ALFONSAS GRAUSLYS

     Šio straipsnio autorius kun. Alfonsas Grauslys šiais metais švenčia savo auksinį kunigystės jubiliejų. Jis buvo įšventintas kunigu 1925 m. birželio mėn. 14 d. "Laiškuose Lietuviams" jis bendradarbiauja jau dvidešimt metų, per tą laiką parašęs apie pusantro šimto straipsnių. Šiais metais už savo religinį veikalą "Šviesa tamsoje" jam buvo suteikta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos premija (mecenatas kun. dr. Juozas Prunskis). Šia proga sveikiname jubiliatą ir linkime dar ilgai turtinti mūsų religinę literatūrą. Čia perspausdiname iš jo premijuotos knygos XII skyriaus IV poskyrį "Gėrio skleidimo būdai ir priemonės".

Redakcija

     Šis klausimas ypač keltinas, kai susiduriame su žodžio apaštalavimu, kai reikia kurį nors mūsų pasaulėžiūrai priešingą žmogų įtikinti, paveikti. Čia reikia pastebėti, kad skleisti gėrį žodžiu nedaugelis tinka, nes reikia daug psichologinės nuojautos, daug meilės žmogui ir ypač didelio takto, kuris sugeba skirtingų įsitikinimų žmogų suprasti ir jo įsitikinimus nuo jo paties skirti. Skleidžiant gėrį žodžiu, o ir kitu būdu apaštalaujant, pirmiausia reikia elgtis taip, kaip Kristus elgėsi. Kristus žmones mylėjo. Jeigu jis ką smerkė, tai tik piktą valią, kurios ne tiek daug ir ne taip dažnai žmonėse yra. Tad gėrį skleidžiant, kad ir melo bei nuodėmės nekenčiant, tačiau nusikalstantį ir, mūsų supratimu, klystantį turime mylėti. Todėl nepravardžiuoti, neužgaulioti, nekeikti ir nesmerkti, bet vien tik gailėtis reikia. Kas yra dvasiškai liguistesnis, tam labiau reikia mūsų meilės vaisto. Taip elgėsi E. Leseur, kuri į netikinčius kreipdavosi žodžiais: "Mylimieji netikintieji..." Tad pirmiausia reikia žmones mylėti tokius, kokie jie yra, nes, einant neįprastu nauju keliu, jie seks tik juos mylintį.

     Tuo tarpu kaip dažnai mes, kovodami už tiesą ir gėrį, prarandame meilę. Kovodami už krikščionybę, kovojame nekrikščioniškai.

Kun. Alfonsas Grauslys

     Nekrikščioniška gi kova prieš blogį — jį labiau paskleidžia. Neveltui kard. J. H. Newman yra pasakęs: "Jei mes būtume krikščioniškai kovoję su įvairiomis klaidomis Bažnyčios istorijoje, tada jos (tos Bažnyčios) nebūtų atsimetusios nuo mūsų". Stoka meilės ir gausa neapykantos negali sukelti nieko kito, kaip tik neapykantą.

     Šioje kovoje su piktu ypač reikia bijoti to viso, kas dvelkia fanatizmu, kai nematydami nieko gero kituose, o kartais ir matydami, tą gerą piktai aiškindami, jį blogiu paverčiame. "Fanatizmas manyje sukelia nenugalimą pasibaisėjimą, ir aš negaliu suprasti, kaip jis gali susiderinti su nuoširdžiu įsitikinimu. Tasai, kuris aistringai krikščionybę myli ir nori jos viešpatavimo sielose, kaip jis gali nors valandėlę pagalvoti apie tam tikslui naudojamą kitą ginklą — ne įsitikinimą. .. Kiek mažų fanatizmo veiksmų mes padarome, nekreipdami į tai dėmesio.

     Ir neturėdami asmeninės puikybės, mes turime tikėjimo puikybę — vieną blogiausių puikybės rūšių" (E. Leseur). Čia ši švento gyvenimo paryžietė negalvojo apie džiaugsmingą sava krikščionybe pasididžiavimą, kuris yra krikščionybės branginimo padarinys, bet apie tą puikybę, kuri, kitus niekindama, juose nieko gero nemato.

     Galvodami apie gėrio skleidimo būdus, turime prisiminti, kad Dievo Sūnus, mylėdamas žmones ir įsikūnydamas, prie jų priartėjo. Panašiai, norintieji gėrį skleisti, privalo visokiais įmanomais ir leistinais būdais į žmones artėti. Šią nuotaiką turėjo ir šv. Paulius ir todėl pasisakė: "Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau" (1 Kor 9. 22).

     Norint žmones gėriui laimėti, reikia prie jų artėti, kas, gyvenimiškiau kalbant, reikia ieškoti juose ir pabrėžti tai, kas mus su jais jungia, o ne skiria. Ne tiek dėl esamų tarp mūsų griovių įspėjinėti, kiek jungiančius tiltus rodyti. Ne tiek priekaištauti dėl to, kas juose nuodėminga ir pagoniška, bet labiau kelti tai, kas juose yra krikščioniško ir Dievo šaukiasi. Todėl bent mažiausią teigiamybę mums dvasiškai tolimame žmoguje išgirdę ar pamatę, ją turime iškelti, pabrėžti, tolimesniame su juo pokalbyje ja remtis, tuo būdu jo vidines jėgas pastūmėdami tolimesnei kovai už gėrio plitimą jame; vienu žodžiu, turime visada ieškoti tiesos dalelės ten, kur ji slypi įvystyta, ir ją branginti. Neturime pamiršti ir to, kad kiekvienoje klaidoje yra ir tiesos dalis. Gal kaip tik dėl tos tiesos kai kas, į ją įsižiūrėjęs, ir laikosi turimosios klaidos. Tad, artėjant į žmogų, reikia mokėti tos tiesos dalį matyti ir ją pagerbti. Juk aukso trupinys, nutrupėjęs nuo aukso gabalo, lieka auksu.

     Artėdamas į žmones ir įsikūnydamas, Dievo Sūnus nusižemino. Ir mes negalime artėti prie kitaip manančio, galvodami, kad esame neklaidingi tiesos atstovai (nes ir tikrai neklaidinga tiesa mūsų netobulo skelbimo būdo ir mūsų asmeninių netobulybių gali būti aptemdyta!), kad esame šventesni ir vertingesni už tą, prie kurio artėjame. Tokios mūsų nuotaikos užgautų jį. Reikia, kad jis pajustų tą nuolankią mūsų nuotaiką, jog mes visi esame nusidėjėliai, visi esame tik tiesos tarnai ir todėl bendromis jėgomis turime kilti ir tiesos ieškoti. Mūsų "aš" turi pasislėpti; o vien tik pati tiesa pasirodyti. Kaip labai čia atsimintinas įspėjimas: "Ne kartą kitas būtų pasiruošęs priimti tiesą, bet jis atsisako tavo tiesos. Kam monopolizuoji tiesą? Ji gyvuoja nepriklausomai nuo tavęs" (M. Quoist). Tad, užuot prikaišiojus kam nors klaidą (o kiekviename priekaište glūdi daugiau ar mažiau užgaulaus išdidumo) ar ne geriau būtų pabrėžti tą tiesos dalį, kurią jame randame, ir pažadinti jame norą pilnutinę tiesą laimėti?

     Tą dialoge būtiną kuklumą su skirtingų įsitikinimų žmogumi išlaikant, reikėtų tos nuotaikos, kurią H. de Lubac šiais žodžiais išreiškė: "Nors aš mokau, mano broli, tai iš tikrųjų ne aš mokau, bet mudu abu esame Dievo mokomi. Tiesa — nėra gėrybė, kuri man priklauso, su kuria galiu kaip noriu elgtis ir ją skleisti. Ją pateikdamas, jaučiu, jog reikia, kad dar jos gaučiau; ją padėdamas surasti — kad dabar jos ieškočiau; ją pritaikindamas — kad rūpinčiaūsi save pritaikinti prie jos".

     Skleidžiant krikščionišką gėrį žodžiu ir atsimenant Kristaus nuolankumą, reikia vengti ginčų, nes bisiginčijant beveik neįmanoma išvengti prarają didinančių užgavimų ir tos išdidžios pranašumo sąmonės, kuri besiginčijant kyla. Ginčais nedaug tiesos surandama, nes tiesa ne tiek įrodoma, kiek labiau įteigiama, nes tiesai žmogaus dvasioje įsivyrauti dažniausiai kliudo ne žmogaus protas, o kiti veiksniai. Juk ir šv. Pranciškus Asyžietis nugalėjo katarų klaidingas pažiūras ne ginčais bei užsipuldinėjimais, o savo kilnaus gyvenimo pranašumu. Jei kartais į ginčą įsiveliama ar paaiškinimų prašoma, nereikia tokiais atvejais baltinti to, kas yra buvę juoda Bažnyčios gyvenime. "Dievui nereikia mūsų melo" — taip sakė Leonas XIII, kuris atidarė pasaulio istorikams iki šiol neprieinamus Vatikano dokumentų archyvus. Tiesai geriausiai patarnaujama, kai piktas vadinamas piktu, nors jo būtų ir pas mus. Ar tokiais atvejais neturėtume mus puolantiems ramiai paaiškinti, kad blogybės ir Kristaus Bažnyčioje neišvengiamos, nes joje yra ne tik dieviško, bet ir žmogiško prado. O ir patsai Bažnyčios steigėjas yra davęs suprasti, kad jo kviečių lauke bus piktžolių, kad bus tokių priešų, kurie bus suinteresuoti, kad tų piktžolių kuo daugiau būtų.

     Gėrį skleisdami žodžiais, nemanykime, kad visada reikia tik apie Dievą kalbėti. Kas iš to, jei kuris nuolat apie Dievą kalba, juo net grasina, kai savo paties gyvenime Dievo nejaučia? Tokiam būtų galima pasakyti: "Netark Viešpaties vardo be reikalo". Juk galima žmogų vesti į Dievą, nedaug ar visai nekalbant apie jį, kai tuo tarpu per dažnai, per daug Dievu grasinant, galima žmogų atstumti nuo Dievo. Liūdna, bet neretai siaurai religingų tėvų vaikai nustoja tikėjimo. Kad nevykusiai siūloma prekė, anot patarlės, nevirstų pigi bei nebranginama, reikia tos švelnios, pilnos meilės religinės atmosferos, kuri Dievą įteigia į šeimos narių dvasią ir kraują.

     Gėrį skleidžiant reikia vadovautis tolerancija bei plačių pažiūrų dvasia, kuria dvelkia evangelijos žodžiai: "Kas ne prieš jus, tas už jus" (Lk 9, 50). Nereikia tad matyti bedievybės ten, kur jos nėra, nors ne kartą, kurio nors aiškinimosi bei abejonių lydimas, kelias į tiesą būtų maištingas ir, regis, dvelktų neigimu. Nereikia lengva širdimi skirstyti ir rūšiuot žmonių. Nereikia norėti įrėminti visus žmones į tuos pačius, mums įprastus, patinkamus rėmus, nes gali būti įvairių tipų tikinčiųjų, įvairių pamaldumo stilių. Ne kartą tariamame abejojime ar neigime gali būti daugiau teigiamo, negu, regis, įsitikinusiame teigime. Bandyti suprasti visus — tai tikinčiojo krikščionio meilės pareiga.

     Nereikia taip pat ir atsiriboti nuo netikinčio, nelaikyti jo žuvusiu, nenutraukti ryšio su juo. Gertrude von le Fort kūryboje minimas dvasininkas ragino tikinčiąją nenutraukti ryšio su netikinčiu, sakydamas: "Dalyvaukite sąmoningai jo tamsybėje, ir jis nesąmoningai pradės dalyvauti Jūsų šviesoje. Būkite savo meile Dievui jo paskutinis ryšys su Dievu”. Tariant paprastesniais žodžiais, tai reiškė: savo krikščioniškos meilės pilna tolerancija nedraskykite jam akių dėl jo klaidos, pakęskite ją laikinai ir dėl Dievo būkite jam taip gera, kad jis Dievą pajustų jumyse.

     Prisimenant Kristaus veiklą žmonių tarpe, dar reikia pridėti, kad kentėjo, mirė ir buvo palaidotas. Atrodė, kad visas darbas buvo beprasmis, skirtas žūti. Ne sykį ir mūsų gėrio skleidimo veiklą lydės nepasisekimas po nepasisekimo. Tokių didžiulių nepasisekimų pilni mūsų laikai. Už geležinės uždangos radikaliai griaunama krikščionybė. Matome šiapus uždangos jau ne vieną, gavusią laisvę Afrikos valstybę, išvarant misijonierius, nusavinant pasaulio tikinčiųjų aukomis pastatytas mokyklas ir kitas įstaigas, sužlugdant šimtmečiais ugdytą krikščionių darbą. Bet ir po Kristaus tariamai nesėkmingo darbo, jam prisikėlus, su šv. Dvasios atsiuntimu Bažnyčia pradėjo augti. Liejamas krikščionių kraujas virto krikščionybę ugdančia sėkla. Ar tad neturime teisės ir šiandien tikėtis, kad naujų kankinių kraujas, liejamas tikėjimo persekiojimų kraštuose, prikels ir atnaujins krikščionybę?! Tiesą ir gėrį skleidžiant, nusiminti nereikia, nors ir susiduriama su nusikaltimuose skęstančiu žmogumi, nes, anot viduramžių mistikos, juk žmogaus, nors ir nusikaltusio, dvasia yra gimininga Dievui, nes, jei ir prarado ji Dievo panašumą, tačiau Dievo paveikslą turi savyje.

     Mūsų optimizmo pagrindas — Kristaus Prisikėlimas ir jo pažadas per visus amžius pasilikti savoje Bažnyčioje. Tą optimizmo pagrindą sutvirtino Viešpaties atsiųstoji Dvasia, kuri įkvepia, moko, guodžia. Krikščionybės gyvybingumą rodo įvairūs šiame šimtmetyje ir paskutiniais dešimtmečiais kilę sąjūdžiai, kaip tai: kunigų darbininkų, jaunųjų katalikų labai energingai besireiškiąs šakotas darbininkų-žosistų sąjūdis; naujo tipo vienuolijos, kurių nariai gyvena paprastuose namuose ir išsilaiko vien savo darbu, pvz. Ch. de Foucauld mažieji broliai ir seserys ir vienuoliško pobūdžio sekuliariniai institutai; evangelikų - reformatų tarp-konfesinė (o gal virškonfesinė) ekumeninio pobūdžio vienuolija Prancūzijos Taizėje, turinti didelį pasisekimą jaunimo tarpe ir laimėjusi visų krikščionių konfesijų (taip pat ir katalikų) didelę simpatiją ir meilę jiems. Tokių religinių sąjūdžių yra daug, ir jų visų čia neįmanoma ir nėra reikalo suminėti. Tačiau negalima nepaminėti labiausiai iš visų naujųjų sąjūdžių plintantį po visą pasaulį šv. Dvasios charizmatinį sąjūdį, kurio jau dabar matomi vaisiai kelia naujų vilčių šiandieninei krikščionybei. Šis sąjūdis, kurį su entuziazmu yra pasitikę įvairių konfesijų krikščionys, atrodo, labiau už kitus gali prisidėti prie visų krikščionių susijungimo.

     Tad mūsų visų uždavinys yra — nuolat sėti tiesos ir gėrio sėklas, per daug nesisielojant dėl to pasėlio likimo, nes augimą ne mes, o Dievas duoda. Reikia tad vadovautis dėsniu: kiek tik ir kaip ilgai galime —skleiskime visokeriopą gėrį, pasitikėdami tiesa, kad kaip blogis gimdo blogį, taip gėris — gėrį. Ta gėrio smingančia į širdis galia pasitikėdama, E. Leseur savo gėrio skleidimo Credo (tikiu) skelbė: "Aš tikiu, kad gėryje yra labai didelės sklindančios galios; aš tikiu, kad nėra nė vienos, tik Dievo matomos, minties, kuri žūtų, nes viskas tarnauja sieloms. Aš tikiu mano mylimu posakiu, kad nežinome to viso gero, kurį padarome, kai gera darome". Kitoje savo dienoraščio vietoje ši didžioji gėrio skleidėja dar sakė: "Eidami sekime, nesižvalgydami kas juos renka, — idėjas, žodžius bei troškimus. Juk kiek yra tokių, kurie maldauja idealo išmaldos, ir todėl, nors negalime visko priimti, bet turime viską suprasti — ne viską pateisinti, bet viską atleisti; ne viską pasisavinti, bet visur ieškoti tiesos trupinėlio, kuris glūdi ten paslėptas. Neatmeskite nė vienos idėjos, nė vienos geros valios, nors ji būtų ir kreiva, ir silpna". Kiekvieną, kad ir mažiausią, dvasinės gyvybės pasireiškimą reikia pilnam jos suklestėjimui prikelti, išvystyti ir išugdyti.

     Skleidžiant tą visą gėrį, reikia didelį tikėjimą sujungti su didele meile, nes tik degančios širdies liepsningi žodžiai pasiekia artimo širdį: "Jei žmogus turėtų dideles ge-rumo ir meilės atsargas, jis galėtų tikrai susilaukti atgarsio beveik kiekviename asmenyje, su kuriuo susidurtų, nežiūrint to, koks jis bebūtų" (A. Husley). Kaip sėkmingai krikščionybė iš pasyvumo žengtų į viltingą ofenzyvą, jei kiekvienas krikščionis, kasdien jausdamas atsakomybę už kiekvieną su juo susitiksiantį žmogų, kiekvieną rytą savo mintis keldamas į Dievą, E. Leseur žodžius prisimintų: "Kiekvieną dieną keldamasi aš galvoju, jog ši diena man duota, kad būčiau kam nors naudinga, kad padėčiau kam nors pasidaryti geresniu. Noriu, kad siela, kuri šiandien susitiks su manim, pasidarytų geresnė ir laimingesnė, nes sutiko mane... Viešpatie, kad ji, matydama mane, tave atpažintų!"