Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Prieš pradėdami kalbėti apie Amerikos spaudą bei televiziją, norime iš anksto pabrėžti, kad čia svarstysime komunikacijos priemones (communications media), bet ne Marshall McLuhan prasme. Mums atrodo, svarbiau yra iškelti Amerikos spaudos bei televizijos struktūrą, žinių šaltinius ir tradicinį tvirtinimą, kad "visuomenė turi teisę žinoti", negu tipingąją komunikacijos priemonių prigimtį, jų specifinę paskirtį ir žmogaus buities ištęsimą bei jo pasaulio milžinišką padidinimą.

     Amerikos spaudos bei televizijos struktūra bus sunkiai suprantama, jei užmiršime, kad ją išlaiko pirmoje eilėje ne valstybė, ne plačioji visuomenė, o biznis. Be pakankamai gausių reklamų tiek spauda, tiek televizija greitai subankrutuotų. Kadangi taip yra, tas, kuris finansuoja ar prisideda stambiu būdu prie spaudos ar televizijos išlaikymo, turi balsą ir įtaką pasukti šias komunikacijos priemones vienu ar kitu keliu. Savaime suprantama, kad tai lengviau televizijoje, negu spaudoje. Tačiau nepamirština, kad federalinė valdžia per FCC (Federal Communications Commission) kontroliuoja televiziją (ir radiją). Ta gi kontrolė neliečia spaudos. Žinoma, kontrolė nėra cenzūra. Ji pasireiškia leidimo davimu televizijos (ir radijo) stotims veikti, paskirdama kanalą, nustatydama oro bangą ir paskelbdama stotis įpareigojančias direktyvas. Tačiau jei televizijos (ar radijo) stotis pabando sauvaliauti, FCC gali greitai ir efektingai pagrasinti leidimo atėmimu, atseit, neatnaujinimu. Leidimai atnaujinami kas treji metai.

     Dar vienas dalykas minėtinas, prieš pradedant pagrindinių klausimų svarstymą, būtent — Amerikos spaudos bei televizijos susipynęs tinklas. Jis apima ne tik didžiuosius laikraščius ir pagrindinius televizijos (bei radijo) vienetus, k.a. CBS, NBC, ABC, Metromedia, Westinghouse Broadcasting Corporation ir PBS (Public Broadcasting System), bet ir vietinius priemiesčių bei mažesniųjų miestų laikraščius, o taip pat ir vietines televizijos bei radijo stotis. Jos dažnai, bet ne visada, priklauso pagrindinėms televizijos bendrovėms. (CBS nuosavybės rankose yra 123 stotys.)

     Šis susipynęs nuosavybės ir bendrų interesų tinklas yra vertas ypatingo dėmesio, nes kai kurie didieji laikraščiai bei žurnalai yra privačiose rankose. Sakykime, "Washington Post" yra Katherine Graham nuosavybė. Jai taip pat priklauso "Newsweek" ir kelios vietinės televizijos bei radijo stotys. "New York Times", berods, nuo dienraščio įsteigimo pasilieka privati nuosavybė. "Los Angeles Times" su keliomis vietinėmis televizijos bei radijo stotimis pietinėje Kalifornijoje priklauso Chandler šeimai. Be abejo, esame girdėję apie laikraštinę Randolph Hearst imperiją, apie Lerner laikraščių tinklą, apie McCormick šeimos "Chicago Tribune" ir WGN televizijos stotį bei artimus ryšius su Metromedia televizijos organizacija. Marshall Field šeimai tebepriklauso "Chicago Daily News" ir "Sun Times", kaip savo laiku Henry Luce geležine ranka valdė "Time-Life" plačią organizaciją, kurią jis pats buvo gabiai subūręs ir sėkmingai išvystęs.

     Žinoma, eilė didžiųjų dienraščių yra perėję į beveidę korporacinę struktūrą. Tai ypač galioja šio krašto pagrindinėms televizijos bendrovėms. Jų nuosavybė jau seniai yra išslydusi iš šeimos bei privačių rankų ir dabar priklauso korporacijoms, kurių biznio interesai nesiriboja vien komunikacijos priemonėmis, bet kartais siekia tokias tolimas sritis, kaip naftos, ginklų gamybos ir tekstilės pramonė.

     Ne retai tarp lietuvių girdime žodžius — "didžioji spauda". Kas gi ji yra? O gal tiksliau būtų klausti, ar ji yra? Mano nuomone, preciziškiau išsireikštume, jei kalbėtume ne apie didžiąją Amerikos spaudą, o apie didžiuosius laikraščius. Kodėl? Į tai atsakysime, nagrinėdami spaudos žinių šaltinius.

     Ir šiandien spaudos (bei televizijos) pasaulyje pagrindinis žinių bei informacijos šaltinis pasilieka reporteris, korespondentas, dažnai pasinaudojąs fotografu ar filmuotoju. Tačiau reporterių, korespondentų reportažai ir surinktos žinios suplaukia į dvi didžiąsias žinių agentūras: Associated Press ir United Press International. Jų teletipai nepavargdami klegena 24 valandas laikraščių redakcijose, televizijos ir radijo stotyse, prekybos ir finansų institucijose ir valdžios departamentuose. Iš jų nuolat plaukia žinių upės srovelėmis bei šaltinėliais ir per laikraščių skiltis, televizijos bei radijo žinių programas pasiekia visą kraštą.

     Amerikos laikraščio reporteris-korespondentas, ypač tas ar ta, kurie yra pasiekę garso ir suspietę milžinišką skaitytojų, sekėjų bei gerbėjų skaičių, yra savos rūšies fenomenas, labiau charakteringas šiam kraštui, negu kuriai kitai valstybei, turįs tokią nepaprastą galią ir įtaką, kurios kartais prisibijo ne tik biznio ar valdžios pasaulis, bet ir pats Amerikos prezidentas. Tokius reporterius-kolumnistus išaugina sindikuotos spaudos biurai ir agentūros. Anksčiau mes turėjome tokius įtakingus ir galingus kolumnistus, kaip Walter Winchell, Walter Lippman, Arthur Krock, Drew Pearson, Stewart Alsop, neskaitant eilės mažiau įtakingų, kurių kasdieninės ar savaitinės kolumnos pasirodydavo sindikacijos būdu trijuose ar keturiuose šimtuose laikraščių visoje plačioje Amerikoje. Šiandien turime James Reston, Jack Anderson, Pat Buchanan, Shana Alexander, Bill Moyers, William Buckley ir daug kitų, nepamirštant humoristiniu stiliumi rašančių bet nepaprastai populiarių ir labai plačiai sindikuotų kolumnistų, kaip Art Buchwald ir Mike Royko.

     Be savų ir sindikuotų reporterių ar kolumnistų, kiekvienas laikraštis visuomet turi patyrusius specialistus kiekvienai gyvenimo sričiai, pradedant ekonominiais mokslais, prekybos, industrijos ir finansų pasauliu, o baigiant medicina ir menais. Kai kurie tų specialistų yra pasaulinio garso mokslininkai, žymūs ir kompetentingi savos srities žinovai, net Nobelio premijos laureatai.

     Kas yra savitai charakteringa Amerikos dienraščiui — tai nepaprastas nuomonių įvairumas ir kartais diametraliai priešingų pažiūrų skirtumas to paties numerio skiltyse. Ar tai bus "New York Times", ar "Baltimore Sun", ar "Chicago Tribune", ar "San Francisco Examiner", visur rasime įdomių faktų, kad vedamųjų straipsnių nuomonės dažnai nesutinka su reporterių nuomonėmis ir atvirkščiai. Ne retai pasitaiko, kad vedamieji siūlo vieną nuomonę, reporteriai kitą, o laisvieji bendradarbiai trečią. Ir visa tai vieno ir to paties laikraščio puslapiuose.

     Norėdami geriau suprasti Amerikos spaudos paskirtį ir uždavinius, turėtume trumpai stabtelti ties dviem dalykais: pirma, kas yra žinios, kuriomis laikraštis domisi; antra, laikraštis, pagal tradicinę definiciją, turi informuoti skaitytoją ir jam patarnauti. Pirmiausia, kas sudaro žinias? Išeities taškas, atrodo, glūdi tame, kas žmogų domina. Amerikos žurnalizmas tai išreiškia dviem žodžiais: "human interest". Čia pravartu pastebėti, kad skaitytojų daugumas domisi ne akademiniu žinių definicijos supratimu, bet tik tuo, kas jų akį pagauna sensacingumo smalsiu patrauklumu. Nenorėtume iš principo tvirtinti, kad sensacingumas savaime yra blogas. Juk jis gali būti tik stiliaus priemonė ar priėjimo būdas prie skaitytojo. Ypač mūsų laikais, kai laikraštis turi konkuruoti su televizija, jam belieka ribotas pasirinkimas: kasdieniniai įvykiai, ypač blaiviai ir santūriai aprašyti, maža ką tedomina. Net ir tautinio ar tarptautinio masto įvykiai, jeigu juose nėra dramos, siurpryzo, tragizmo bei intrigos, daugeliui atrodo neverti didesnio dėmesio dalykai. Savaime aišku, kad kiekvienas mėgsta skaityti apie save. Deja, didieji laikraščiai retai tesidomi eiliniu skaitytoju, nebent jis būtų Amerikos prezidentui į ranką įkandęs ar Michelangelo Pietai nosį plaktuku nuskėlęs. Tačiau lieka mažesnių vietovių, bendruomenių, priemiesčių laikraščiai, kurie žinias kitaip supranta, vertina ir interpretuoja. Tokiam laikraščiui, kuris patarnauja keliems ar keliolikai tūkstančių skaitytojų, pirmoje eilėje yra svarbu tai, kas vyksta toje vietovėje. Joje paprastai nėra didelių garsenybių, plačiai žinomų asmenybių. Nėra čia nei spalvingų herojų, nei baisių gengsterių. Todėl čia viskas žmonėms Įdomu, kas vyksta ir savivaldybėje, ir parapijoje, ir mokykloje, ir medžiotojų klube, ir skautų sueigoje. Svarbus įvykis yra ne tik mirtis, gimimas, vedybos, bet ir mokslo metų pabaiga, kiek pyragų pardavė motinų klubas, kieno duktė ištekėjo, o sūnus gavo magistro laipsnį. Žodžiu, kaip žinios, taip ir žinių sąvoka įvairuoja.

     Žinoma, ir didieji dienraščiai domisi įvairiais gyvenimo įvykiais, kurie lydi šeimos ir organizuotos visuomenės gyvenimą, tačiau pagrindinis dėmesys čia skiriamas garsenybėms, asmenims, užimantiems svarbias vietas biznio, politikos, švietimo ir pramoginių menų pasaulyje, o taip pat ir turtuolių pseudoaristokratijai. Ne retai pastarojoje kategorijoje, ypač atrenkant moterų fotografijas, laikraštyje pasirodo ta, kuri fotogeniškesnė, kurios veidas gražesnis ir išvaizda elegantiškesnė.

     Darant išvadą, tur būt, būtų teisinga tvirtinti, kad laikraštis, ar tai būtų dienraštis ar savaitraštis, stengiasi atlikti kelias funkcijas: skaitytoją informuoti, jam padėti ir aplamai prisidėti prie bendrinių problemų sprendimo. Čia vėl pakartotina, kad laikraštis išsilaiko iš reklamų. Todėl prekybos ar pramonės vienetas, kuris kokiame nors dienraštyje investuoja labai dideles pinigų sumas, žinoma, turi tam tikrą įtaką laikraščio leidėjui ir redaktoriams. Be to, prisimintina, kad šiais laikais, kai rasinės ir etninės grupės rodo kur kas didesnį veiklumą ir kartais net karingumą, negu prieš 15 metų, tai ypač didieji dienraščiai turi rasti savo puslapiuose vietos šių grupių problemoms ir jų sprendimui.    (b.d.)