PREL. PR. M. JURAS
Popiežius Paulius VI, 1975 metus paskelbdamas Šventaisiais metais, nurodė labai svarbų jų tikslą: susitaikyti su Dievu ir su artimu, kad žmogus, gyvendamas pagal Kristaus evangeliją, galėtų tiksliai atlikti savo paskirtį religinėje ir tautinėje bendrijoje ir platinti Kristaus karalystę žemėje.
Dievas sutvėrė žmogų ne ką menkesnį už angelus ir apdovanojo brangiausiomis gėrybėmis. Todėl pirmoje vietoje jo gyvenimas turi būti skirtas Dievo garbei ir sielos labui. Vaikystėje žmogaus reikalais rūpinasi Dievo įgalioti gimdytojai. Kai jaunuolis suaugęs gali jau savarankiškai gyventi, išeidamas iš gimdytojų auklėjančios globos, pereina į dangiškojo Tėvo direktyvas, gaunamas per Kristų. Tada daugelis klaidingai suprasta laisve apsvaigsta ir pasimeta. Nutolsta nuo gimdytojų, nustelbia Dievo žodį, paskęsta žemiškuose rūpesčiuose ar gėrybėse ir supasaulėja. "Kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybe" (1 Jn 2, 16) jį užliūliuoja. Amžinasis priešas "kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5, 8). Ateistinio komunizmo platintojai paruoštus agentus siunčia į ramių kraštų mokyklas, į universitetus, į darbininkų unijas ir į valdiškas įstaigas; skleidžia pragariškus nuodus, narkotikus; niekina autoritetą, tokiu būdu įnešdami į žmonių gyvenimą vaidus, nesantaikas, chaosą ir chuliganizmą.
"Bažnyčia, į kurią visi esame Jėzaus Kristaus šaukiami ir kurioje Dievo malone pasiekiame šventumo", mato ir supranta daromą žmonijai skriaudą. Ji paskelbė Šventuosius metus ir kviečia visus geros valios žmones susitaikyti, susivienyti su Dievu, kad, "apsiginklavę visais Dievo ginklais, galėtume išsilaikyti prieš velnio klastas ir grumtumės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, su tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte blogą dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stokite į kovą, apsijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite taipgi išganymo šalmą ir dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį" (Ef 5, 11-17). "Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis" (Žyd 4, 12).
Taip pat šiais metais minime vyskupo Motiejaus Valančiaus šimto metų mirties sukaktį ir Mikalojaus Čiurlionio šimto metų gimimo sukaktį. Tad šie šventieji metai mums, lietuviams, yra dvigubai svarbesni. Šių dviejų žibintų bei genijų sukaktys itin aktualios mūsų laikams, nes jie primena bei ragina susirūpinti vieningesne, ištvermingesne religine, tautine ir kultūrine veikla. Tuo labiau, kad mūsų tėvynė yra pavergta, o mes išblaškyti po visą pasaulį. Gyvendami svetimuose kraštuose ir skirtingose sąlygose, esame įpareigoti rūpintis tautinių tradicijų bei tautinės kultūros išlaikymu ir apsaugojimu. Šiuo metu taip pat ir artimo meilė verčia lietuvius visomis jėgomis tiesti pagalbos ranką savo tautiečiams, kovojantiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Vyskupo Valančiaus metai mums primena prieš šimtą metų Lietuvoje siautėjusią represiją, kuri buvo palietusi lietuvių religinį ir tautinį gyvenimą. Rusų caras, su savo valdininkais pavergęs Lietuvą, norėjo matyti lietuvius prasigėrusius, beraščius, lengvai pasiduodančius rusifikacijai. Dėl to visomis priemonėmis rovė iš lietuvių širdžių ir tikėjimą, ir lietuvybę.
Tuo metu Viešpats davė Lietuvai genialaus proto ir didvyriškos drąsos bei ryžto vadą — vysk. Valančių. Jis gerai suprato caro kėslus, tragiškai skaudžią Lietuvos padėtį ir liaudies reikalus. Apsiginklavęs dvasiškais ginklais, drąsus, griežtas, strategiškai planingas ir nepalaužiamo ryžto karys narsiai stojo į dvasinę kovą su caru. Gudriai panaudojo savo pagalbininkus, parapijines mokyklas, lietuviškąją katalikiškąją spaudą ir blaivybę. Pats spinduliuodamas Kristaus dvasia, uždegė ir kitus Dievo ir tėvynės meile. Savo ir iš Prūsų pargabentais raštais nušvietė lietuviams gresiančius pavojus. Jis lietuvius įsąmonino, pakėlė jų gerovę ir išvedė iš tamsos į šviesesnį rytojų.
Šiais gi mūsų laikais Rusijos ateistinis komunizmas yra pavergęs mūsų tėvynę. Žiauriausioje vergijoje lietuviai kenčia dvasinį ir materialinį skurdą. Tūkstančiai lietuvių aukojasi už tikėjimą ir tautos laisvę. Nebijo nei areštų, nei trėmimo į Sibirą. Jų kančios, ašaros ir pralietas kraujas šaukia mus pagalbon, kad išsilaisvintų iš komunistinės vergijos. Kokius ginklus vartojo prieš šimtą metų Valančius ir kokius jis dabar naudotų?
Po šimto metų, už tūkstančių mylių savo dvasios akimis mes matome didžiadvasį vysk. Valančių ir girdime katalikybės, lietuvybės, blaivybės ir lietuviškosios katalikiškosios spaudos srityje jo minčių, darbų ir kautynių aidus. Tie aidai mus žavi. Jie susilieja su šventųjų metų paskelbtu šūkiu: vienybė, vienybė, vienybė... Iš tikrųjų ir Kristus meldė savo dangiškąjį Tėvą, "kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse... Kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę" (Jn 17, 21-23). Iš patirties žinome, kad be vienybės nėra galybės.
Vysk. Valančiaus veikloje pirmutinis ir svarbiausias tikslas buvo padaryti Lietuvą dvasiškai stiprią ir vieningą. Jis davė į lietuvių rankas šventąjį Raštą, kuriuo Dievas kalba į žmogų. Statė prieš akis šventųjų gyvenimus, kad visi iš jų pasimokytų nugalėti savo užgaidas ir sekti Kristų. Vysk. Valančius savo raštais įtikinėjo žmones, kad žmogus yra Mistinio Kristaus Kūno narys, Vynmedžio šakelė Kristaus Vynuogyne, kuri neša vaisių tik tada, kai yra susijungusi su Vynmedžiu. Jis priminė, kad Kristus yra mūsų "Kelias, Tiesa ir Gyvenimas", kad mes "jame gyvename, judame ir esame", kad niekas neateina pas Tėvą, kaip tik per jį, kad savo įsūnytus vaikus maitina ir stiprina Duona, nužengusia iš dangaus, kad Eucharistijoje tikintieji tampa Kristaus kūno dalininkais, dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje, kad Kristus, apsigyvenęs žmoguje, sueina su juo į draugystę. Užtat šv. Paulius rašo: "Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?" (1 Kor 3, 16). "Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nepriklausote patys sau?" (1 Kor 6, 19).
Sutvirtinimo sakramentu esame įpareigoti ginti ir platinti tikėjimą ir žodžiu, ir darbu, kiekvienas pagal savo amžių, luomą ir galimybes. O tų darbų ir priemonių tiek daug, kad, veikiant šeimose, parapijose, draugijose, organizacijose ar pavieniui, žmogus tik amžinosios Šviesos tiesoje tegali suvokti, kas būtiniausia. Užtat neapsakomai svarbu yra būti vienybėje su Kristumi, norint plėsti "tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalystę".
Šiais šventaisiais metais, susitaikę su Dievu, pasiryžkime visur spinduliuoti Kristaus dvasia ir veikloje naudoti vysk. Valančiaus vartotas priemones. Stenkimės:
1. Kad mūsų veikla reikštųsi Kristaus dvasia dangiškojo Tėvo garbei ir sielų naudai.
2. Kad šeimos būtų šviesūs tikėjimo židiniai.
3. Prisidėti prie jaunosios kartos auklėjimo katalikiška ir lietuviška dvasia.
4. Raginti ir padėti jaunimui organizuotai puoselėti blaivybę, susilaikant nuo svaiginančių gėrimų vartojimo ir kovoti su jaunimą demoralizuojančiais narkotikais.
5. Skaityti ir platinti lietuvišką katalikišką spaudą daugiau, negu iki šiol.
6. Ugdyti atsakingumą už savąją tautą.
7. Branginti, telkti ir saugoti tautines tradicijas ir vertybes.