("Laiškų Lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

 Gražina Kriaučiūnienė

     Prieš pradėdama gilintis į šių metų konkursinę temą, turiu porą pastabų. Pirmiausia, tokią temą rašant, autorius daugiau apie save pasako, negu norėtų. Antra, po 13 vedybinio gyvenimo metų tokios temos rašymas — tai lyg savojo vyro kritikavimas, juo nepasitenkinimas. Noriu pastebėti, kad žmona savo vyrą kitaip pažįsta, negu draugai ar giminės, ir jei kam atrodo, kad jis neturi kokios tobulybės, tai dar nereiškia, kad ir jo žmona šios tobulybės jame neranda.

     Į klausimą, kokį norėčiau turėti vyrą, galiu atsakyti dvejopai: tokį, kokį turiu, arba — visapusiškai subrendusį, vyrą. Kadangi prieš susipažįstant su bet kuo pirmiausia pastebima to asmens išvaizda, tai nuo to ir pradėsiu.

     Pirmiausia, noriu vyro savo rasės. Deja, žmonija dar nėra atsikračiusi savo aklos neapykantos, tad tokių mišrių šeimų vaikams yra sunku. Dėl fizinės išvaizdos neturiu ypatingų pageidavimų. Gerai, jei vyras nėra estetiškai biaurios išvaizdos. Kai auksinė siela įdėta į biaurų indą, ilgiau trunka ją atrasti, o vis tik vedybos vyksta tarp jaunimo, kuris žinomas savo nekantrumu. Nėra būtina, bet gerai, jei vyras būtų už mane aukštesnis, nes mažiukai per greit manyje iššaukia "mamytės" kompleksą. Taip pat nenoriu ypatingo gražuolio, nes tokie "narcizai", besigėrėdami savo išvaizda, neskuba ugdyti svarbesnių asmenybės bruožų.

     Antra, noriu savo tautybės vyro. Gyvenant su svetimos tautybės vyru, būtų daug sunkiau būti lietuvaite, ir toks gyvenimas būtų suvaržytas, kai yra sritis, apie kurią vienas ar kitas partneris neturi jokios nuovokos.

     Po šių įvadinių minčių eisiu prie temos. Pažymėjau, kad noriu vyro, t.y. ne berniuko ar vaiko. Nenoriu mamytės sūnelio, kuris ieško ne žmonos, o antros mamos. Antra vertus, nenoriu vyro, kuris ieško ne žmonos, bet lėlytės, su kuria galėtų žaisti ir, reikalui esant, išstatyti parodai. Noriu vyro, kuris žino, kad jis yra vyras, turįs visišką pasitikėjimą savo vyriškumu. Vyras, kuris jaučia reikalą savo vyriškumą įrodyti lovoje su skirtingomis partnerėmis prieš vedybas ar po vedybų, nėra man užtektinai vyriškas. Taip pat vyras, kuris bijo prarasti savo vyriškumą, padėdamas kitiems kad ir prie "bobiškų" darbų, nėra vyras.

     Norėčiau turėti visapusiškai subrendusį vyrą. Žmogus bręsta visą savo gyvenimą. Brendimas vyksta keleriopose srityse ir ne tuo pačiu greičiu. Kai kurie žmonės dėmesį kreipia tik į kai kurias sritis ir jas sąmoningai tobulina. Pavyzdžiui, gabus jaunuolis stengiasi savo smegenis gerai išmankštinti, tačiau besididžiuodamas savais įvairiopais gabumais, su panieka žiūri į mažiau gabius — nebando jų atjausti ir jiems padėti. Antra, atletas, bedresiruodamas savo kūną (o dar laimėjęs ir porą medalių) mano jau viską pasiekęs, jaučiasi daug pranašesnis už "knygų žiurkę". Arba koks nors "mokslininkas" taip susižavi savo apsišvietimu, kad randa reikalo šaipytis iš tamsiapročių, kurie dar laikosi "prietarų" — tiki Dievą. Šie pavyzdžiai gali atrodyti perdėti, tačiau aš asmeniškai pažįstu bent po vieną šių kategorijų atstovą. Tad kalbėdama apie visapusišką subrendimą, turiu minty fizinį, emocinį, protinį ir dvasinį subrendimą.

     Koks yra vyriškas vyras? Tai vyras, kuris žino, kad jis yra vyras, ir jokia išorinė įtaka jo nepakeis. Tai vyras, kuris moka kirviu malkas kapoti ir vaikui vystyklą pakeisti; kuris sugeba automobilio motorą pataisyti ir kotlietus iškepti; kuris įstengia mokslinę tezę parašyti ir sagą įsiūti; kuris viršininkui gali įtikinančiai įrodyti jo klaidą, neprarandant draugystės; tai vyras, kuris nusiminusiam vaikui leidžia šachmatais laimėti ir neraudonuoja, kai draugas jį užklumpa, indus plaunant.

     Prie šių pozityvių vyriškumo aspektų noriu paminėti tris ydas, kurios sugriauna ir gražiausią šeimos gyvenimą, būtent: pavydas, šykštumas ir pagarbos stoka. Pavydas pradžioje gali atrodyti, kaip meilės išreiškimas, nes vyras visą laiką nori būti su savo mylimąja, jam gaila atskirai praleisto laiko. Tačiau pavydas, kaip vėžio liga, netramdomas plečiasi. Ilgainiui kyla visokie įtarimai, jei žmona vėluoja namo grįžti ar per kokį subuvimą su kitu vyru pakalba ar pašoka. Prasideda visokie kamantinėjimai: kur buvai, ką sakei, ar tikrai nemeluoji, ką slepi? Toks gyvenimas pagaliau pasibaigia skyrybomis arba tikru pragaru žemėje. Pavydas yra tikras nesubrendimo įrodymas. Natūralu, kad vaikai būna pavydūs, tačiau jie augdami ir bręsdami išmoksta dalintis. Subrendęs jaunuolis pasitiki ir savimi, ir kitu. Kai vedę žmonės vienas kitu pilnai nepasitiki, daug jėgų ir sveikatos sutaupo, nesigilindami į bereikšmius įtarinėjimus ar pasiteisinimus. Tokia pora gali laisvai dalintis dienos įspūdžiais ar nuotykiais, nesibaimindami ir tuo praturtindami savo gyvenimą. Taip pat visiškas pasitikėjimas puoselėja stiprų užsiangažavimą niekad šio pasitikėjimo nesugriauti.

     Šykštumas yra panašus į pavydą tuo, kad čia taip pat reiškiasi nenoras dalintis. Reikia atskirti šykštumą nuo taupumo. Taupus žmogus be reikalo gėrybėmis nesišvaisto, o šykštuolis tas gėrybes kasdien perskaičiuoja. Prisimenu, kartą buvome pakviesti į svečius. Jie buvo gražiai įsitaisę. Šeimininkas visiems įpylė po mažą taurelę vokiško gėralo, o išgėrus, antrą įsipylė tik sau. Paskui butelį išnešė iš kambario. Gaila, kad tada neturėjau drąsos paprašyti, kad ir man dar antrą įpiltų...

     Norėčiau pagarbos stoką priskirti prie gerai išvystyto egoizmo. Tai yra žmogus, kuris per savo užriestą nosį nemato kito. Tokius mėgstama vadinti neišauklėtais, tačiau kokio gi auklėjimo reikia, kad žmogus su kitu asmeniu elgtųsi kaip su žmogum, o ne kaip su daiktu? Egoistas save laiko svarbesniu už kitus, jo jausmai svarbūs — kito ne. Toks vyras nesismulkindamas žmoną viešai išbars ar pašieps. Šį elgesį praktikuos ir su kitais. Šio ekstremo antitezė — altruistas. Šis vyras kitus laiko sau lygiais žmonėmis. Jis kito sąmoningai neužgaus. Kad ir labai nemalonią tiesą mokės kitam taip pasakyti, kad žmogui padėtų, o ne jį suniekintų. Toks vyras, grįžęs namo, neklaus žmonos, "ką darei visą dieną?" Taip pat bus lankstus žmonos norams, pomėgiams. Su metais keičiasi žmonės, keičiasi ir jų norai. Jei vieną kartą patiko žmonai rožių puokštė, tai nereiškia, kad po 5 ar 10 metų ją dar vis tokia dovana žavės. Man pačiai labai patinka gyvos gėlės. Kadaise būdavo labai smagu gauti ar tai visą puokštę, ar vieną rožės žiedą. Bet ilgainiui pasikeitė gyvenimo sąlygos, ir vietoj gėlių puokštės aš noriu gauti gėlių krūmą darželiui ar kokį žalumyną namie auginti. Žinoma, kartais smagu (kas pora metų) žiemą gauti gyvų gėlių staigmeną, tačiau dažniau tai nepatinka, nes gaila žiūrėti, kaip vysta "pinigai" ant stalo. Taigi aš noriu tokio vyro, kuris neklaustų: "Tai kodėl Tau tos rožės nepatinka. .. prieš dešimt metų iš kailio nėreisi, jas gavus".

     Vyras-vaikas. Nors vaikai išauga į vyrus ir moteris, tačiau kiekviename dideliame kūne slypi vaikas. Šis vaikas moka žaisti, moka juoktis, moka džiaugtis Dievo pasauliu. Tad aš noriu vyro, kuris šio vaiko savyje neužsmaugė. Per dažnai esu girdėjusi pasakymą "nesielk vaikiškai". Tačiau kaip kartais smagu nusimesti suaugusiojo apsiaustą ir elgtis vaikiškai: rudenį per nukritusius lapus vaikščioti ar vartytis ir klausyti, kaip jie šnara; žiemą sniego pilį statyti ar sniego gniūžtėmis mėtytis; pavasarį sekti kiekvieną naują daigą, kol jie išaugs į gėles (paskui surimtėti, tas gėles nuskinti ir pamerkti ant stalo); vasarą gulėti ant pievos, žiūrėti į debesis ar žvaigždes ir svajoti. Kita vaikiška savybė yra smalsumas - kūrybingumas. Žmogus - vaikas visuomet kuo nors domėsis, nenuobodžiaus. Kažkur skaičiau, kad Einsteinas kartą basas ėjo paežere šlapiu smėliu. Kiti žiūrėjo į vandenį ir gėrėjosi debesimis, o jisai stebėjosi, kad šlapiame smėlyje mažiau kojos smenga negu sausame. Ilgainiui jis šį fenomeną išvystė į mokslinę formulę. Tai va, jeigu jam orumas nebūtų leidęs basam bristi per smėlį, turėtume viena formule mažiau.

     Talentai. Ne visi vienodais talentais yra apdovanoti, tad reikalauti iš vyro vienokio ar kitokio būtų nerealu. Kai kurie nagingumai, reikalui atsiradus, išsivysto, bet jie nėra esminiai. Tačiau vieną sugebėjimą laikau reikalingu — tai humoras. Vyras, sugebąs pasijuokti iš savęs bei kitų absurdiškumo, neturės laiko per daug puikybėn keltis ir save pervertinti. Aktyvus humoras pragiedrina nuotaiką ir atleidžia įtampą, nežiūrint kokios bėdos susikrauna. Reikia skirti humorą nuo sarkazmo. Sarkazmas arba kitų pašiepimas — tai ginklas, kurį vartoja ne vyrai, bet vištgaidžiai, bandydami parodyti savo nesamą pranašumą.

     Vyras ir religija. Nors esu katalikė, tačiau negaliu atvirai reikalauti, kad vyras būtinai turėtų būti katalikas. Man svarbiau, kad jis gyventų krikščionybės principais, negu kad oficialiai priklausytų Katalikų Bažnyčiai. Labiau noriu vyro, kuris tiki Dievą ir pagrindinius Kristaus mokslo principus išreiškia savo santykyje su artimu. Kartais galima susidaryti įspūdį, kad garbinama ne Dievas, o religija. Išoriniu religinės praktikos formų akcentavimu žmogus jau save laiko geru kataliku, nekreipdamas per daug dėmesio į krikščionybės įgyvendinimą kasdieniniame gyvenime. Noriu vyro, kuris suprastų tiek nuodėmės, tiek dorybės esmę, bet nepaskęstų nereikšmingose smulkmenose.

     Visuomeninis darbas — tai įnašas tautos išlaikymui. Kiekvienas asmuo turi pareigą prisidėti prie tautybės išlaikymo. Išeivijoje šis įnašas reiškiasi įvairiomis formomis. Kaip kitose srityse, taip ir čia ne visi proporcingai pagal savo sugebėjimus reiškiasi. Vieni sėdi namie ir apskaičiuoja, kad net ir savo vaikus lietuviškai mokyti per sunku, o kiti, savo žmonas ir vaikus palikę, laksto po pasaulį "visuomeninkaudami". Tarp šių kraštutinumų yra daug įvairaus plauko visuomenininkų. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad lietuvių tarpe visuomeniškas veikimas yra lygus amerikiečių golfo žaidimui. Tai proga išeiti iš namų, pasportuoti (anie sviedinuku, mūsiškiai žodžiu), na, ir savoj kompanijoj alaus ar kavos išgerti. Įdomu, kas būtų, jei visi vyrai pirmiausia savo šeimomis ir savimi rūpintųsi?

     Nenoriu visiškai nupeikti visuomeninės veiklos, tačiau noriu skirti reikalingą ir liuksusinę veiklą. Pvz. pereitą vasarą jaunučių stovyklos komendantu buvo jaunos šeimos tėvas. Šis jo dalyvavimas buvo labai įvertintas stovyklautojų tėvų. Jo paties šeima taip pat nebuvo apleista, nes vieni jo vaikai dalyvavo stovykloje, o kiti, jaunesni, su mama ten pat vasarojo. Šis jo įnašas buvo labai reikalingas ir sujungė visuomeninę veiklą su vyro-tėvo įsipareigojimu. Antra vertus, per įvairius minėjimus yra populiaru kviesti svečią paskaitininką. Paprastai pasiūlo apmokėti tokio svečio kelionės išlaidas ir dar pietus magaryčių prideda, o kartais tiesiog prašo aukotis "lietuvybės labui". Labai išimtinais atvejais kviečia atvykti su žmona ir vaikais, visiems garantuodami nakvynę. O man atrodo, kad jei paskaita gerai paruošta, nėra būtino reikalo pačiam autoriui, palikus šeimą, lėkti per pusę Amerikos jos skaityti. Tai gali ir kuris nors vietinis atlikti. Žodžiu, prieš įsipareigodamas visuomeniniam darbui, vyras turi pareigą gerai apgalvoti, ar šis darbas nesutrukdys jo esminių įsipareigojimų.

     Lietuvybės samprata. Kaip jau minėjau, noriu, kad vyras būtų lietuvis. Daug visur teko sutikti lietuvių, tai gan lengva atrinkti, kokių aš nelaikau susipratusiais lietuviais. Vyras, kurs pinigine auka remia lietuvišką veiklą, o savo vaikų neleidžia į lietuvių jaunimo stovyklas, man keistokai atrodo. Nors dalis jo aukos bus panaudota skiepyti lietuvybę kitų vaikams, bet jo paties prieaugliui ši privilegija paneigta. Panašiai atrodo ir tie, kurie savo pavardes suamerikietina, kad kitiems būtų lengviau ištarti, o save laiko patriotais. Nerealiai atrodo ir kitas ekstremas, būtent tie, kurie pripažįsta Lietuvą tik tokią, kokia ji buvo prieš karą. Dabar ten gyvena tik komunistai, ir jei kas drįsta ten vykti, tai, savaime aišku, yra raudonas parsidavėlis. Taip pat šie "karšti patriotai" visomis jėgomis bando paneigti bet kokį negatyvų pareiškimą apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.

     Noriu vyro, kuris nebijotų konkrečiai žiūrėti į Lietuvos praeitį ir dabartį; tokio, kuris, skiepydamas vaikams tėvynės meilę, nebando užtušuoti jos netobulumų, vis tiek ar tai būtų buvę praeityje, ar dabartyje. Noriu vyro, kuris be emocijų galėtų nuspręsti, kuri žmonių grupė kokią įtaką turi ar turėjo lietuvybės išlaikymui. Pvz. dabar daug dainų ir minėjimų pašvęsta partizanams, bet dažnai užmirštami knygnešiai, kurių į-našas lietuvybės išlaikymui tikrai yra didelis.

     Šiomis dienomis matome, kad jeigu koks nors šiame krašte gerai įsikūręs ir dirbąs pagarbioje profesijoje asmuo paaukoja Lietuvos Fondui ar atvyksta kur nors su paskaita, tai visa spauda apie tai rašo. Neneigiu, kad jis tokiu būdu prisideda prie lietuvybės išlaikymo, bet ar ne didesnis nuopelnas yra tų asmenų, kurie dirba lituanistinėse mokyklose ir jaunimo organizacijose? Labai retai spaudoje tenka skaityti apie kokios nors lituanistinės mokyklos mokytojos pagerbimą, nebent tada, kai ji numiršta. Būtų labai gražu, jei kiekvienas dienraštis ar žurnalas, dėkodamas už daktaro Vieno ar profesoriaus Antro auką bei paskaitą, ta proga padėkotų ir kokiai nors lituanistinės mokyklos mokytojai ar mokytojui.

     Tėvas. Noriu vyro, kuris nebijotų būti tėvu ir, tokiu tapęs, nesigailėtų. Norėčiau vyro, kuris nesijaučia jau įrodęs savo vyriškumą, jei turi sūnų ar parneša namo čekį. Kažkodėl prisimenu vieną šeimą, kur po dviejų vaikų žmona turėjo apsispręsti daugiau prieauglio neturėti, nes vyras tiek iš jos dėmesio bei darbo reikalavo, kad daugiau vaikų auginti neturėjo nei laiko, nei jėgų. Na, toks egoistas tai ne man. Į egoistų kategoriją noriu surašyti ir tuos vyrus, kurie, grįžę iš darbo, jaučiasi jau visas savo pareigas atlikę, o visa namų ruoša bei vaikų auginimas — tai grynai žmonos darbas. Tikras vyras-tėvas nori dalyvauti vaiko auginime ir auklėjime. Jis nesipurtys naujam prieaugliui vystyklų pakeisti ar iš buteliuko pamaitinti. Vėliau ras laiko su vaiku užsiimti, pažaisti. Vaikas augdamas turi aktyviai jausti, kad turi du skirtingus tėvus: tėvą ir motiną. Jeigu kuris nors iš tėvų savo vaidmens neatlieka, tai vaikas psichologiškai yra sumaišomas ir net pažeidžiamas. Vaikas nuo mažens vysto savo lyties sampratą, sekdamas tėvus. Tad jei vyras turi "guminį nugarkaulį" (yra "wishy-washy"), moteriai reikia nors vaikų akyse jį išlaikyti kaip šeimos galvą. Žinoma, toks darbas nėra lengvas, tad geriau už tokio visai netekėti. Tėvas, kuris nuoširdžiai domisi vaikais, jų interesais, pasisekimais bei nepasisekimais, nesirūpins apie kartų skirtumus. Toks tėvas visuomet ras laiko vaikui, mokės jį pamokyti ir nuraminti ar, reikalui esant, padės jam susigyventi su "likimu". Toks auklėjimas konkrečiau paruoš vaiką ateičiai ir, laikui atėjus, jis nebijos žengti iš namų savo pasirinktu keliu ir ras laiko į tokius namus grįžti.

     Tai toks mano norimo vyro škicas. Baigdama jaučiu pareigą paminėti intymius santykius vedybų fone. Vis tik vyro, o ne brolio noriu. Tačiau apie tai plačiau rašyti nematau reikalo. Kai tarp dviejų žmonių egzistuoja tikra meilė, intymūs santykiai ją įprasmina; jei meilės nėra, tai ir visa informacijos enciklopedija artimesnių santykių neįprasmins.

•    Užbaigiant Šventuosius metus, į iškilmes Vatikane susirinko per 150.000 žmonių, nepaisant šalto oro. Savo kalboje popiežius Paulius VI pareiškė tvirtą viltį, kad meilės civilizacija pirmaus. Apskaičiuojama, kad apie 330 milijonų žmonių matė tas iškilmes, per televiziją perduodamas 41 šalyje.

•    Esperanto kalba programą Vatikano radijas įvedė šalia religinių programų 30-čia pasaulio kalbų.

•    Popiežius Paulius VI šių metų pradžioje kreipėsi į valstybių vadus, prašydamas viską daryti, kad būtų išsaugota taika.