Spausdinti

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

PANERIŲ KALNAI

     "Tiesoje" Kazimieras Umbražiūnas aprašo apie Panerių kalnus, sakydamas, kad daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kada 1855 m. Liudvikas Kondratavičius keliavo po Lietuvą ir savo įspūdžius aprašė knygoje "Kelionė po Lietuvą". Šiandien šie kalnai taip pasikeitė, kad vargu ar jis juos tebeatpažintų. Šiuos kalnus jis aprašė labai poetiškai.

     Tais laikais į kalną reikėdavo kopti smiltingu vieškeliu. Kalnas status. Sunku būdavo ir žmonėms, ir arkliams. L. Kondratavičius rašė, kad vežikas, norėdamas nusileisti nuo kalno, šaudydavo, duodamas ženklą, kad visi kiti važiuojantys į kalną trauktųsi iš kelio. Nuo šaudymo pasibaidydavo arkliai ir įvykdavo daug nelaimių.

     Panerių kalnuose 1812 m. įvyko aršūs mūšiai tarp prancūzų kariuomenės likučių ir rusų dalinių. Napoleono kariai Panerių kalnuose palikę daug artilerijos pabūklų ir iždo turtų. Dar ir šiandien žmonės kalba apie užkastus turtus.

     Ant vienos Panerių kalvos L. Kondratavičiaus laikais stovėjusi jėzuitų pastatyta koplyčia, o priešais ją, kitoje kelio pusėje, leisgyvė be stogo smuklė. Aplinkui buvo miškai, kuriuose siautė plėšikai. Šią apylinkę Jogaila buvo padovanojęs Vilniaus kapitulai. Didžiuliai miškai teikė statybą ir malkas katedrai, vienuolynams ir miesto gyventojams. Medžių drevėse buvo daug bičių.

     Šiandien Paneriai yra garsi Vilniaus vasarvietė ir geležinkelio stotis. Tai viena iš gražiausių ir įdomiausių Vilniaus vietovių.

     Vokiečių okupacijos laikais naciai Panerių kalnuose šaudė žydus, lietuvius, lenkus, čigonus ir iš kitų kraštų atvežtus politinius kalinius.

ŽEMAITIJOJE SURENGTA MEDŽIO DROŽINIU PARODA

     Parodoje, kuri įvyko Plungėje, Babrungo pakrantės pievoje, dalyvavo apie dvidešimt tūkstančių žmonių, susirinkusių iš pačios Plungės rajono miestelių, kaimų ir suvažiavusių iš visos Lietuvos bei kaimyninių respublikų. Čia iškilminga eisena atžygiavo vyriausieji medžio drožėjų varžybų teisėjai ir didelis būrys meistrų. Į išdabintą balto beržo sostais paupio aikštę, klumpėje atvažiavo medžio drožėjai — meistrų meistrai. Jiems vadovavo vyriausias drožėjas, Vilniaus bandomosios mechaninės gamyklos darbo pirmininkas, LTSR nusipelnęs kultūros-švietimo darbuotojas Ipolitas Užkurnys.

     Čia pat, Babrungo pakrantėje, meistriškumu lenktyniavo septyniasdešimt meistrų —    medžio drožėjų, varžydamiesi įrankių aštrumu, sumanumu bei išradingumu. Varžybos prasidėjo paprasčiausiu medžio darbu —    medkirčių lenktynėmis. Varžėsi grupės, kas greičiau supiaus rąstą ir suskaldys į pliauskas. Toliau sekusios varžybos parodė, ką dar galima padaryti iš medžio. Varžėsi krepšių pynėjai, klumpdirbiai, šaukštų, rankšluostinių drožėjai, kaukių gamintojai, humoristinių prisiminimų kūrėjai ir įvairių prašmatnybių meistrai. Čia pat susirinkusiųjų akivaizdoje dar skiedromis kvepiantys drožiniai buvo vertinami ir jų kūrėjai apdovanojami.

     "Minijos" paprastų žmonių kūrybos gaminių dailininkė L. Palšienė apskaičiavo, kad įvairioms varžyboms, o kartu ir šventės apipavidalinimui sunaudota 32 kubiniai metrai medžio. Surengtos medžio keistenybių ir drožinių parodos. Drožėjai parodė savo paprastus įrankius ir didelį meistriškumą. Šventės tikslas buvo ne tik pagerbti darbą, bet jį daryti visuomenei prieinamą, perduodant jaunajai kartai. Todėl visi su didžiausiu dėmesiu stebėjo drožybos varžybas, kuriose dalyvavo vaikai. Meistrų meistras Ipolitas Užkurys neištvėrė garbės soste, priėjo prie drožiančių vaikų, jiems patarinėjo ir net savo peilį paskolino.

     Susirinkusius į Babrungo pakrantę girdėjai kalbant: "Tiek metų gyvenau ir nebuvau pastebėjęs, kad tokia graži ši pakrantės aikštė".

     Visų gerbiamu žmogaus rankų darbu graži buvo Babrungo pakrantė, kaip ir pats brangiausias šventės papuošalas — darbas. Jei kas pasakys, kad medinės klumpės yra žemaičių istorijos praeity, tas pasirodys, kad jis nebuvęs šiandieninėje Žemaitijoje ir nematė, kaip per meistrų dieną Plungėje klumpės buvo ne tik žmogaus rankų darbui pagerbti skirtos šventės papuošimas, bet čia pat jas drožė ir jomis avėjo šventės dalyviai ir teisėjai. Ir atsitiko net taip, kad meistras klumpdirbys gavo dovaną — savo paties pagamintas klumpes.

LIETUVOS TELEVIZIJA SUKŪRĖ FILMĄ “SENOVĖS KUPIŠKĖNŲ VESTUVĖS”

     Trisdešimt devyni saviveiklininkai su didele meile ir pasišventimu dirba senovinių papročių skleidimui.

     "Senovės kupiškėnų vestuvės" pirmą kartą buvo suvaidintos prieš dešimt metų; šiomis dienomis įvyko 328-tasis vaidinimas. Reikia stebėtis saviveiklininkų ištverme, nes net nuolatiniame teatre ne kiekvienas pastatymas išgyvena tokį ilgą amžių. Tuo tarpu į "Senovės kupiškėnų vestuves" nemažėja žiūrovų srautas, neatslūgsta jų dėmesys.

     Tautosakininkas prof. Z. Slaviūnas yra pasakęs, kad "Senovės kupiškėnų vestuvių" istorinis tikroviškumas yra vienintelis pastatymas, kurį matant galima pažinti mūsų žmonių papročius ir meną. Apie šį saviveiklininkų vienetą ir jo artistus išspausdinta per 200 straipsnių respublikinėje ir sąjunginėje spaudoje. Po pasaulį pasklido plokštelės su aukštaitiška vestuvių muzika. Prie 400 tūkstančių žiūrovų, kurie susitiko su Kupiškio vestuvininkais, dar prisidėjo milijonai televizijos žiūrovų.

     Vestuvių pastatyme dalyvauja jau devintą dešimtį pradėję Kleopas Mickevičius — muzikantas, Petras Vilčinskas — svotas, Veronika Baltrūnienė — "sodo" paruošėja. Septyniasdešimtmečio ribą peržengę Mykolas Ragauskas — tėvas, Koste Jugulienė — jaunoji, Emilija Žiukienė — viešnia. Kiti vaidintojai jaunesni. Vaidintojų mylimiausia daina: "Kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs kelaliai".

RUOŠIAMASI DVIDEŠIMT ANTRAJAI OLIMPIADAI MASKVOJE

     Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Algirdas Balčiūnas "Tiesoje" rašo, kad jau šiandien laikas galvoti apie olimpiadą, kuri įvyks už ketverių metų. Lietuvos respublikos sportiniai vienetai per šį laikotarpį privalo paruošti 60 rinktinių sportininkų į baidarių irklavimo, lenktyniavimo slidėmis, bokso, dviračių sporto, krepšinio, lengvosios mankštos, plaukimo ir šaudymo olimpines rinktines. Kasmet 15-19 šių parinktų asmenų grupė privalo pasiekti tarptautinės klasės TSRS sporto meistrų reikalavimus. Be to, minėtuose sporto skyriuose, turi būti paruošti atsargoje 124 jauni sportininkai, sugebantys užimti ne blogesnę kaip aštuntą vietą šalyje. Ateinančiai olimpiadai yra kur kas didesnės užduotys, negu buvo ruošiantis Montrealio žaidynėms.

     Šiandien Lietuvoje sportu domisi beveik kas trečias tarp 10-60 metų amžiaus gyventojas. Per paskutiniuosius penkerius metus sporto gretos padidėjo iki 283 tūkstančių naujų narių. Ypatinga paskata Lietuvos žmonėms buvo septyni Montrealio olimpiniai medaliai, kuriuos laimėjo Lietuvos sportininkai. Antroji paskata — Lietuvai sąjunginiame socialistiniame lenktyniavime kūno kultūros ir sporto srityje buvo pripažinta septintoji vieta.

     Penkerių metų laikotarpyje Lietuvoje buvo pastatytos 203 sporto salės, 5 jojimo aikštės, 3 irklavimo įrengimai, 2 sportinių laivų sambūriai, daug sporto aikščių, aikštelių bei šaudyklų.

     Vis tik straipsnyje verkšlenama, kad, vertinant respublikos sporto masiškumo bei meistriškumo lygį, tenka pripažinti, kad jis nėra dar pakankamai geras. Kai kuriais atvejais nežengiama į priekį, bet pradedama atsilikti ir prarasti pelnytas vietas. Sportiniame darbe ne visada darniai dirba visos sąjūdžio grandys. Paskutiniu metu pasigendama įdomių masinių ir nuotaikingų sporto renginių, naujų darbo būdų. Gėda net prisipažinti, kad, pavyzdžiui, 48 procentai įstojusių į sostinės pedagoginio instituto pirmąjį kursą studentų, kurių dauguma komjaunuoliai, nemoka plaukti. Apie 40 procentų moksleivių, nepakankamai judėdami, yra nutukę. Naujuose gyvenamųjų namų rajonuose trūksta paprasčiausių aikščių, kuriose žmonės galėtų sportuoti.

GAMTOVAIZDŽIU MENININKO ANTANO ŽMUDZINAVIČIAUS 1OO-TOSIOS GIMIMO METINĖS

     Gimė gražioje Dzūkijoje, kurios gamta ir žmonės padarė jo kūrybai didžiulę įtaką. Jo paveiksluose atsispindi Dzūkijos gamta, labai paprasta menine sandara. Jo tikslas buvo nenutolti spalvomis nuo Dzūkijos gamtos, kurio jis laikėsi visą savo gyvenimą.

     Jo kūrybą labai lengvai suprato paprasti Dzūkijos žomnės. Jie gerbia jį ir šiandien, laikydami savo krašto menininku.

     Tapytoją dėl jo paprastumo įvertino Lietuvos Tarybinė vyriausybė: jam buvo suteiktas TSRS paprastų žmonių dailininko vardas.

     Dailininkas A. Žmuidzinavičius paliko daugiau kaip du tūkstančius paveikslų. Jie yra Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus skyriuje, kuris pavadintas A. Žmuidzinavičiaus vardu. Muziejus įkurtas name, kuriame ilgus metus gyveno ir dirbo tapytojas. Daug jo darbų galima užtikti įvairiose respublikose, užsienyje ir pas privačius asmenis.

BUS IŠLEISTAS LEIDINYS “LIETUVOS TSR MUZIEJAI”

     Lietuvos respublikoje yra daug muziejų, kurių tikras skaičius nežinomas. Be respublikos miestuose valstybinių muziejų jų dar yra apylinkių ūkiuose, gamyklose, mokyklose ir pas pavienius asmenis. Taip pat prie muziejų priskiriamos pavyzdingai tvarkomos sodybos, kuriose surinkta įdomių akmenų, stabmeldžių kulto dalykų, apyvokos reikmenų, keistai nuaugusių medžių (raganų šluotų, įvairių kerėplų). Šiose sodybose taip pat auginama retų augalų ir gėlių.

     Daugiausia muziejų yra Žemaitijoje. Gaila, kad jie niekur neskelbiami, ir keliautojai apie juos sužino tik atsitiktinai.

IŠ LIETUVOS RUOŠIAMOS IŠVYKOS Į DRAUGIŠKAS RESPUBLIKAS

     Praeitą vasarą daugiau kaip 300 Tarybų Lietuvos darbininkų ir kolūkiečių draugystės traukiniu lankėsi Čekoslovakijoje ir Vengrijoje. Tai pirmosios Lietuvos žmonių kelionės į tas šalis eskursiniais traukiniais. Draugystės išvykos daromos taip pat ir laivais. Praeitą vasarą buvo dvi išvykos iš Klaipėdos į Lenkiją bei Vokietijos Demokratinę respubliką. Ateityje planuojama išplaukti Juodąja jūra į Bulgariją ir Rumuniją.

PIRMOSIOS KNYGOS VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO MOKSLINĖJE BIBLIOTEKOJE

     Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje atrastos dvi seniausios knygos, vadinamos inkunabulai. (Žodis "incunabula" lotyniškai reiškia lopšį, vystyklus, o perkeltine prasme — spaudos pirmgimį). Inkunabulai išsaugojo puikų anų laikų knygų meną, ypač labai mažus juose užtinkamus įvairiomis spalvomis ir net auksu pieštus paveikslus.

     Lietuvoje knygos buvo paplitusios jau 15-tame amžiuje su pradėtomis steigti mokyklomis. Inkunabulų taip pat buvo daugelio Lietuvos veikėjų bibliotekose, kaip A. Raduinionio, Vyskupo M. Giedraičio ir M. Daukšos. Jų turėjo pavieniai asmenys, o taip pat mokyklos jau prieš keturis-penkis šimtus metų. Juose atsispindi pagrindinis 15 a. antrosios pusės Europos šalių visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas.

     Universiteto bibliotekos senų spaudinių skyriuje atrastuose dviejuose inkunabuluose yra išlikę vieno pirmųjų Rytų Lietuvos rašytojų — Aleksandro Raduinonio (vyresniojo) apie 1526-1583 m. įrašai. Tai vieninteliai šio lietuvių kultūros veikėjo rankraščio pavyzdžiai, datuoti 1547 m. Taip pat aptiktas pirmųjų lietuviškų knygų leidėjo vysk. Merkelio Giedraičio parašas. Viename inkunabule rastas platus ir įdomus vysk. Motiejaus Valančiaus įrašas.

     Lietuvos inkunabulai visuomenei mažai žinomi. Iki šiandien dar nenustatyta jų mokslinė vertė bei vieta Lietuvos kultūros istorijoje.

•    Massachusetts valstijos įstatymas, kuriuo leidžiama valdinėse mokyklose minutės susikaupimo meditacija JAV Bostono distrikto teismo vienbalsiai pripažintas nepriešingu konstitucijai.

•    Švedijoje yra apie 80.000 katalikų. Juos aptarnauja apie 100 kunigų.

•    Krokuvos priemiesčio Nova Hutą parapija Lenkijoje yra pati didžiausia visoje Europoje. Jai priklauso 120.000 katalikų.

•    Rašytojas Kim Chi Ha Korėjoje buvo komunistų įkalintas. Jis laikomas Korėjos Solženicynu. Nors nėra katalikų Bažnyčios narys, bet savo dvasia jai priklauso. Jis pareiškė: "Aš tikiu teisingumu tų reformų, kurias skelbia katalikų Bažnyčia ir kurių siekia Paulius VI. Jas ir stengiuosi įgyvendinti. .. Esu pasiryžęs geriau mirti, negu išsižadėti tiesos ar tapti savo tautos išdaviku".

•    Naujoje Zelandijoje, kuri turi 3 mil. gyventojų, katalikų yra apie milijonas. Juos aptarnauja 800 kunigų, 350 brolių ir 2.250 seserų vienuolių. Katalikų mokyklų yra 330, kun. seminarijų — 3 su 168 klierikais.

•    Venecueloje yra penkios katalikų seminarijos. Jose kunigystei rengiasi 140 studentų. Be to, yra 11 parengiamųjų seminarijų su -350 auklėtinių.

•    Lenkijoje, Krokuvos priemiesty Nova Hutą, įvyko metinis lenkų teologų kongresas, kur buvo svarstomos pagrindinės katalikų, stačiatikių ir protestantų teologijos kryptys.

•    Pietų Korėjoje iš 33 mil. gyventojų, katalikų yra daugiau negu milijonas. Juos aptarnauja 983 kunigai, talkinami 195 broliukų ir 2.700 seserų vienuolių. Praėjusiais metais katalikų skaičius padidėjo 65.000; buvo įšventinti 106 nauji kunigai.

•    Iš Sovietų sąjungos emigravęs, ten už demokratinius įsitikinimus kalintas Leonidas Pliušč rusų emigrantų laikrašty "Ruskaja Mysl" parašė, kad Sovietų Sąjungoje religinis atgimimas vis plačiau apima liaudies ir inteligentijos sluoksnius, o taip pat ir jaunimą-

•    Vatikano radijas vengrų sukilimo sukakties proga pareiškė: "Mes tikrai žinome, kad bet kokia ideologija, kuri save verčia priimti tankais, koncentracijos stovyklomis ir psichiatrinėmis ligoninėmis yra ideologija be ateities; ji yra mirštanti".