D. BINDOKIENĖ

     Svarbus posėdis. Būrys žmonių rimtai tariasi, planuoja, karščiuojasi dėl nuomonių skirtumo ir vėl aprimsta. Žmonių gal dvidešimt; penki iš jų rūko. Ne šiaip sau, retkarčiais, bet vieną cigaretę po kitos, tarytum jiems kokia kvota nustatyta, ir bijo atsilikti. Peleninės kupinos nuorūkų, kambarys mėlynuoja. Nerūkoriai kosteli, trina akis, rauko nosis, bet nė vienas neišdrįsta pasakyti: gana! jūs jau sauvaliavote dvi valandas, o mes kentėme, ar ne laikas dabar jums truputį pakentėti? Kai pagaliau vienas nedrąsiai protestuoja, iš jo net pasišaipoma — tai, mat, ponaitis atsirado, uždraus rūkyti!

     Penktadienio vakaras kažkur didelėje lietuvių kolonijoje. Žmonių pilna jauki patalpa — girkšnoja kavą, vynelį, klausosi įdomios paskaitos. Nuotaika draugiška, pakili. Visi susirinko pasižmonėti, atsigaivinti savųjų tarpe po ilgų savaitinio darbo valandų. Po kurio laiko didžiajai daliai vakaronės dalyvių ši maloni pramoga pavirsta jeigu jau ne tikra kančia, tai bent nepatogumu. Beveik nuo kiekvieno stalelio kyla dūmų debesėliai, lyg smilkalai kažkokiam velniško savanaudiškumo dievaičiui. Veltui nerūkoriai kosti, čiaudo ir eina namo raudonom akim, gergždžiančiom gerklėm, dvokiančiais drabužiais — niekas nedrįsta viešai protestuoti, o tuo labiau rengėjai, kurie bijo prarasti lankytojų dalį. Visi žino, kad rūkoriai ambicingi, jiems nepadiktuosi, o tuo tarpu nerūkantieji, norėdami pasisemti kultūrinio peno, vis tiek ateis kitą penktadienį, vėl kentės, bet tylės.

     Penkiese važiuoja automobiliu į darbą. Vienas iš jų, vos tik įlipęs, užsidega cigaretę. Iki pasiekiama darbovietė, tų cigarečių skaičius auga ir auga, o skaidrus ryto oras ima mėlynuoti pro dūmuotus langus. Jeigu vienas ir mėgintų protestuoti prieš tą oro teršimą, naudos tikriausiai neturėtų, o nemalonumo tai tikrai.

     Ir taip visur: baliuose, kur skaniausia vakarienė pavirsta šiaudais, nes prie to paties stalo atsiranda bičiulių, kurie viena ranka laiko šakutę, kita — cigaretę; posėdžiuose, chorų repeticijose, įstaigose, net universiteto klasėse ar sporto salėse.

     Rūkorius negali įsivaizduoti, kaip nemalonūs cigaretės dūmai tiems, kurie patys nerūko, kurių namai niekuomet nepripildomi tabako dūmais. Žinoma, rūkoriai gali sakyti, kad jie turi teisę užsidegti cigaretę bet kada. Čia laisva šalis: ką noriu, darau, kas man gali uždrausti? Tiesa, šalis labai laisva, bet tą laisvę ar jos vardą piktnaudoti savo įgeidžiams — nusikaltimas. Laisvė yra visiems lygi, visi į ją turi teisių. Jeigu kas prisišveistų svogūnų, česnakų ir, dar kažkokiais "kvapeliais" pasidabinęs, ateitų į posėdį, balių ar žmonių draugiją, tur būt, tuoj apie jį pasidarytų tuščia vieta, ir visi suktų nosis šalin su panieka. Tų nemalonių asmeniškų kvapų čia ypač saugojamasi: didesnė dalis televizijos reklamų siūlo muilus, purškalus, pudreles, kad apsaugotų nuo šios "viešosios nuodėmės". Gaila, kad niekas neišranda tokių produktų prieš rūkorius — papurškei, ir pranyko!

     Neverta čia kalbėti apie rūkymo žalą sveikatai, nes apie tai daug kalbama ir rašoma. Čia greičiau paprastas žmoniškumo klausimas, o gal ir artimo meilės reikalas. Nors rūkoriai bet kurioje kompanijoje nesudaro didžiumos, bet jų įžulumas ir savanaudiškumas didesnis, todėl jie ir karaliauja. Žinoma, jeigu nerūkantieji sėdi, tyli, kenčia ir dūsta, tai jiems taip ir reikia. Mandagumas šiuo atveju nėra jokia dorybė. Kol nerūkorius neišdroš savo nepasitenkinimo rūkoriui tiesiai tarpuragėn, tol turės kaboti dūmuose, lyg anais laikais lašinių paltis kamine. Protesto pareiškimas ne būtinai užgesins cigaretę, nes rūkoriai, pasislėpę po mėlynų dūmų uždangėle, paprastai jaučiasi akiplėšiškai drąsūs. Vis tik geriau protestuoti ir pralaimėti, negu, grįžus namo, išmesti nakčiai drabužius už durų, kad išsivėdintų dūmų smarvė, plauti plaukus ir peršinčias akis, keikiant savo nuolankumą.

     Reikia pripažinti, kad uoliausios cigarečių deginimo vaidilutės šiuo metu yra moterys. Vyresnio amžiaus vyrai meta rūkyti, nes vis didesni jų bičiulių skaičiai pradeda negalavimais skųstis, gydytojai uždraudžia rūkyti, o bailesnieji patys sustoja, kol dar pajėgia. Jeigu kadaise berniokai rūkydavo, pasislėpę nuo tėvų ir mokytojų, kad draugams įrodytų savo "vyriškumą", tai dabar moterys tarsi mėgina pasauliui įrodyti savo modernumą: "you've come a long way, baby!" — užtikrina reklama. Kodėl ne? Žiūrėkit, kokia aš miestietiška, moderni, žavi! "Man reikia suliesėti — cigaretė užmuša apetitą". "Aš nežinau, kur dėti rankas, cigaretė padeda kompanijoj geriau jaustis". "Cigaretė ramina nervus"... Modernioji lietuvė moteris donkichotiškai ginasi rūkstančių žolių lazdele nuo kasdienybės reikalavimų. Tai, žinoma, jos reikalas. Jeigu moterėlė tiki, kad cigaretė jos geriausia draugė, kad nikotinas padeda išspręsti visas gyvenimo problemas, o dūmelis paslepia realybę, kodėl ne? Kiekvienas turi teisę gyventi pagal savo įsitikinimus, kol ta jo teisė nelipa artimui ant galvos. Gal rūkoriams ir keistai nuskambės pareiškimas, kad nerūkoriai taip pat turi lygias teises. Kol kas dar jie nėra pilnai išmokę tų teisių reikalauti, tačiau sparčiai mokosi. Aš tikiu, kad šie mokslai netrukus užsibaigs ir bus apvainikuoti drąsos diplomu, o tada, rūkoriai, saugokitės!

 


 

•    Vatikanas praneša,kad daugėja pašau­kimai misijų kraštuose. Jei 1965 m. ten buvo įšventinta 415 kunigų, tai 1975 m. jau 655. Klierikų skaičius per tą laiką paaugo iš 5.212 iki 8.652.

•    Pasaulio liuteronų federacijaGenevoje paskelbė, kad praeitais metais jų bažnyčių narių skaičius sumažėjo 2 milijonais.

•    Libanonukentėjusiems nuo vidaus ko­vų pasaulio katalikai nusiuntė pašalpos pi­nigais ir kitomis gėrybėmis 250.000 dol.