(Filosofijos sampratos raida)
FELIKSAS JUCEVIČIUS
9. BŪTIS TOMISTINĖJE EGZISTENCIJOS FILOSOFIJOJE
Filosofija gali būti suprasta kaip mokslas apie būtį. Taip ją suprato graikų filosofai. Ši filosofijos samprata vyravo ir Viduramžiais. Bet mokslą apie būtį galime suprasti dvejopai — kaip mokslą apie būti kaip būtį, kiek ta būtis išsisako ousia arba substancijos kategorija, arba kaip mokslą apie būties pirmąsias priežastis. Aristotelis to skirtumo nedarė, bet to užuominą randame jojo metafizikoje, kai jis kalba apie būtį kaip substanciją ir būtį, kuri yra pirmoji priežastis arba pirmasis judintojas. Vėliau šis skirtumas išryškėjo labiau, ir būties metafizikoje atsirado lyg dvi skirtingos plotmės — substancinė plotmė, kur kalbama apie būtį kaip substanciją, ir egzistencinė plotmė, kur būties analizėje susiduriame su egzistencija. Šios dvi metafizikos plotmės yra ryškios filosofijos istorijos raidoje — kartais filosofinio mąstymo centre yra būtis kaip substancija, o kartais būtis kaip egzistencija. Bet krinta į akis tai, kad tos filosofijos, kurios pasirenka substanciją savo diskusijų objektu, ignoruoja dalinai ar net visai egzistencijos klausimą, o vadinamosios egzistencijos filosofijos išleidžia beveik visai iš akių substanciją.
Aristotelis neišėjo iš substancijos metafizikos plotmės, nors ir buvo palietęs pirmosios priežasties klausimą, taip svarbų egzistencijos supratimui. Nei daugelis jo sekėjų domėjosi egzistencijos klausimu. Retas kas iš jų darė realų skirtumą tarp substancijos ir egzistencijos. Duns Scotus, Suarez ir daugelis scholastikų teikė primatą substancijai būties metafizikoje. Būties egzistencinės šaknys yra gerokai pakirstos Wolfo, Kanto ir Hegelio filosofijoje. Mūsų amžiuje būties metafizikoje įvyko radikalus posūkis, kuris dalinai sutampa su "Sein und Zeit" pasirodymu. Kaip šio veikalo, taip ir Heideggerio filosofijos apskritai raktas yra Dasein. Vokiečių filosofams šis žodis turi skirtingą prasmę, bet Heideggerio žodyne jis reiškia paprastai būtį pasaulyje, būtį šičia ir ten, esančiojo būtį. Suprasti Sein — tai nusakyti Dasein: "Pats būties supratimas yra esančiojo būties apibrėžimas".1 Tai reiškia, kad būties metafizikos raktas yra egzistencija. Jean-Paul Sartras eina dar toliau. Jis atmeta visiškai substancijos kategoriją. Jam vienintelė tikrovė yra egzistencija, bet tamsiai nuspalvinta. Jei jo romaną "La Nausée" laikysime "L'Etre et le Néant" įvadu, tai la nausée, t.y. vėmimo jausmas, yra savos rūšies filosofinė patirtis. Jis nori tuo pasakyti, kad daiktų ir žmonių egzistencija yra brutali, radikali ir absurdiška. L'être en soi, t.y. daiktų būtis, yra tik patirtis, be priežasties, be tikslo ir be substancijos. L'être pour soi, t.y. žmogiškoji būtis, yra be prigimties. Nėra tokio daikto kaip žmogiškoji prigimtis. Knygoje "L'Existentialisme est un humanisme", kuri yra tarytum jo filosofijos santrauka, jis sako: "Nėra jokios žmogiškosios prigimties, kuria galėčiau remtis".2 "Žmogus nėra kas kita, kaip eilė užsimojimų".3 Tam tikra prasme yra "žmogaus visuotinybė, bet ji nėra duota, o nuolatos kuriama".4 Sartrui egzistencija — tai valios aktas ir laisvė.
Nors egzistencializmas yra mūsų amžiaus filosofinė mada, bet jis nėra naujovė filosofijoje. Egzistencija buvo filosofinio mąstymo ir filosofinių diskusijų centre jau tryliktojo amžiaus viduryje, kai Tomas Akvinietis pradėjo komentuoti Aristotelį Paryžiuje. Nuo XII amžiaus iki XIII amžiaus pabaigos, viena po kitos sekančiomis bangomis, pasirodė Vakaruose filosofinė bei mokslinė literatūra, graikiškos, žydiškos bei arabiškos kilmės. Tai didžios istorinės ir filosofinės reikšmės įvykis, nes tai davė to meto visam intelektualiniam gyvenimui milžinišką impulsą. Jei mūsų laikų egzistencializmas yra Kierkegaardo sukeltoji reakcija prieš hegeliškąjį racionalizmą, tai Tomo Akviniečio egzistencijos filosofija yra savotiška įvairių filosofinių srovių sintezė. Tomistinis egzistencializmas nėra mūsų amžiaus tomistų išradimas, kaip mano William Barrett.5 Tai yra originali Tomo Akviniečio mintis, turinti šaknis aristotelinėje ir neoplatcnistinėje būties sampratoje. Tik tas gali neigti šį egzistencializmą, kas visai nepažįsta tomistinės metafizikos. Aišku, tomistinis egzistencializmas ir mūsų laikų egzistencializmas nėra tas pats dalykas. Tomas Akvinietis kėlė egzistencijos klausimą būties metafizikos rėmuose, o ne žmogiškosios egzistencijos plotmėje, kaip tai daro šio amžiaus egzistencialistai. Tomui Akviniečiui iškilo egzistencijos klausimas, kai jis susidūrė su tvėrimo problema, o mūsiškiams egzistencialistams tai iškilo žmogiškosios laikinybės ir nebūties akivaizdoje. Heideggeris nagrinėja esančiojo egzistenciją, o būties egzistenciją ketino svarstyti "Sein und Zeit" antroje dalyje, bet ji nepasirodė. Tai galioja mutatis mutandis ir Sartro filosofijai. Tomas Akvinietis sieja egzistencijos klausimą su būties klausimu.
Kad galėtume geriau perprasti Tomo Akviniečio metafizinį požiūrį į egzistencijos klausimą, turime neišleisti iš akių įvairių filosofijos krypčių bei srovių įtakos jo filosofinės minties susiformavimui. Pagal šio amžiaus kai kurių tomistų nuomonę, Aristotelis ir Tomas Akvinietis atstovauja vakarietiškojo filosofinio mąstymo dviem momentams, sekantiems dideliame atstume vienas po kito laike ir kartu tikrai būdingiems dviem skirtingiems filosofijos laikotarpiams. Paprastai jie atpažįsta Aristotelio filosofijoje graikiškosios metafizikos atbaigą, o Tomo Akviniečio filosofiniame palikime Viduramžių krikščionybės filosofinės minties sintezę. Kaip kitose žmogiškojo pažinimo plotmėse, taip ir filosofijoje didelį vaidmenį atlieka ne naujų tezių atskleidimas, o naujo požiūrio į senąsias tezes suradimas. Toks esąs Tomo Akviniečio atvejis Aristotelio atžvilgiu. Jo filosofija esanti aristotelinės metafizikos krikščioniškoji interpretacija. Ir nuostabiausia yra tai, kad jis išsaugojęs krikščioniškosios minties grynumą, nežiūrint nepriklausomumo nuo Aristotelio. Nė vienas iš tų tomistų neprileido, kad tomizmas turi ryšio su neoplatonizmu. Tiesa, Etienne Gilson įrodė, kad XIII amžiaus tomizmas nėra vienintelė to meto filosofija ir kad šalia jo egzistavo augustinizmas. Kad Aristotelis veikė lemiančiai Tomą Akvinietį, to negalima užginčyti. Jo metafizinis mąstymas remiasi aristoteliniu būties supratimu. Bet yra taip pat aišku, kad jis neišvengė ir neoplatonizmo įtakos. Jis dažnai interpretavo aristotelizmą neoplatonistinėmis kategorijomis. Ypač jo egzistencijos filosofija yra daug skolinga neoplatonistinei būties filosofijai, kuri jį pasiekė per Porfirijų, Proklą ir Dionizą Pseudo-Areopagitą. Tomas Akvinietis pažįsta taip pat Augustino ir Boecijaus būties sampratas, kuriose aiškiai atsispindi neoplatonistinis galvojimas. Todėl būtų tiksliau sakyti, kad Tomo Akviniečio egzistencijos filosofija yra ne tiek aristotelizmo krikščioniškoji interpretacija, kiek aristotelizmo aiškinimas didžia dalimi neoplatonizmo kategorijomis krikščioniškojo tikėjimo šviesoje.
Aristotelizmo bei neoplatonizmo įtaką pastebime jau Tomo Akviniečio filosofijos sampratoje. Kaip graikų filosofams, taip ir jam filosofija yra metafizika, ir kas yra būtis — tai pirmas ir pagrindinis metafizikos klausimas. Pradėdamas komentuoti Aristotelio "Metafiziką", jis pabrėžia, kad metafizika yra pats aukščiausias mokslas, nes jos objektas yra maxime intelligibile. Kas yra ši aukščiausioji pažintinybė, jis mums pasako, žvelgdamas į ją iš trijų skirtingų taškų. Visų pirma, iš pažinimo tvarkos taško. Labiausiai pažintini atrodo tie dalykai, kuriais protas turi remtis, kad užsitikrintų tikrą pažinimą. Gi protas užsitikrina tai tuomet, kai pažįsta daiktų pirmąsias priežastis. Paskui
Tomas Akvinietis aiškina aukščiausiąją pažintinybę, palygindamas proto pažinimą su pojūčių pažinimu. Pojūčių objektas yra paskiras dalykas arba paskirybė, o proto — tai visuotinybė. Kaip platonistai ir neoplatonistai, taip ir jis mano, kad kuo visuotinesnis dalykas, tuo jis yra tikresnis. Aukščiausioji visuotinybė yra kartu ir aukščiausioji tikrybė, o tai kaip tik ir yra būtis. Iš vienos pusės, būtis yra tai, kas labiausiai atskirta nuo medžiagos, o iš kitos pusės, ji pažymi racionališkiausią pažinimo duomenį, kurį jis vadina maxime intelligibile. Pagaliau aukščiausioji pažintinybė gali būti suprasta grynojo pažinimo perspektyvoje. Dalykas yra tuo racionališkesnis ir pažintinesnis, kuo jis yra labiau atsietas nuo medžiagos. Kadangi Dievas yra atskirtas nuo medžiagos ne tik secundum rationem, t.y. proto aktu, o taip pat secundum esse, t.y. egzistenciškai, todėl Jis yra aukščiausioji pažintinybė. Kaip Aristoteliui, taip ir Tomui Akviniečiui mokslas apie dieviškąją Būtį yra labiausiai metafizinis ir kaip tik todėl jis yra mokslų mokslas.
Šias tris aukščiausios pažintinybės sampratas atitinka trys skirtingos metafizikos rūšys arba trys mokslai. Pirmųjų priežasčių mokslas vadinasi pirmoji filosofija. Mokslas apie būtį kaip būtį yra metafizika. O mokslas apie aukščiausiąją Būtį vadinasi dieviškasis mokslas arba teologija.6 Kaip bebūtų suprasta metafizika, ji yra išminties mokslas, nes veda į Dievo pažinimą. Bet filosofija arba metafizika yra grynai žmogiškoji išmintis — ji neturi kitos šviesos, kaip proto šviesą. Tomas Akvinietis mano, kad proto pagalba galima pasiekti Dievą, kaip visų dalykų principą. Apreiškimui padedant, protas eina dar toliau: jis suvokia Dievą kaip žmogiškosios veiklos ir mąstymo tikslą.
Aristotelis pažįsta taipogi teologiją, kuri yra metafizikos dalis. Kai ji nori pažinti dieviškus dalykus, tai metafizika yra "dieviškas mokslas". Bet Tomas Akvinietis pažįsta ne tik aristotelinę, o ir krikščionišką teologiją. Pirmoji remiasi natūralaus proto šviesa ir yra metafizikos dalis, o kita remiasi apreiškimu ir yra apreikštųjų tiesų mokslas, teologija tikrąja šio žodžio prasme. Teologija vadovaujasi ne tik proto šviesa, o ir tikėjimo šviesa. Štai kodėl apreiškimu pagrįstas pažinimas stovi aukščiau už pažinimą, kuris remiasi tik proto šviesa. Bet vienos ir kitos teologijos objektas yra tas pats
— būtis kaip būtis, nors ir matomas skirtingose šviesose. Metafizikos arba natūraliosios teologijos būtis — tai paskirų būtybių būtis ir būtis, kuri yra tų būtybių buvimo priežastis. Teologijos būtis — tai paslėptoji būtis, protui neprieinama. Nėra abejonės, kad krikščioniškoji teologija turėjo įtakos tomistinei metafizikai. Iš tikrųjų. Tomas Akvinietis kalba dažnai filosofijoje kaip teologas. Imkime jo samprotavimus apie metafizikos galutinį tikslą. Komentuodamas Aristotelio "Metafiziką", jis norėjo surasti metafizinio mąstymo tikslą arba, kaip jis pats sakė, jos "subjektą", ir jis priėjo išvadą, kad tai yra ens commune. Tačiau veikale "Contra Gentiles" jis kalba jau kaip teologas, ir metafizikos klausimas virsta teologiniu klausimu. Čia nori žinoti, ar Dievo pažinimas yra protingos būtybės galutinis tikslas? Atsakymas yra — taip. Todėl metafizika turi būti nukreipta į Dievo pažinimą. Šiame sąryšyje jis pastebi, kad praktiniai mokslai skiriasi nuo teoretinių mokslų, ir skirtumas yra tas, kad pirmuosius mylime ne dėl jų pačių, o dėl ko kito, nes ne žinojimas, o veikla yra jų tikslas, o antruosius mokslus mylime dėl jų pačių, nes jų tikslas yra pažinimas. Todėl praktiniai mokslai turi būti palenkti teoretiniams mokslams, kaip žmogiškoji veikla apskritai turi būti palenkta mąstymui. Visi mokslai turi būti palenkti metafizikai arba pirmajai filosofijai, nes ji duoda jiems principus ir direktyvas. Pagaliau ir pati metafizika turi būti palenkta Dievo pažinimui, kaip galutiniam tikslui. Bet kodėl žmogaus galutinis tikslas yra pažinti Dievą? Štai jo atsakymas: "Mes manome tobulai žiną, kai pažįstame pirmąją priežastį. Todėl žmogus natūraliai trokšta pažinti pirmąją priežastį, kaip savo galutinį tikslą. Gi visų priežasčių pirmoji yra Dievas. Taigi pažinti Dievą yra žmogaus galutinis tikslas".7 (b.d.)