevaldanti nei kojų, nei rankų. Ji tebėra gyva, mokytojauja ir buvo patarėja, šį filmą Universal bendrovei susukant.

     Filme jos vaidmenį atlieka Marilyn Hassett, pati buvusi laikinai paraližuota, bet gerai atsigavusi. Ji su giliu išgyvenimu, tarpais ir su humoru, atlieka savo vaidmenį. Ekrane jos perteikta tragedija iki ašarų jaudinanti, ugdanti taurius užuojautos jausmus, vaizduojanti atkaklias pastangas iš elgetiško invalidumo prasimušti į naudingą žmogų.

     Filmą praturtina jos draugė Audra Jo, irgi pašliūžininkė su olimpinėmis ambicijomis, bet užėjusios polijo ligos padaryta kojų nevaldančia invalide. Ją čia vaidina Belinda J. Montgomery. Filmas turi stiprių romantinių bruožų. Jill Kinmont sužadėtinis, kurį čia vaidina Bill Vint, pamatęs, kaip invalidei mergaitei reikia didelių pastangų net ir pakelti džiovintą bulvių skiedrelę, ją palieka. Bet atsiranda kitas, ja giliai susidomėjęs, išvedąs ją į viltingesni gyvenimą, Dick Buek (Beau Bridges). Jis tarpais stačiokas, bet nuoširdus, pasišventęs, ryžtingas, moka sudaryti humoru perpintas situacijas, įnešąs labai daug gyvumo į filmą.

     Užtrunkantis 103 min., šis filmas prabėga greit, sumobilizuodamas žiūrovo dėmesį, įsukdamas į gilų mergaitės tragedijos išgyvenimą., ugdydamas ryžtą suprasti žmogų nelaimėje ir jam padėti.

Filmas susuktas pagal Davido Seltzer skriptą, kuriam panaudota knyga “A Long Way Up”. Režisierius Larry Peerce sugebėjo filmo slinktį padaryti tikrai intriguojančią. Labai verta šį filmą pamatyti ir suaugusiems, ir jaunimui.

Juozas Prunskis