RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS SAUSIS/JANUARY 1977 VOLUME XXVIII NO. 1

IR VĖL PRIE KRYŽKELĖS . . .

1

T. J. Beleckas, S.J.

ŽAIDIMO TEOLOGIJA — VAIKŲ DARBAS?

4

Sės. Ona Mikailaitė

MARIJA SKLODOWSKA CURIE

10

J. Venckus, S.J.

AMERIKOS SPAUDA BEI TELEVIZIJA IR GALIMYBĖS

LIETUVIAMS

14

Bruno Markaitis, S.J.

ŠV. GABRIELIUS NAUJAJAME ĮSTATYME

16

Kun J. Burkus

IŠ DVIRATININKO KELIONIŲ

20

A. Tamošaitis, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

23

J. Pr.

ŠEIMA GYVENIMO AUDROSE

26

Vytautas Kasnis

TĖVYNĖJE

28

D. ir G. Vakariai

KALBA

32

J. Vaišnys, S.J.

FILMAI

34

J. Prunskis

DAILININKĖ ALDONA VARIAKOJIENĖ

36

V. L.

Šis numeris yra iliustruotas Aldonos Variakojienės tapybos darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

T. J. BELECKAS, S.J.

     Kryžkelė yra vieta, kur kertasi keliai, ir keleivis turi apsispręsti, kaip jis keliaus toliau. Naujieji Metai yra laikas, kai vienu momentu susikerta praeitis, dabartis ir ateitis, kai žmogus raginamas susikaupti, pagalvoti, susimąstyti.

     Žmogaus širdyje giliai glūdi įdiegtas laimės troškimas: jos norime sau, jos linkime kitiems. Ir kai žengiam į Naujuosius Metus, kai prieinam laiko kryžkelę, kažkokia vilties kibirkštėlė atgyja sieloje, kažkokia ugnelė ima viduje šildyti, nes visi geidžiam geresnės ateities.

     Kas buvo praėjusiais metais, visi žinom, ir dabar jau tai baigta. Bet mus kamuoja mintis, ką atneš Naujieji Metai. Tai verčia mus susimąstyti. Viskas priklauso nuo to, kaip mes galvojame apie buvusius įvykius ar pergyvenimus, kaip galvojame apie busimuosius: ar mes sugebam pasimokyti iš praeities ir padėti pamatą geresnei ateičiai.

     Vienas rašytojas pasakoja apie kažkokio žmogaus Naujųjų Metų naktį. Tas žilagalvis stovi prie lango ir žiūri į tamsią naktį. Jis vienas čia stovinėjo, kai aplinkiniai namai paskendę šviesoje, ir visi ten linksminasi. Ilgainiui jo galvoje atgyja praeitis, visas niekais prašvilptas laikas. Vargšas, rodos, per tuos metelius nieko gero nenuveikė, o žilas plaukas, senatvė visai priartėjo. Niūri naktis tartum atgaivino tuos praeities išgyvenimus, ir jis paskendo jų šešėliuose. Jis labai susigraudino. "Grąžinkite man jaunystę!" — išsiveržė iš jo širdies šauksmas, beviltiškas riksmas.

     Nėra abejonės, buvusios gyvenimo žaizdos žmogų labiau kamuoja, negu saulėtos praeities dienos. Štai vienas tikėjosi pasiekti ką nors ypatingo, bet iš to nieko neišėjo. Dingo planai, dingo viltys. Kitam negailestinga mirtis viską lyg ranka nušlavė.

Aldona Variakojienė   Jūratės sode

     Kas gi pajėgtų išvardinti visas žaizdas, kurių žmonės patiria metams einant! Ir jeigu kas tik apie tas žaizdas tegalvoja, jas iš naujo atveria, tada jis nuleidžia rankas, veidą apima juodi šešėliai...

SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Visai rimti teologai ir kiti išminčiai ima domėtis žaidimu. Kas yra žaidimas — ar tik vaikų darbas? Ar žaidimas turi ką bendro su viltimi, džiaugsmu, optimizmu? Ką jis atskleidžia apie žmogų, apie jo dvasios polėkius?

     Sociologas Peter Berger, ėmęs rašyti religiniais klausimais (The Sacred Canopy, Rumor of Angels), nagrinėja žaidimo ir sąmojo vaidmenį žmogaus gyvenime. Jo nuomone — žaidimas ir sąmojis yra transcendencijos ženklai.1 Žaidimas iškelia žmogų iš įprastų socialinio gyvenimo rėmų (kurie ne sykį net varžtais tampa). Šis džiugus užsiėmimas pateikia kontrastą gyvenimo rimčiai — gyvenimui, kuris turi baigtis mirtimi. Žaidimo gestai išreiškia kūrybos ir grožio pergalę prieš naikinančią ir žlugdančią blogio jėgą. Žaidžiantis žmogus išsiiria iš šniokščiančio laiko srauto į plačiuosius amžinybės vandenis. Žaidimas rišasi su religija, nešdamas ramybę ir išsilaisvinimą. Žmogaus prigimtis jam duoda galią galvoti... ir žaisti. Žaidžiantis žmogus ne mažiau žmogiškas negu mąstantis.

     Sąmojis rodo, kad žmogus pajėgia iškilti virš savo aplinkos, jisnėra jos vergas. Žmogaus sugebėjimas įžvelgti į komiškąją gyvenimo pusę, sako Berger, liudija, jog jo dvasia negali būti visam laikui įkalinta visatos ribose. Sąmojis išverčia rimtuosius kasdienybės užsiėmimus į išvirkščią, į juokingąją pusę. Juokas atskleidžia galutinę tiesą: kad tai, kas šiuo metu atrodo taip svarbu ir būtina, tėra tik laikina.2 Juokas nuverčia nuo sosto galinguosius ir iškelia mažuosius. Juokdarys byloja, jog išminčius kvailas, jei jis leidžia kasdienybės varžtams jį aklinai supančioti. Religija gimininga tokiam sąmojo supratimui. Religija nurodo dieviškosios komedijos prasmę ir pateisina žmogaus viltį, nes ji kalba apie aukštesnę realybę, nei kasdieniškoji, apie geresnį pasaulį, nei šiuolaikinis.

VENCKUS, S.J.

   M. Curie turėjo keletą doktoratų, bet nei ji pati nesivadino daktare, nei kiti į ją taip nesikreipdavo. Sorbonoje, mokslo institutuose ir jos pačios laboratorijoje visų ji buvo vadinama Madame Curie, o moksliniuose raštuose tik Marie Curie. Savo ilguose juoduose rūbuose ji atrodydavo labai įspūdingai — kaip karalienė. Jos mokslinis gyvenimas buvo dramatiškas, o asmeninis — tragiškas. Būdama 23 metų amžiaus, palieka savo tėvynę, nes kraštą valdantieji rusai neleidžia mergaitėms stoti į universitetą. Tėvas, broliai ir seserys sudeda savo paskutinius rublius, o ji pati susiriša kelis ryšulius baltinių, net lovai matracą įsideda ir traukiniu ketvirtos klasės vagone važiuoja į Paryžių mokytis. Paryžiuje nusisamdo šeštame aukšte mažą kambariuką, kur žiemą pati turi užsinešti anglių kurui, pati verdasi valgyti ant spiritinės lemputės. Studijavusi per naktį, rytmetį bėga per studentų kvartalą į Sorboną, visai nesidairydama į šonus. Ji visiems atrodė tokia paslaptinga ir įdomi mergaitė. Jai rūpėjo išlaikyti galutinius egzaminus. Šypsodamasi sakydavo, kad jeigu neišlaikytų, tai būtų didelė nelaimė ir jai, ir visai Lenkijai. Mokslus ji puikiai baigė, tai buvo laimė ir jai, ir visai Lenkijai.

     Ji išrado naujas spinduliuojančias medžiagas. Pirmąją savo išrastą medžiagą ji pavadino tėvynės garbei Polonium. Tai buvo 1898 m. liepos mėnesį. Tų pačių metų gruodžio mėnesį ji išrado kitą labai svarbią medžiagą, kurią, pasitarusi su vyru, pavadino Radium. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas šiai medžiagai duoda vardą radis, kuris yra taip linksniuojamas, kaip medis.

     Būdama fiziškai nelabai stipri moteris, ji turėjo persijoti ir perplauti apie 10 tonų iš Austrijos atvežtos žemės, kad galėtų gauti trupučiuką tos naujos medžiagos — radžio. Ji dirbo ketverius metus, kol gavo radžio druskos. Mokslo pasauliui to dar nepakako — reikėjo gauti radžio metalo. 1910 metais ji pateikė pasauliui pirmąjį gramą radžio metalo, kuris tuo metu buvo vertinamas 100.000 dolerių.

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Prieš pradėdami kalbėti apie Amerikos spaudą bei televiziją, norime iš anksto pabrėžti, kad čia svarstysime komunikacijos priemones (communications media), bet ne Marshall McLuhan prasme. Mums atrodo, svarbiau yra iškelti Amerikos spaudos bei televizijos struktūrą, žinių šaltinius ir tradicinį tvirtinimą, kad "visuomenė turi teisę žinoti", negu tipingąją komunikacijos priemonių prigimtį, jų specifinę paskirtį ir žmogaus buities ištęsimą bei jo pasaulio milžinišką padidinimą.

     Amerikos spaudos bei televizijos struktūra bus sunkiai suprantama, jei užmiršime, kad ją išlaiko pirmoje eilėje ne valstybė, ne plačioji visuomenė, o biznis. Be pakankamai gausių reklamų tiek spauda, tiek televizija greitai subankrutuotų. Kadangi taip yra, tas, kuris finansuoja ar prisideda stambiu būdu prie spaudos ar televizijos išlaikymo, turi balsą ir įtaką pasukti šias komunikacijos priemones vienu ar kitu keliu. Savaime suprantama, kad tai lengviau televizijoje, negu spaudoje. Tačiau nepamirština, kad federalinė valdžia per FCC (Federal Communications Commission) kontroliuoja televiziją (ir radiją). Ta gi kontrolė neliečia spaudos. Žinoma, kontrolė nėra cenzūra. Ji pasireiškia leidimo davimu televizijos (ir radijo) stotims veikti, paskirdama kanalą, nustatydama oro bangą ir paskelbdama stotis įpareigojančias direktyvas. Tačiau jei televizijos (ar radijo) stotis pabando sauvaliauti, FCC gali greitai ir efektingai pagrasinti leidimo atėmimu, atseit, neatnaujinimu. Leidimai atnaujinami kas treji metai.

     Dar vienas dalykas minėtinas, prieš pradedant pagrindinių klausimų svarstymą, būtent — Amerikos spaudos bei televizijos susipynęs tinklas. Jis apima ne tik didžiuosius laikraščius ir pagrindinius televizijos (bei radijo) vienetus, k.a. CBS, NBC, ABC, Metromedia, Westinghouse Broadcasting Corporation ir PBS (Public Broadcasting System), bet ir vietinius priemiesčių bei mažesniųjų miestų laikraščius, o taip pat ir vietines televizijos bei radijo stotis. Jos dažnai, bet ne visada, priklauso pagrindinėms televizijos bendrovėms. (CBS nuosavybės rankose yra 123 stotys.)

 (Ištrauka iš dabar spausdinamos ]. Burkaus knygos: "Du dvasinių būtybių pasauliai", psl. 116, 118-120)

     Šv. Gabrieliaus vardas yra hebraiškos kilmės. Jis reiškia Dievo galybę. Šis šventasis yra ypatingas Šv. Dvasios ar net Mesijo pasiuntinys. Jo pasiuntinybė, arba misija, yra artimai susijusi su Išganytojo atėjimu ir žmonijos atpirkimu. Dėl jo didžios ir svarbios pasiuntinybės Bažnyčia jį laiko arkangelu, nors tokiu titulu jis nėra vadinamas Šventraštyje.

     Evangelijose pirmiausia mes sutinkame šv. Gabrielių arkangelą Jeruzalės šventykloje: čia jis praneša kun. Zakarijui, kad jis susilauksiąs sūnaus — Jono Krikštytojo. Šv. Luko Evangelijoje skaitome, kas atsitiko Erodo dienomis: kun. Zakarijui atėjo eilė šventykloje aukoti smilkalų. "Smilkymo valandą. .. jam pasirodė Viešpaties angelas", pranešdamas linksmą žinią, kad jis susilauksiąs sūnaus, jį pavadinsiąs Jonu, ir kad "daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akivaizdoje". Zakarijo paklaustas, Viešpaties atsiųstasis angelas prisipažino: "Aš esu Gabrielius, kurs stoviu Dievo akivaizdoje. Aš esu siųstas kalbėti tau ir paskelbti tos linksmos žinios" (1, 5-19).

     Šešiems mėnesiams praslinkus, angelas Gabrielius buvo siųstas į Nazareto miestelį pas Mergelę Mariją pranešti jai ir drauge visam pasauliui pačią svarbiausią žinią — Dievo Sūnaus ir mūsų Viešpaties įsikūnijimą ir gimimą, lauktą tūkstančius metų.

     Švč. Mergelė Marija yra vienintelė tos didžios naujienos liudininkė, kada Dievas pradeda pildyti savo pažadus, siųsdamas Išganytoją žmonijai atpirkti. Šios paslapties apreiškimą Evangelijose skaitome su Senojo Įstatymo žmonijos ilgesiu: "Angelas Gabrielius buvo Dievo siųstas į Galilėjos miestą, kurs vadinamas Nazaretas, pas mergaitę, pažadėtą vyrui, vardu Juozapui, iš Dovydo namų; o mergaitės vardas buvo Marija. Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji. Viešpats su tavimi" (Lk 1, 26-28).

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

JAV SUKAKTUVĖS

     Amerikai 1976-ji metai nepaprasti: jos Jungtinės Valstybės šventiškai mini du šimtmečius savo nepriklausomybės. Su tuo šventimu ypatingu būdu susijęs vienas šios šalies prezidentų — Tomas Džefersonas. Ne ką kitą, o jį paėmė viršelio paveikslui Time žurnalas specialiame numeryje, skirtame šioms nepriklausomybės sukaktuvėms. Ir šiais jubiliejiniais metais naujai išleistame 2-jų dolerių banknote matome ne kurį kitą prezidentą, o Džefersoną. Antroji to banknoto pusė, galima sakyti, paaiškina, kodėl jis taip ypatingai šiemet prisimenamas: Džefersonas yra autorius Nepriklausomybės deklaracijos, kuria Amerikos kolonijos pasiskelbė atsiskiriančios nuo Anglijos ir esančios laisvos. Banknoto antrojoje pusėje ir matome busimąjį prezidentą Tomą Džefersoną, pateikiantį tą savo rašytą dokumentą į Filadelfiją suvažiavusių delegatų pirmininkui.

     Su tuo asmeniu šiais jubiliejiniais metais susiejau ir aš savo vasaros atostogų kelionę dviračiu. Pasirinkau vykti per teritoriją, kurią jis Jungtinėms Amerikos Valstybėms nupirko, kaip tik tomis vietomis, kurių ištirti pasiuntė su būriu vyrų savo sekretorių Clark ir kapitoną Lewis; šių dviejų žmonių vardu toji istorinė ekspedicija ir pavadinta.

     Dėl ryšio su aprašysima mano kelione pravartu apie tą pirkimą bei ekspediciją tarti keletą žodžių, pradžioje dar stabteliant ir prie įdomaus trečiojo prezidento charakterio.

TREČIASIS AMERIKOS PREZIDENTAS

     Džefersonas, trečiasis JAV prezidentas, buvo gana spalvinga asmenybė. Pavyzdžiui, pirmieji du, Vašingtonas ir Adams, puoselėjo pompastišką ceremonialą, imituodami ano meto Europos karalių dvaro manieras. (Vašingtonas bandė oficialiai tituluotis "Jo Didenybė Amerikos Prezidentas ir jos Laisvių Saugotojas"). Džefersonas, tapęs prezidentu, visa tai nedelsdamas nušlavė lauk. Potvarkis sukėlė didelį svetimų diplomatų, dignitorių, ambasadorių ir, aišku, damų nepasitenkinimą, netgi pasipiktinimą. Jau tai juos erzino, kad turėjo palikti elegantišką Filadelfiją ir keltis į Vašingtoną, kuris tuo metu tebebuvo primityvus kaimas laukuose su nebaigtais statyti namais, negrįstomis, purvinomis gatvėmis. O čia dar prezidento įsakyta visiškai suprastinti diplomatinį protokolą, apsiribojant minimumu ir dargi niekam nepripažįstant pirmenybės dėl jo titulo ar užimamo posto! Patį savo inauguracijos rytą Džefersonas nuėjo pėsčias į Kapitolijų, lydimas keleto draugų, užuot važiavęs šešių žirgų traukiama karieta, kaip buvo paprotys.

•    Kroatijoje į Soliną buvo susirinkę per 90.000 žmonių, švenčiant tautinės Marijos šventovės įkūrimo 1000 m. ir krikščionybės įvedimo 1300 m. sukaktis.

•    Ghanoje, Afrikoje, iš 10 mil. gyventojų daugiau kaip milijonas yra katalikai. Su jais darbuojasi 350 kunigų, apie 100 brolių vienuolių ir apie 400 seselių. Dviejose seminarijose yra arti 1000 klierikų. Katalikų mokyklas lanko per 30.000 auklėtinių.

•    JAV vaikai, paskatinti Šventosios vaikystės sąjungos, per 1975 metus vietinėms ir užsienio misijoms suaukojo 2,5 mil. dolerių.

•    Vatikano nuosprendžiu, galima atnašauti viešas šv. mišias už mirusį nekataliką, jeigu to prašo giminės, draugai ar velionio pavaldiniai, bet gavus leidimą vyskupo, kuris nustato, ar tai nesudarys papiktinimo.

•    Kardinolas J. Hoeffneris išrinktas Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininku vieton mirusio kard. J. Doepfnerio.

•    Švč. M. Marijos statula, 40 pėdų aukščio, pastatyta Eastporte, L.I., N.Y., JAV-se.

•    Lenkijos katalikų vyskupai įteikė prašymą vyriausybei, kad būtų vėl priimti į darbus tie darbininkai, kurie buvo atleisti dėl demonstracijų.

•    Prezidentas Fordas vienoje spaudos konferencijoje pasisakė, kad jis meldžiasi prieš sunkesnius politinius sprendimus ir Šventojo Rašto ištraukas paskaito su žmona kuone kasdien.

•    Anglikonų kunigas Bill Schuyler perėjo į katalikybę. Jis studijas ėjęs Prancūzijoje, Anglijoje, Belgijoje ir Romoje, kur dalyvavo ekumeniniuose susirinkimuose ir suartėjo su katalikais. Atsivertęs, katalikybės tiesose dar gilinosi Šv. Jono seminarijoje, Minnesotoje. Dabar jis ruošiasi būti katalikų kunigu. Dėsto tikybą parapinėje mokykloje, lanko ligonius, pamokslauja, dalina Šv. Komuniją, taip pat dėsto muziką ir vargoninkauja per pamaldas Šv. Pijaus bažnyčioje, Reynoldsburge, Ohio.

(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų) Vytautas Kasnis

VIETOJ ĮŽANGOS

     Kepališkių kaimo gyventoja Kazimiera Biliūnienė buvo kilusi iš Vilniaus, ten ir mokslo ragavusi. Čia artimų giminių neturėjo. Jos vyras buvo geležinkelio tarnautojas. Kai mieste begyvendami susitaupė pinigų, atvažiavo į Kepališkius. Nusipirko čia žemės gabalą, pasistatė trobesius ir gražiai gyveno. Vaikus į mokslus leido, nes ir juodu abu buvo šviesūs žmonės. Ji buvo kaimo daktarė, gydė žolelėmis. Buvo ir daraktorė, taip pat padėdavo gimdyvėms, mokydavo jas, kaip vaikus auginti, o į piemenis išaugusius rašto išmokydavo. Kam tik kokios pagalbos reikėdavo, visiems padėdavo. Žmonės sakydavo, kad ir meilės žolelių išvirti mokėdavo.

     Įsteigus Kepališkių kaime mokyklą, mano mokslo draugas Leonas Kamaitis gavo ten paskyrimą. Netrukus ir mane netoli nuo jo darbo vietos paskyrė mokytoju.

     Kai po kurio laiko aš pas jį nuvažiavau apsilankyti, kitą dieną nuėjome pas Biliūnienę. Buvau daug girdėjęs apie ją iš savo kaimo žmonių, o dar daugiau prisiklausiau iš Leono. Kazimierą Biliūnienę visi vadino tetule, tad ir mes ją taip pavadinom.

     —    Ar vedęs? — buvo pirmas klausimas, kai tik pasisveildnom.

     —    Dar ne, — sakau, — gal, tetule, gali pripiršti kokią su geru kraičiu, dailią žentinę, vienturtėlę?

     —    Imkite moterį, kai rėčius barzdų priskusite, — patvirtino ji žodžius, trinktelėdama lazda į grindis, — o dabar matau, kad panosėje tik pūkeliai dygsta.

     —    Tetule, žmonės sako, jog šeimas sutaikini, kad meilės žolelių moki išvirti, — įsiterpė Leonas, — duok mums su Vytautu jų paragauti, tai gal ir ūsai dygliais pavirs, tada ir į žentus tiksime pasipiršti.

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

PANERIŲ KALNAI

     "Tiesoje" Kazimieras Umbražiūnas aprašo apie Panerių kalnus, sakydamas, kad daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kada 1855 m. Liudvikas Kondratavičius keliavo po Lietuvą ir savo įspūdžius aprašė knygoje "Kelionė po Lietuvą". Šiandien šie kalnai taip pasikeitė, kad vargu ar jis juos tebeatpažintų. Šiuos kalnus jis aprašė labai poetiškai.

     Tais laikais į kalną reikėdavo kopti smiltingu vieškeliu. Kalnas status. Sunku būdavo ir žmonėms, ir arkliams. L. Kondratavičius rašė, kad vežikas, norėdamas nusileisti nuo kalno, šaudydavo, duodamas ženklą, kad visi kiti važiuojantys į kalną trauktųsi iš kelio. Nuo šaudymo pasibaidydavo arkliai ir įvykdavo daug nelaimių.

     Panerių kalnuose 1812 m. įvyko aršūs mūšiai tarp prancūzų kariuomenės likučių ir rusų dalinių. Napoleono kariai Panerių kalnuose palikę daug artilerijos pabūklų ir iždo turtų. Dar ir šiandien žmonės kalba apie užkastus turtus.

     Ant vienos Panerių kalvos L. Kondratavičiaus laikais stovėjusi jėzuitų pastatyta koplyčia, o priešais ją, kitoje kelio pusėje, leisgyvė be stogo smuklė. Aplinkui buvo miškai, kuriuose siautė plėšikai. Šią apylinkę Jogaila buvo padovanojęs Vilniaus kapitulai. Didžiuliai miškai teikė statybą ir malkas katedrai, vienuolynams ir miesto gyventojams. Medžių drevėse buvo daug bičių.

     Šiandien Paneriai yra garsi Vilniaus vasarvietė ir geležinkelio stotis. Tai viena iš gražiausių ir įdomiausių Vilniaus vietovių.

     Vokiečių okupacijos laikais naciai Panerių kalnuose šaudė žydus, lietuvius, lenkus, čigonus ir iš kitų kraštų atvežtus politinius kalinius.

Skyrių tvarko JUOZAS VA1ŠNYS, S.J. / PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIE RAŠYBOS PAKEITIMAI

     Tau maždaug prieš trejus metus Lietuvoje leidžiamoje spaudoje buvo pranešta, kad yra paruoštas naujas lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos vadovas. Visi jo nekantraudami laukė, nes buvo įdomu, kaip ir kiek bus pakeista toji mūsų nelengva ir gan komplikuota rašyba. 1975 m. išėjusiame "Kalbos kultūros" 28-tame numeryje N. Sližienė (viena iš vadovo bendradarbių) mėgino bent šiek tiek atidengti tą "paslaptį" ir paaiškinti svarbesniuosius pakeitimus. Pagaliau praėjusiųjų metų pabaigoje sulaukėme ir vadovo. Kai kas jame šiek tiek skiriasi nuo to, apie ką rašė N. Sližienė, tad aišku, kad vadovo rengėjai diskutavo iki pat pabaigos ir šį tą pakeitė net paskutiniuoju momentu.

     Šiame skyriuje per keletą numerių mėginsime supažindinti skaitytojus su svarbesniais rašybos ir skyrybos pakeitimais.

PRIEBALSĖS J RAŠYMAS

     Tur būt, vienas didžiausių pakeitimų bus j rašymas po priebalsių b, p trijų šaknų žodžiuose: bjaurus (taip pat bjurti, bjaurybė, bjauroti, bjaurėti ir kt.), pjauti (taip pat pjūtis, pjūvis, pjautuvas, pjūklas, pjuvenos, rugpjūtis ir kt.), spjauti (taip pat spjaudyti, spjaudyklė, spjaudalas ir kt.). Šiuose žodžiuose priebalsis j tariamas, galima sakyti, visoje Lietuvoje. Šiuos žodžius be j pirmasis pradėjo rašyti F. Kuršaitis, o juo pasekė ir J. Jablonskis (biaurus, piauti, spiauti). Čia ženklu i pažymimas tik priebalsių b, p minkštumas, o kad čia dar tariamas garsas j, tai iki šiol reikėdavo atskirai įsidėmėti.

PIPE DREAMS

     Jeigu filmai paprastai būna apie irstančios šeimos tragedijas, šeimų trikampius, tai šis filmas įdomus tuo, kad vaizduojama, kaip moteris heroiškomis pastangomis stengiasi jau suirusią šeimą sulipdyti, ir jai tas pasiseka. Visame filme tiedu personažai ir yra svarbiausi. Moteris — Maria — gana ryškiai filme vaizduojama aktorės Gladys Knight. Jos vyro lakūno Bob vaid-meny — Barry Hankerson, kuris ir gyvenime yra jos vyras. Jųdviejų iniciatyva šis filmas ir gimė. Didžiosios bendrovės nelabai šio filmo susukimu interesavosi ir nesiskubino pilnai finansuoti. Joms tik buvo įdomesnės tos aštuonios filmo dainos, kurias atlieka Gladys Knight. Iniciatoriai rado lėšų kitur, net grupė darbininkų, esančių prie alyvos vamzdžių tiesimo Aliaskoje, sudėjo 200.000 dol. (visas filmas kainavo 1,5 mil. dol.) Jiems filmas tuo įdomus, kad kaip tik yra iš gyvenimo tų vamzdžių tiesėjų. Filmas ir susuktas Aliaskoje, Valdez kaimelyje, kur vyksta alyvos vamzdžių statyba. Filmą sukant Gladys Knight turėjo ekstra problemą — ji buvo laukianti ir teko maskuoti, laikant ją daugiausia žiemos drabužiuose.

     Bet tai vietovė, kur, kaip filme sakoma, “vienai moteriai tenka 85 vyrai”. Jos filme vaizduojamos — vyrų gaudomos peteliškės. Su pinigais čia vyrai ne taip labai skaitosi, nes, net už baro stovint, užsidirbama 700 dol. savaitei.

     Filme gašlumo scenų nėra, tačiau paslydusių moterų tragedija pavaizduojama ypatingai ryškiai. Jos uždarbiauja, bet ir būna atstumiamos. Gyvenimas tampa toks atgrasus, kad viena miršta persipiovusi gyslas, kitos vėl pergyvena tragiškas Įtampas. Laimingesnė tik Maria, kuri atvyksta Aliaskon ieškoti savo išvykusio vyro, su kuriuo užvesta perskyrų byla, bet kurį jai pavyksta laimėti šeimai, kur jis reikalingas ir auginti jų naujagimei. Jų tarpe atgyja romantiškumas, ekrane neperžengiąs toleruotinų ribų.

     Filmas įdomus Aliaskos vaizdais, kurių gana gausiai matoma pilotui Bob vikriai valdant lėktuvą. Pagaliau ten ir tolimesnis susisiekimas yra tik lėktuvu. Filmas pavaizduoja ir vamzdžių tiesimo darbus Aliaskos sniegynuose ir kalnynuose. Bet čia yra ir tokių atgrasių charakterių, kaip miestelį kontroliuojantis Thompson (Mike Tippit), kuris brutalus su darbininkais, išnaudojantis moteris, linkęs sabotuoti vamzdžių tiesimą, kad tik ilgiau užsitęstų jam pelningas vamzdžių tiesimo laikotarpis.

V. L.

     Dailininkė Aldona Audronytė-Variakojienė meną studijavo Los Angeles City kolegijoje, Chouinard Art institute ir pas privačius mokytojus: V. Parkhurst, A. W. Smith, E. Ellif, B. Stuttheit, C. Weidnour, J. Gregory, J. Atsakura, D. Hanna, ir Kwok Wai Lau. Ji, pasisavinusi mokytojų žinias, susikūrė savitą stilių.

     A. Variakojienė jau daugelyje parodų yra dalyvavusi Los Angeles mieste. Dalyvavo ne tik amerikiečių, bet ir lietuvių suruoštose parodose. Visos parodos buvo sėkmingos. Per trejus metus įvairiose parodose gavo septynias pirmąsias premijas, penkias antrąsias, dvi trečiąsias ir septynis garbės pažymėjimus. Orange County parodoje iš penkių kategorijų laimėjo keturias pirmąsias premijas.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame aštuonioliktąjį “Laiškų lietuviams” konkursą parašyti straipsniui apie dvasini pašaukimą. Straipsnio temos pavadinimą pasirenka pats autorius. Straipsnyje galima panagrinėti dvasinio pašaukimo reikšmę ir svarbą, ypač mums, lietuviams; dėl ko pašaukimai į kunigus ir vienuolius bei vienuoles mažėja; kas darytina, kad būtų daugiau pašaukimų ir t.t.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų kovo mėn. 1 dienos.

     Jei bus pakankamai premijuotinų straipsnių, skirsime penkias premijas (skliausteliuose mecenato pavardė): I — 150 dol. (dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (Justas Lieponis), III — 75 dol. (kun. Ignas Urbonas), IV — 50 dol. (Stefanija Rudokienė), V — 25 dol. (kun. Juozas Prunskis).

     Konkurso vertinimo komisija: kun. V. Bagdanavlčius, D. Bindokienė, O. Eivienė, A. Likanderienė, kun. J. Prunskis.

     Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose lietuviams”.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Pranas Naujokaitis. LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJA. IV tomas. (1944-1975 m.) Išleido JAV LB Kultūros taryba 1976 m. Kieti viršeliai, 580 psl., iliustruota, kaina 10 dol. Galima užsisakyti šiuo adresu: A. Kareiva, 7030 S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629.

Aldona Veščiūnaitė. ŽODŽIAI KAIP SALOS. Eilėraščiai. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1976 m. Aplankas ir titulinis puslapis — Viktoro Simankevičiaus. Kieti viršeliai, 64 psl., kaina 5 dol. A. Mackaus knygų leidimo fondo adresas: 6349 S. Artesian Ave., Chicago, Ill. 60629.