Spausdinti

J. VENCKUS, S.J.

     Bergson yra vienas iš didžiausių 20-jo amžiaus filosofų. Mūsų lietuviškoji publika gal jį mažiau pažinojo, todėl buvo norėta į lietuvių kalbą išversti kai kuriuos jo veikalus. Jis buvo davęs leidimą. Taip pat jis pats asmeniškai parašė laišką, apgailestaudamas, kad rusai okupavo Lietuvą ir taip žiauriai su lietuviais elgėsi.

     Jis gimė Paryžiuje 1859 m., tai yra tais pačiais metais, kai pasirodė Darwino garsusis veikalas "Origin of Species", žymiai pakeitęs gamtos mokslų raidą, žmogaus galvoseną ir turėjęs įtakos taip pat į Katalikų Bažnyčios mokslą. Jo tėvai buvo atvykę iš Lenkijos. Jie buvo žydų kilmės. Tikroji tėvo pavardė buvo Berek - son, Bereko sūnus. Vėliau ši pavardė buvo pakeista į Bergson. Tėvas buvo muzikas, dirigavo orkestrą Genevoje. Motina buvo Anglijos žydė. Vaikas sakosi išaugęs be jokios religinės aplinkos. Vis dėlto žydai, ta buvusi "išrinktoji tauta", tam tikra prasme išlaiko Šv. Rašto dvasią. Žydų motinos yra žinomos savo prisirišimu prie šeimos, prie vaikų, mokančios savęs atsižadėti. Kai žydai 1967 m. laimėjo karą, visi stebėjosi jų santūrumu. Kai kas mano, kad žydai prisiminė Šv. Rašto žodžius "parblokšto priešo nežemink" — jie nežemino arabų ar egiptiečių. Tur būt, vis dėlto yra tiesa, kad žydų yra mažiau alkoholikų ir kriminalistų. Jie turi daug gerų gydytojų, advokatų, muzikų, universiteto profesorių. Kažkodėl tik sporto srityje jie nepasižymi. Tačiau daugelis garsiausių pasaulio šachmatininkų yra žydai.

Henri Bergson

     Bergson buvo gavęs labai gerą prancūzišką išauklėjimą. Buvo tikras prancūzų intelektualas, visados gražiai, tvarkingai apsirengęs ir su visais mandagus. Juo žavėjosi ir profesoriai, ir studentai. Baigęs seminariją, kuri ruošė mokytojus aukštesniosioms mokykloms, jis mokytojavo įvairiose Paryžiaus ir provincijos aukštesniosiose mokyklose. 1889 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją apie laiką ir laisvą valią. Labiausiai Bergson pagarsėjo, profesoriaudamas College de France. Tai buvo materializmo ir technikos laikai. Savo paskaitomis Bergsonas daugelį žavėjo. Gal būt, jo paskaitos išgelbėjo ir Jacques Maritain su žmona Raissa, kuriuodu buvo pasiryžę nusižudyti, nes gyvenimas atrodė beprasmis, beviltiškas. Juodu, pasiklausę Bergsono paskaitų, visiškai pasikeitė.

BERGSONO FILOSOFIJA

     Pradžioje Bergsonas sekė anglų filosofą Herbert Spencer, bet paskui susikūrė savo filosofinę sistemą. Tais laikais buvo madoje Kanto filosofija su jo garsiuoju "Ding an sich", t.y. daiktas savyje, kurio negalima pažinti, nes mes tematome daiktų išorę. Tai buvo kelias į skepticizmą. Tas skepticizmas viešpatavo ir religijoje. Norint suprasti Bergsono filosofiją, reikia pažinti darvinizmą, kuris pasaulį laikė didele mašina, pripuolamai susidariusia. Jis neigė ir Dievą, ir žmogaus valią, nepripažino nei sielos, nei dangaus. Religija — tai liaudies opiumas. Bergson atmetė Hegelį, kurio dialektiką pasisavino marksizmas.

     Darvinistai sakydavo, kad evoliucija vyksta dėl kovos už būvį. Gamta pasirenka tai, kas geriausia, o visa kita žūva. Tai yra selekcija. Bergsonas įvedė vadinamąjį ėlan vital, tai yra gyvosios medžiagos gaivalingumas, kuris derinasi ir su Šv. Rašto žodžiais "veiskitės, dauginkitės ir pripildykite žemę". Bergsono filosofija vadinasi vitalizmas, protoplazmos, gyvybės veržlumas.

     Devynioliktame šimtmetyje įsigalėjo mintis, kad reikia priimti tai, ką įrodo protas, o visa kita, ko negalima protu įrodyti, yra tik prietarai. Į šią prietarų sritį pateko ir krikščionybė. Bergsonas mano, kad žmogaus protu negalima įrodyti Dievo buvimo. Jo nuomone. Dievą galima suvokti tik intuicija.

     Bergsono filosofijoje labai didelės reikšmės turi laikas, trukmė, tęsimasis (durée). Laikas filosofiškai yra ne kas kita, kaip judėjimo matas. Bergsonas savo filosofijoje kalba apie laiką, kaip apie įvykius, nulemiančius žmogaus gyvenimą. Kiekvienas laiko momentas gali atnešti džiaugsmą, bet gali atnešti ir nelaimę. Laikas, galima sakyti, viską nuvertina. Jis moko mus neprisirišti prie žemiškų dalykų. Juk net ir Šv. Raštas sako, kad viskas yra tuštybių tuštybė (vanitas vanitatum). Juk mums reikės skirtis nuo laiko, reikės viską palikti.

BERGSONO DIPLOMATINĖ VEIKLA, JO SANTYKIAI SU KATALIKŲ BAŽNYČIA

     Šalia savo profesoriavimo, Bergsonas, valdžios prašomas, atliko kelias diplomatines misijas svetimuose kraštuose. Pirmojo karo metu buvo Ispanijoje. Paskui buvo pasiųstas į Tautų Sąjungą ir net pirmininkavo komisijai, kurios tikslas buvo plėsti kultūrinius santykius tarp tautų. Įdomu, kad Prancūzijos valdžia dažnai skiria žymius žmones, filosofus, literatus, į kitus kraštus pasiuntiniais. Jacques Maritain buvo pasiuntinys prie Vatikano, Paul Claudel beveik visą savo amžių buvo pasiuntinys įvariuose kraštuose. Atrodo, kad filosofija, literatūra, diplomatija ir net religija turi kažką bendra ir viena su kita rišasi.

     Bergson gyveno katalikiškame krašte, todėl nenuostabu, kad jam katalikybė padariusi nemažą įtaką. Jis rašė, kad ruošęsis pereiti į Katalikų Bažnyčią ir to nepadaręs tik dėl didelio antisemitizmo, kuris prieš II pasaulinį karą buvo itin žiaurus. Niekas tada žydų negynė, nes visi bijojo Hitlerio. Tačiau yra neginčijamas faktas, kad buvo daugybė katalikų, kurie žydus gynė ir slėpė, patys rizikuodami.

     Kai vokiečiai užėmė Prancūziją, tuoj paskelbė įstatymus prieš žydus. Bergsonui vokiečiai norėjo padaryti išimtį — pasakė, kad jo tie įstatymai neliečia, bet jis šios malonės nenorėjo priimti. Būdamas jau 82 m. senelis, labai nusilpęs, apsirengė ir, lazdele pasiramsčiuodamas, nuėjo į Gestapo įstaigą. Vokiečiams pasakė, kad esąs žydas ir norįs žydu pasilikti. Gyvenime jis mažai žydiškų papročių tesilaikė, nelankė sinagogos, bet čia buvo principo reikalas — jis norėjo parodyti Hitleriui, kad jo siūlomos išimties nepriima. Savo testamente Bergsonas parašė, kad jį palaidotų katalikų kunigas, o ne žydų rabinas. Galimas dalykas, kad tas kunigas buvo sužinojęs ir daugiau paslapčių apie Bergsono nusistatymą katalikybės atžvilgiu, bet jis greičiausiai neprabils, kaip neprabilo nė tas kunigas, kuris paskutinėmis valandomis lankė Volterį.

     Bergsonas buvo vedęs ir turėjo vieną dukrą. Jis mirė 1941 m. sausio 4 d. Tad jam neteko pamatyti savo tautos kančių ir baisių kryžiaus kelių. Jis visuomet buvo kitų gerbiamas. Buvo priimtas į Prancūzų Akademiją ir 1927 m. apdovanotas Nobelio premija. Tai buvo tikrai kilni siela. Jis tikėjo, kad yra Dievas, kad žmogus turi sielą, tokiu būdu būdamas tikras kelrodis daugeliui intelektualų į žmogaus dievišką paskyrimą. Jis niekad negalėjo pasigirti gera sveikata, bet ilgai gyveno, nes buvo labai tvarkingas ir santūrus. Jis įrodė, kad ir silpname kūne gali būti stipri dvasia.