A. MAURAGIS
Visi kritiški pasisakymai dėl Antano Maceinos knygos "Didieji dabarties klausimai" buvo teologų ir filosofų. Man, šios regimos plotmės žmogui, kaip ir nedrąsu tokiais klausimais kalbėti, bet kaip krikščioniui ne mažiau ir man jie rūpi. Kitaip atrodo pasaulis ir Dievas iš kosmologinio paviršiaus, negu iš ontologinių gelmių, todėl kitaip norėčiau pažvelgti ir į iškilusį teologų ginčą. Man čia rūpi paliesti tą Maceinos kritikos vietą, kurioje jis kritikuoja Pierre Teilhard de Chardin, S.J., mokslą apie pasaulio sukūrimą.
Iki Teilhardo evoliucija ir religija buvo nesuderinami dalykai, o po jo evoliucija ir religija yra viename sandėryje. "Evoliucijos teorija šiandien nebėra tik paprasta hipotezė, o bendras darbo metodas, priimtas visų mokslininkų", sako Teilhardas. Tą teilhardinį religijos ir evoliucijos sandėrį ir metodą Maceina kritikuoja, sakydamas, kad "pati evoliucija nėra ir negali būti dieviško kūrimo būdas. Evoliucija ir kūrimas iš nebūties stovi kiekvienas visiškai kitoje plotmėje ir negali būti vienas kitu pakeisti" (265 psl.). Maceina tvirtina, kad Dievas pasaulį sukūręs iš nebūties staigiu vienkartiniu būdu ir šią tezę laiko neginčijama, tarsi ji būtų kokia aksioma, visiems suprantama, ir plačiai ja naudodamasis atmeta Teilhardo mokslą kaip nekrikščionišką.
Teilhardas sako, kad pasaulis savo pradžios taške buvo Dievo sukurtas iš "gryno daugio", kuris radialinės jėgos veikiamas jungėsi, vienijosi ir evoliucionavo. Teilhardas yra ne tik teologas, bet ir mokslininkas, todėl jo įžvalga į pasaulio kūrimą gali būti gilesnė, jam suprantamesnė, negu paprastam teologui, nepajėgiančiam eiti su mokslo pažanga. Teologui yra tik vienas kelias — grįžti į Apreiškimą ir patikrinti savo žinias, o mokslininkas gali ir kitaip pažiūrėti arba net kitaip suprasti tuos pačius dieviškojo Apreiškimo žodžius. Šitokiam ginčui iškilus, reikia paimti Bibliją ir patikrinti, ar nėra vietos naujai interpretacijai. Pirmiau teologai buvo susikūrę savo komentarus, kurie kai kuriems teologams ir iki šiol tebegalioja kaip neginčijamos tiesos. Į pasauliečių mokslininkų pareiškimus nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Jie nebuvo prileidžiami prie tokio darbo, ir kiekvienas kitoks supratimas buvo atmetamas kaip erezija, dažniausiai pasaulio šviesos neišvydęs. Išaugus mokslams, pasikeitus pasaulėvaizdžiui, reikia naujų komentarų, reikia peržiūrėti Apreiškimo tekstus. Aš čia ir mėginsiu kiek kitaip į šį klausimą pažvelgti.
Pradžios knygos pirmasis sakinys sako, kad "pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę", bet čia nėra pasakyta, kaip ir iš ko sukūrė. Ko tekste nepasakyta, tai teologai patys pasakė ir, žinoma, pasakė taip, kaip tuo laiku žmogus suprato. Šiandien kitoks pasaulio supratimas, todėl kitokie galimi ir net būtini komentarai.
Pasaulio sukūrimą Maceina pateikia gana vaizdžiai: Dievas ištarė vieną žodį tebūnie, ir pasaulis vienu kartu staigiai išniro iš absoliučios nebūties. Nors Biblijoje ir nėra pasakyta, kad Dievas pasaulį sukūrė iš nebūties, tačiau tokia prielaida Visagaliam Dievui visada yra galima. Skaitydami toliau Pradžios knygos tekstą, matome, kad Dievas pasaulį ne iš karto sukūrė, o per šešias dienas arba per šešis ilgus periodus, šešis kartus sakydamas tebūnie. Taigi Dievas jį kūrė palaipsniui evoliucijos ar tapsmo būdu.
Teilhardas, sakydamas, kad pasaulis sukurtas iš "gryno daugio", neprieštarauja sąvokai "iš nebūties". Nors "daugis" ir "nebūtis" yra du skirtingi dalykai, tačiau čia svarbu ne sąvokų turinys ir ne jų dialektika, o paties kūrybinio veiksmo pradžios taškai, nes jie yra ne toje pačioje vietoje laiko atžvilgiu. Pirmuoju atveju (Mc.) turima galvoje medžiagos ir pasaulio sutvėrimas iš nebūties; Dievas ištarė tebūnie-fiat, ir viskas, medžiaga ir pasaulis, išniro vienu metu iš nebūties. Antruoju atveju (Tlh.) pasaulio pradžios taškas randamas "gryno daugio" pažadintoje medžiagoje, atseit vėliau, kai medžiaga jau egzistavo "gryname daugyje". Betgi tą "gryną daugį" reikėjo pažadinti evoliucijai, kad pasaulis atsirastų, kiltų, tobulėtų ir pasiektų atbaigiamąjį tašką. Pradžios ir pabaigos taškai yra Alfa ir Omega, tai yra mūsų Dievas. Tiesiogiai apie medžiagos sukūrimą Teilhardas nekalba — tai ankstyvesnis Dievo darbas, apie tai net Apreiškime nieko nerandame.
Dabar pažiūrėkime, ką sako Biblijos tekstas ir jos dvasia. Pradžios knygos pirmasis sakinys yra toks: "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę". Sakinys yra grynai deklaratyvinis, nieko daugiau neturįs kaip pareiškimą; antrasis sakinys —vaizduojamasis. Jame matome Dievą, esantį šalia beformės žemės ir vandenų, kurie tyvuliuoja tušti tamsybėse, ir Dievo dvasia gaubia jų paviršių. Šis klaikus reginys paskendusios medžiagos chaose ir tamsybėse yra pirmasis mums atskleistas vaizdas, iš kurio Dievas sukūrė pasaulį, sakydamas tebūnie šviesa. Ir taip per šešias dienas Dievas pakartojo tą kūrybinį įstatymą, kurio aklai klausė ir tebeklauso medžiaga. Pirmasis pasaulio kūrybinis procesas prasidėjo su duotu įstatymu tebūnie, o ne su pirmuoju deklaratyviniu pareiškimu. Taigi, pagal Apreiškimo tekstą ir dvasią, dieviškoji pasaulio kūryba yra apreikšta ne pirmuoju ar antruoju sakiniu, bet trečiuoju ir tolimesniais, kur jau aiškiai Dievas veikia su medžiaga. Todėl Teilhardas ir sako, kad pasaulis buvo sukurtas iš daugio, reikia suprasti — iš daugelio medžiagos elementų.
Aiškus ir neabejotinas evoliucijos kelias yra nušviestas Pradžios knygoje, bet jis negalėjo būti anksčiau suprastas, kol jo nebuvo atskleidęs mokslas. Teilhardas tik po to suprato evoliucijos ir religijos sandėrį, kai mokslas tai patvirtino. Daug kartų krikščionija buvo išsigandusi naujų mokslo atskleistų tiesų, tačiau, giliau susipažinusi su Šventraščio tekstais, nurimo, nes pamatė, kad mokslas krikščionybės tiesoms neprieštarauja. Taip yra ir su evoliucija.
Dabar pažvelkime, kaip yra su žmogaus sukūrimu. Maceina kaltina Teilhardo šalininkus, kad jie nesuvokią būtino santykio tarp vienkartybės ir kūrimo iš nebūties, todėl jiems atrodo, kad žmogus esąs galimas kaip asmuo ir jo išsivystymo atveju, atseit, gali būti kilęs iš evoliucijos. Vaizdingesniam šio klausimo išaiškinimui jis panaudoja būdingą A. Paškaus klausimą: "Kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui. Dievas sukurtų akmenį tiesiog iš nebūties, iš ontologinės tuštumos? Ar tada tas akmuo virstų asmeniu, vienkartiniu, nepakartojamu, nelygstamu padaru?" Ir priešingai: "Kas gi atsitiktų tada, jei Dievas, pavyzdžiui, iš akmens sukurtų žmogų? Tada jau kūrimo iš nebūties nebūtų? (Ar būtų?). Ar toks žmogus būtų asmuo?" | šį klausimą Maceina atsakė: "Ne kiekvienas padaras, sukurtas iš nebūties, turi būti asmuo, bet kiekvienas asmuo turi būti sukurtas iš nebūties. Ne nebūtis reikalauja vienkartybės, bet vienkartybė reikalauja nebūties" (269 psl.). Bet ar ne keistai atrodo dviejų teologų pasikalbėjimas apie žmogaus sukūrimą, kai jie, svarstydami pirmosios svarbos klausimą, net neužsimena apie Bibliją, tarsi jiems ji būtų visai nesvarbi. Juk Biblijoje aiškiai parašyta, kad Dievas žmogų sukūrė iš žemės dulkių, savaime suprantama, kaip ir visą kūriniją. Tvirtinti, kad žmogus yra sukurtas iš nebūties, tai būtų viso Apreiškimo ignoravimas.
Pradžios knygoje randame keliose vietose pasakojimų apie pasaulio sukūrimą, šeštą dieną (paskutiniame kūrimo periode) Dievas sukūrė žmogų, į save panašų, ir suteikė jam galią valdyti žemę ir visą kūriniją (Prd 1, 26-27). Po sekmadienio ilgo periodo Dievas grįžo vėl į pasaulį prie savo darbo, ir Apreiškimas čia vėl kalba apie žmogaus sukūrimą ir patobulinimą: "Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam pro nosį gyvybės kvapo; ir žmogus tapo gyvenanti siela" (Prd 2, 7). Juk jeigu siela būtų žmogui iš karto įkvėpta, tai būtų iš karto ir pasakyta, nebūtų reikėję laukti tokio ilgo periodo ir vėl sugrįžti prie žmogaus sukūrimo ir jį tuščiai pakartoti. Sugrįžti prie žmogaus sukūrimo Dievas galėjo tik tuo atveju, jeigu Jis jį kuo nors patobulino. Iš tikrųjų Dievas suteikė žmogui nemirtingą sielą ir padarė jį asmeniu. Su nemirtingos sielos apreiškimu reikėjo ką nors pasakyti ir apie kūną, tad Viešpats ir priminė, kad žmogaus kūnas padarytas iš žemės dulkių.
Dievas, sukūręs rojų, apgyvendino jame žmogų. Turėjo praeiti ilgas laikotarpis, kol žmogus susipažino su gamta: gyvuliais, medžiais ir aplinka. Ir tik po to Dievas sukūrė vyrui moterį iš jo kūno (Prd 2, 21), Ši apreiškimo vieta mums yra sunkiai suprantama. Gal būt, mokslas kada nors galės ir ją kitaip išaiškinti, negu paprastai dabar linkstama aiškinti.
Iš apreiškimo matome, kad žmogus buvo ilgai kuriamas. Šis kūrybos kelias buvo evoliucinis, kaip supranta Teilhardas ir kiekvienas, kuris sugeba apreiškimo tiesas skaityti regimybėje, o ne ontologinėje tuštumoje, nesiskaitydamas su laiko ir erdvės kategorijomis, o tuo pačiu ir su istoriniais faktais bei įvykiais.
Visiškai nesvarbu, iš ko Dievas sukūrė žmogų, svarbu tik tai, kad Jis, sukūręs žmogų, įkvėpė jam savo dvasios ir sukūrė vienkartinį, nepakartojamą ir nelygstamą asmenį. Kai sakoma, kad žmogus turi būti būtinai sukurtas iš nebūties, tai tuo norima įrodyti, kad jis negali evoliucionuoti, nes evoliucija yra neįmanoma iš nebūties.
Mokslininkas Teilhardas pradeda savo mokslą apie pasaulio sukūrimą jau su esama tam tikra medžiaga (žinoma, paties Dievo pirmiau iš nieko sukruta) ir ją jungiančia bei vienijančia radialine energija, pažadinta Alfos evoliucijos procesui. Pagal Teilhardą. Dievas veikia kosmologinėje pasaulio plotmėje. Jis — evoliucijos pradininkas, evoliucijos galva ir atbaigėjas. Viskas yra dieviškasis kūrimas, ir kiekvienas padaras yra tiesioginis Dievo kūrinys. Pasaulis, tarsi koks sviedinys, paleistas iš vienos Dievo rankos — Alfos, skrenda per laiką ir erdvę evoliucionuodamas į kitą Jo ranką — Omegą.
Visai kitokį pasaulėvaizdį mums pateikia pažiūra, vadinama kreacionizmu. Maceinos žodžiais ji taip nusakoma: "Kurti iš nebūties reiškia teikti daiktams būtį, turinčią savo dėsnius, savo gėrį, savo tiesą ir todėl savo autonomiją. Sukurtasis iš nebūties pasaulis yra autonominė tikrovė, savarankiška tiek savo būsme, tiek tapsme" (95). Tai yra tik Dievo išgujimas iš pasaulio, nes čia Dievui nėra ko veikti. Juk pasaulis viską savo turi, o žmogus atsistoja Dievo vietoje, kaip visiškas šeimininkas. Šią sunkiai krikščioniui suprantamą pažiūrą Maceina plačiau paaiškina šiais žodžiais: "Savo regimybe pasaulis nėra Dievo kūrinys, nes ši regimybė yra paties pasaulio dėsnių veiklos padaras... Dievo kūrinys pasaulis yra tik ontologinėje savo plotmėje, todėl čia jis yra nesavarankiškas ir kaip tik čia jis yra Viešpaties ženklas" (98).
Visu rimtumu turėtume paklausti, kas yra toji ontologinė plotmė. Ar ontologinė plotmė nėra tuštumos plotmė, kurioje filosofų ir teologų protas ir fantazija gali laisvai, niekieno netrukdoma, kurti sau dievus, darnų, gerą, sakralinį pasaulį, kurio visai nėra? Jeigu visa apreiškimo drama nuo pirmojo žmogaus nupuolimo iki Kristaus mirties ant kryžiaus vyko regimybėje, jeigu krikščionybei šis įvykis turi esminės reikšmės, tai kaip galima iš regimybės pašalinti Dievą? Taigi Dievas visą laiką buvo su pasauliu regimybėje, ar ne? Ir kodėl dabar iš regimybės išmetamas Dievas ir siūloma ontologinė nirvana, kaip susitikimo vieta regimos plotmės gyvam žmogui su negyvos plotmės mirusiu Dievu?
Maceina prieštarauja pats sau, kai sako, kad Dievas, sukūręs pasaulį iš nebūties, pasitraukė iš pasaulio, palikdamas jį savarankišku, autonomine tikrove ir tuo pačiu pripažindamas, kad Nojaus laikais Dievas veikęs per gamtą, o Abraomo laikais per istoriją ir kultūrą. Kristus, atėjęs į pasaulį, nepakeitė nei gamtos, nei žmogaus prigimties, todėl negalėjo nutraukti ir tų santykių su pasauliu, o tik juos sustiprinti ir patobulinti.
Keistai skamba ir tie argumentai, kai tvirtinama, kad pasaulis turi savo dėsnius, savo gėrį ir savo tiesą. Mokslas mums kas kartą vis daugiau atskleidžia įvairių dėsnių, kurių dėka pasaulis egzistuoja. Žmogus, juos pažinęs, gali jais pasinaudoti savo kūryboje, bet kad pasaulis pats per save būtų juos įsigijęs ar susikūręs, tai negalimas dalykas, nes tada pasaulis būtų pats sau Dievas, iš nieko save sukūręs. Tai prieštarauja logikai ir sveikam protui.
Tą pat tenka pasakyti apie gėrį ir blogį. Gamta nežino nei gėrio, nei blogio. Tai pažįsta tik žmogus. Gėrį ir blogį žmogus pažino ne iš gamtos, o nepaklausęs Dievo įsakymo. Dievas, sukūręs žmogų, pasakė: esi žemės viešpats, daryk ką nori; esi laisvas, valdyk žemę ir visa, kas joje yra, tik nedaryk blogo, nes blogis yra destruktyvus šio pasaulio elementas ir tave jis sunaikins. Žmogus, būdamas laisvas, Dievo įsakymo nepaklausė ir pateko į pikto spąstus. Jei neturėtume sąžinės ir Dievo duotų įsakymų, vargu ar atskirtume, kas yra gera ir kas bloga. Be to, kažin ar nesusinaikintume patys savęs. Taigi gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus istorija yra logiška ir visai patikima. Kitokio paaiškinimo neturime, tai kodėl šia tiesa turėtume abejoti ar ją atmesti?
Kas yra tiesa? Žmogus dėl savo ribotumo negali kaip reikiant suprasti tiesos ir net negali atsakyti, kas ji yra. Perdaug skirtingi šio klausimo atsakymai rodo, kad žmogus nėra pakankamai pajėgus ją suprasti. Metafizinė tiesa yra už šio pasaulio ribų, todėl sakyti, kad pasaulis turi savo tiesą, galima tik tam tikra siaura prasme.
Maceina nemato, kad pasaulio dėsniai, gėris, tiesa yra Dievo sukurti įstatymai pasauliui: medžiagai, gamtai ir žmogui. Tebūnie-fiat yra tas įstatymas, su kuriuo Dievas sukūrė, palaiko ir atbaigs pasaulį, nes Kūrėjas negali atitrūkti nuo kūrinio. Maceina šiam regimam pasauliui neteikia jokios reikšmės, nes "kosmologinio pasaulio plotmė kaip šio savarankiškumo išraiška ir jo vykdymo sritis yra kintanti, sujukusi, bloga ir net demoniška" (98 psl.). Atrodo, kad atitrūkusiam pasauliui Dievas neskiria jokio dėmesio ir, kartą jį sukūręs, daugiau juo nebesirūpina.
Ta mintimi vadovaudamasis, Maceina ją papildo: "Kūrimas iš nebūties nereikalauja jokios pirminės medžiagos ir jokios idėjos, todėl jis nėra žiedimas iš ko nors ir pagal ką nors; jis nereikalauja jokio srovenimo iš Absoliuto, todėl nėra Dievo ištaka (mano pabraukta, A.M.) arba Jo — tegu ir sunykęs — tęsinys" (94 psl.). Jei tai būtų tiesa, tai Dievas, neturėdamas idėjos, negalėjo turėti nei plano, nei tikslo, kurdamas pasaulį. Tada pasaulis turėtų būti beprasmis, atsitiktinis, ir kam jis toks būtų reikalingas? Tada toks Dievo pasaulis, sukurtas iš nebūties, skristų į nežinią ir, kaip beprasmis, sudužtų. Betgi sudužusį pasaulį Dievas turės teisti, ar ne? Gyvų ir prisikėlusių mirusiųjų žmonių laukia Dievo teismas. Ir už ką Dievas galėtų juos teisti? Dievas gali tik tada teisti, jei Jis yra šio pasaulio valdovas ir jei žmonės yra nusikaltę Jo įstatymams bei dėsniams.
Maceina šioje savo knygoje atskleidžia didelius krikščionybės negalavimus ir sąmyšį. Ir kaip kitaip galėtų būti, kai tos krikščionybės teologai, persisunkę nauja mokslo dvasia, nedrįsta remtis Biblija, o gaudo idėjas iš oro ir jomis stengiasi įrodyti tai, kas nėra įrodoma.
Teilhardas pirmasis parodė krikščionybei naują kelią, kuris šiuo metu labiausiai Bažnyčiai reikalingas, todėl suprantamas jo populiarumas ir pasisekimas. Deja, Maceina kaltina jį nuklydus nuo tradicinių krikščioniškųjų tiesų. Tik laikas parodys, į kurią pusę Bažnyčia pakryps.
Daugelis ir mūsų lietuvių mokslininkų yra evoliucijos mokslo tiesas priėmę. Čia ypač verta prisiminti prof. Pr. Dovydaitį. Neturėdamas po ranka jo raštų, remiuosi dr. Juozo Girniaus privačiu man rašytu laišku (1976.VI.16), kuriame jis rašo: "Prof. Pr. Dovydaitis jau 1910 m., dar negirdėjęs Teilhardo, aiškiai formulavo, kad evoliucija gali būti "teistiška ir ateistiška", atseit, vienaip ar kitaip interpretuojama. Todėl jis, Dovydaitis, ir laikėsi evoliucijos teorijos".
Kodėl mums svarbu laikytis evoliucijos teorijos? Visų pirma, kad turime būti atviri tiesai, turime tiesą mylėti ir kad to reikalauja laiko dvasia. Prarandame labai daug katalikiško jaunimo, kai mokslo tiesos ir tikėjimo tiesos išsiskiria. Tikėjimas negali atsilikti nuo mokslo, jis turi eiti mokslo priešakyje ir jam rodyti kelią. Mes galime ir turime įrodyti, kad Apreiškimas, duotas daugiau kaip prieš 3000 metų, kalba apie evoliucinį pasaulio sukūrimą, tik žmonės to negalėjo suprasti, kol mokslas jo neatskleidė. Jei mūsų tikėjimas neis mokslo priešakyje, jis bus pasmerktas sunykti į nereikšmingą siaurų religininkų bendruomenę, neturinčią jokios įtakos pasaulio pažangai ir kultūrai.
Redakcijos pastaba.Spausdiname šį straipsnį, manydami, kad teistinė evoliucija yra beveik visuotinai priimta šių dienų mokslo ir teologų doktrina. Taip pat norime parodyti, kaip gali kai kurias mintis suprasti ir interpretuoti net aukštuosius mokslus baigę žmonės, jeigu mūsų rašomuose veikaluose nėra pakankamai aiškiai ir paprastai nagrinėjami kai kurie painesni filosofiniai bei teologiniai klausimai.