T. J. BELECKAS, S.J.
Kryžkelė yra vieta, kur kertasi keliai, ir keleivis turi apsispręsti, kaip jis keliaus toliau. Naujieji Metai yra laikas, kai vienu momentu susikerta praeitis, dabartis ir ateitis, kai žmogus raginamas susikaupti, pagalvoti, susimąstyti.
Žmogaus širdyje giliai glūdi įdiegtas laimės troškimas: jos norime sau, jos linkime kitiems. Ir kai žengiam į Naujuosius Metus, kai prieinam laiko kryžkelę, kažkokia vilties kibirkštėlė atgyja sieloje, kažkokia ugnelė ima viduje šildyti, nes visi geidžiam geresnės ateities.
Kas buvo praėjusiais metais, visi žinom, ir dabar jau tai baigta. Bet mus kamuoja mintis, ką atneš Naujieji Metai. Tai verčia mus susimąstyti. Viskas priklauso nuo to, kaip mes galvojame apie buvusius įvykius ar pergyvenimus, kaip galvojame apie busimuosius: ar mes sugebam pasimokyti iš praeities ir padėti pamatą geresnei ateičiai.
Vienas rašytojas pasakoja apie kažkokio žmogaus Naujųjų Metų naktį. Tas žilagalvis stovi prie lango ir žiūri į tamsią naktį. Jis vienas čia stovinėjo, kai aplinkiniai namai paskendę šviesoje, ir visi ten linksminasi. Ilgainiui jo galvoje atgyja praeitis, visas niekais prašvilptas laikas. Vargšas, rodos, per tuos metelius nieko gero nenuveikė, o žilas plaukas, senatvė visai priartėjo. Niūri naktis tartum atgaivino tuos praeities išgyvenimus, ir jis paskendo jų šešėliuose. Jis labai susigraudino. "Grąžinkite man jaunystę!" — išsiveržė iš jo širdies šauksmas, beviltiškas riksmas.
Nėra abejonės, buvusios gyvenimo žaizdos žmogų labiau kamuoja, negu saulėtos praeities dienos. Štai vienas tikėjosi pasiekti ką nors ypatingo, bet iš to nieko neišėjo. Dingo planai, dingo viltys. Kitam negailestinga mirtis viską lyg ranka nušlavė.
Aldona Variakojienė Jūratės sode
Kas gi pajėgtų išvardinti visas žaizdas, kurių žmonės patiria metams einant! Ir jeigu kas tik apie tas žaizdas tegalvoja, jas iš naujo atveria, tada jis nuleidžia rankas, veidą apima juodi šešėliai...
Tokia galvosena yra klaidinga ir kenksminga. Ji atima paskutinius atsparumo likučius ir daro žmogų netinkamą ateičiai. Juo mažiau turėtų taip galvoti tikintis žmogus, žmogus savo širdyje su Dievu, kuris viską tvarko, viskuo rūpinasi.
Nežiūrint kokia nuotaika mus apimtų, palydint senuosius metus, vis dėlto reikia prisiminti, kad žengiam į ateitį, kad vis tiek reikės gyventi ir sugyventi, gal dar ilgokai. Per Naujus Metus tvirtai beldžiamės į ateities vartus, keliam taurę už busimuosius įvykius. Sakyčiau, mes laukiam, kad ateities vartai greičiau atsivertų. Norime pamatyti, kas už jų yra. Dažnai pajuokaujam iš žmonių, kurie Naujųjų Metų eina sutikti pas "ateities pranašus", burtininkus, kad jie iš kortų pasakytų, kas bus.
Nėra abejonės, kad tokiame elgesy glūdi tas jausmas, kuris niekam neduoda ramybės: "Ką duos ateinantieji metai?" Laimę? Jos nori visi. Ir žilas senelis, kuris jau viena koja stovi grabe, ir kiekvienas savo varguose dar mąsto apie laimę, kuri dar šiandien jį nudžiugintų. O gal ateitis atneš naujų žaizdų? Jų bus tikrai. Galimas daiktas, kad tų žaizdų daigai jau pasėti.
Sutinkant ateitį, reikia ją tinkamai vertinti, be svajonių, be iliuzijų. Turime tarti praeičiai: "Ką mums atėmei?", o ateičiai: "Ką mums duosi?" Tačiau tokie klausimai gali būti klaidinantys. Kas nori pakilti aukščiau, negu buvo, privalo pats save paklausti: "Ką aš gavau iš praeities, ko iš jos pasimokiau, ką turiu?" Galvodami apie ateitį, turime klausti: "Ką aš turiu ateičiai duoti, ko ji iš manęs laukia?"
Buvusi laimė, praėjusios šviesios, saulėtos dienos privalo mus to pamokyti. Atsiminkime, kad laimė nuo mūsų nenubėgs, jei mes patys mokėsime ją sulaikyti. Saulėtos dienos nebūna besąlyginės. Kiekvienas žmogus jaučia, ką jis turi daryti, kad laimė ilgiau pasiliktų jo gyvenime. Tik daugiau ištvermės, daugiau kantrybės ir ištikimybės amžiniems mūsų tikėjimo principams! Jie yra ramsčiai, ant kurių stovi ir klesti mūsų ateitis, mūsų laimė.
Antra vertus, turime prisiminti, kad praeities žaizdos yra pamokančios. Nė vienas skausmas nebus per skaudus, nė vienas vargas per didelis, jeigu išmoksime iš jo padaryti sau naudos. Nuleisti galvą gali bet kas, bet laikyti ją pakeltą — reikia mokytis, reikia patyrimo. Gyvenimas rodo, kad žmonės, kurie ir varge moka išlaikyti pusiausvyrą, yra visų laimingiausi. Skausmo metu turime pajusti, kad dabar laikas nepasiduoti, bet, Dievui padedant, "kalti savo laime" iki galo. Tai yra nuolatinio darbštumo nuotaika, tai optimizmo dvasia. Jos reikia šių dienų žmonijai, linkusiai niūriai žiūrėti į ateitį.
Šiuos mąstymus prie Naujųjų Metų kryžkelės turi užbaigti dar viena mintis. Visi keliai, kokie jie bebūtų, ar rožėmis papuošti, ar erškėčių prisaigstyti, vis tiek veda į vieną tikslą. Tą tikslą nurodė mums Tas, kuris paliepė mums eiti Jo paties keliu. Nuo amžinybės Kūrėjas numatė kiekvieno žmogaus likimą. Jis seniai žino mūsų skausmo dienas ir mūsų valandas. Jis ne tik žino ir mato, bet viską neša su mumis — ir vargus, ir laimę. Mes žengiame ne vieni.
Naujųjų Metų proga ilgiau pamąstykime apie Dievo ranką, kuri viską tvarko nuo pasaulio pradžios iki šio momento. Laikykimės tos rankos su pasitikėjimu ir viltimi, o tada išrėpliosime iš visokių painiavų ir dar daugiau nuveiksime.
• Brazilijoje areštuotas policininkas, kuris nušovė jėzuitą kun. Juan Bosco Penido Burnier, atėjusį pasiteirauti apie dvi indėnes kalines, apie kurias buvo gauta žinių, kad jos kankinamos. Taip pat areštuoti šeši kiti policininkai, tuo metu buvę policijos būstinėje.
• Dr. George Gallup, JAV Viešosios nuomonės instituto direktorius, vienoje paskaitoje Ohio valstijoje pareiškė, kad "religija turi gyvybinį vaidmenį JAV visuomenėje. Ji yra tie klijai, kurie palaiko demokratiją".