RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS LAPKRITIS/NOVEMBER 1977 VOLUME XXVIII NO. 10

DĖKINGUMO DORYBĖ

325

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

ŠV. KOMUNIJA RANKOJE

328

 A. Saulaitis, S.J.

DIDINGIAUSIOS PASAULIO KAPINĖS

329

 Juozas Prunskis

AR TAI SMULKMENOS?

331

 I. Kal.

EILĖRAŠČIAI

332

 Zenta Tenisonaitė

VYSK. V. BRIZGIO JUBILIEJUS

333

 Redakcija

IR JAUSMAIS, IR PROTU

334

 B. Kuzmickas

MOTERYS IR VEDYBOS

336

 Danutė Bindokienė

APIE VADOVAVIMO MENĄ

338

 A. Suslavičius

AR TAI POKALBIŲ TEMA?

339

 T. M.

NUOTAIKA

340

 M. Vyšniauskienė

UŽUOJAUTOS ŽODŽIAI

341

 A. Kučinskaitė

IR SUNKU, IR LENGVA

344

 Viktoras Justickis

KAS BRANGIAUSIA?

345

 E. Šakinienė

AMŽINAS MOTERIŠKUMAS

346

 R. B.

LITUANISTIKOS SEMINARAS JAUNIMUI

348

 J. Vaišnys, S.J.

ŽYGIS Į VAŠINGTONĄ

351

 Rasa Lukoševičiūtė

NEGI MŪSŲ MERGAITĖS ŠIURKŠTĖJA?

352

 M. Lukšienė

KRISTUS IR EUCHARISTIJA

355

 A. Saulaitis, S.J.

TĖVYNĖJE

357

 D. ir G. Vakariai

ROMO BARTUŠKOS NUOTRAUKOS

360

 Redakcija

Šis numeris iliustruotas Romo Bartuškos nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.

STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION

“Laiškai Lietuviams” (“Letters to Lithuanians”) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religiuos society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th St. Chicago, Ill. 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3000 copies. 2890 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution — 60 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers. Total distribution — 2950 copies; of single issue nearest filing date: press run — 3000, mail subscription — 2890, free distribution — 60; total distribution — 2950, and left-overs — 50. Annual subscription — $6.00, single copy is 60c. Second class postage paid at Chicago, Ill. and additional mailing offices.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Tur būt, nerasime motinos, kuri nemokytų savo vaikų. Mokymas pačios prigimties rašyte įrašytas į motinos būdą ir širdį. Tai matome jau žvėrių pasaulyje. Iš kur tokie liūtukai, ar meškiukai, ar dar kitokie išmoksta medžioti, elgtis su priešais, ko vengti ir su kuo draugauti? Iš savo motinos, kuri juos išsiveda į laukus arba miško aplinką ir rodo, kaip visa daroma. Ne kitaip, tik dar giliau ir gražiau, yra su žmonių motinomis. Ar ne tiesa, kad vertingiausias ir atsiminti brangiausias pamokas esame gavę iš savo motinos? Pagaliau ne kitaip yra su mūsų motina Bažnyčia. Ji mus, savo vaikus, moko, nes tai vienas jos pirminių uždavinių.

     Bažnyčia mus moko daug ko, daugelio tiesų ir daugelio dorybių. Tačiau vieną dorybę ji pabrėžia ypatingu būdu. Toji dorybė yra dėkingumas. Tai matome, pavyzdžiui, iš šventųjų mišių. Jų centrinė dalis, sakytume šventovė, yra konsekracija. O tos šventovės tartum koks prieangis, per kurį į ją žengiame, yra prefacija, iškilminga padėkos giesmė. Tad Bažnyčia tartum paima mus už rankos ir į tą švenčiausiąją mišių dalį veda ne kitaip, kaip spausdama į širdį padėkos dorybę, ragindama dėkoti. "Visi dėkokime Viešpačiui Dievui!" kviečia ji mus kunigo lūpomis. Ir išskaičiuojama, jog tai daryti ir verta, ir teisinga, ir reikalinga, ir išganinga. Sakytume, Bažnyčia neriasi iš kailio, tiesiog lyg neberanda žodžių, rekomenduodama dėkingumą. Patį Švenčiausiąjį Sakramentą ji yra pavadinusi eucharistijos žodžiu, kuris lietuviškai reiškia padėką, iš graikų žodžio eucharistein "dėkoti".

     Rudenį daugelyje šalių švenčiama padėkos diena. Todėl šiuo metų laikotarpiu gera apie dėkingumą pamąstyti. Ta Bažnyčios duodama pamoka visuomet būti dėkingiems yra labai sveika tiek pavieniam žmogui, tiek vi-

Romo Bartuškos nuotrauka

suomenei. Mums visiems akivaizdu, kad dabartinė žmonija daugeliu požiūrių serga. Tai ryškiai rodo jos kūne pratrūkstančios bjaurios votys. Tūkstančiai nebepakelia tikrovės, bet nuo jos bėga į narkotikų sapnus. Susituokusieji dažnai maino vedybų partnerius, kaip čigonas arklius. Įaudrintais nervais didžiuma nebepajėgia užmigti be miego piliulių. Gal bus dar aiškiau, jei paimsime iliustracijai dešimtį Dievo Įsakymų. Dažnai darosi įspūdis, tartum Kūrėjo jie suvis nebūtų išleisti. Štai ketvirtas: Gerbk savo tėvą ir motiną! Gerai žinome, kaip šiandien jaunieji begerbia savo gimdytojus, mokytojus ir vyresniuosius. Štai penktas: Nežudyk! Kito gyvybė šiandien bereiškia labai nedaug: nepatiko — nušauk; įstatymas — nusispiauk! Štai šeštas: Nepaleistuvauk! Šiandien žmonės tiesiog apsėsti minties apie lytį. O kas mintyse, tai didele dalimi ir veiksmuose. Štai septintas: Nevok! Šiandien jau net padorių žmonių sąžinė dažnai nieko nebesako, paėmus svetimą daiktą, jei tik niekas nemato. O gal ryškiausia votis, apreiškianti vidinę ligą, yra ta, kad žmogus pasidaręs bedžiaugsmis. Jį ėda nepasitenkinimas, krimtimasis, tuštuma. Tą tikrojo džiaugsmo stoką net kruvinomis raidėmis stato prieš akis savižudybių statistikos. Dažnai jos juo iškalbingesnės, kad kino žvaigždės ir panašūs asmenys žudosi, pasiekę savo karjeros viršūnę, kur, rodosi, nieko nebegali trūkti.

A. SAULAITIS, S.J.

     Kai prieš penkiolika metų, 1962 m. spalio mėn. 2 d., visose bažnyčiose skambėjo varpai, skelbdami Vatikano II suvažiavimo pradžią, pusė pasaulio dabartinių gyventojų dar nebuvo gimę arba buvo tik kūdikiai. Per tą laiką užaugusiai ar tebeaugančiai kartai liturginiai ir kiti Bažnyčios atsinaujinimo pakeitimai visai suprantami. Tik vyresnieji jaučia tam tikrą įtampą tarp įprastinės ir atsinaujinančios Bažnyčios. Kurgi rasi saugią priebėgą, jeigu net religija kinta šiame nepastoviame pasaulyje? (Kol Dievo ir artimo meilės įstatymas nepanaikintas, atrodo, dar lieka esminių dalykų nepakeistų).

     Kai 1969 metais moderniausiojo krašto pasaulyje astronautai išlipo mėnulyje, tokie "atsilikę" kraštai kaip Šiaurės Afrika, Bolivija, Urugvajus įvedė savo vyskupijose paprotį šv. Komuniją dalinti į žmonių rankas. Vienas pagrindinių svarstybų 1977 m. gegužės mėn. JAV vyskupų konferencijoje lietė šį reikalą, ir nuo 1977 rudens iki 1978 vasaros krašto vyskupijos prisitaiko prie šv. Tėvo leidimo, rūpestingai ragindamos kunigus paruošti savo parapijų tikinčiuosius naujovei, kuri Bažnyčioje buvo kasdienybė iki IX amžiaus. Tur būt, visi "Laiškų lietuviams" skaitytojai, išskyrus lietuvius Jungtinėse Valstybėse, gyvena kraštuose, kuriuose tikintieji jau įpratę Komuniją rankoje priimti. Moderniausias kraštas, pakeitęs pasaulio ekonomiją, mediciną, mokslą, pramonę, techniką, neramiai laukia vėliausio liturginio pakeitimo.

JUOZAS PRUNSKIS

     Po visą pasaulį sklinda garsas, kad gražiausios pasaulyje kapinės yra Genovoje. Tai ir palenkė mane, keliaujant po Europą, sustoti tame Italijos mieste. Tai didžiausias Italijos uostas, Ligurijos provincijos sostinė, įsikūrusi toje vietoje, kur Viduržemio jūra giliausiai įsiskverbia į Europos žemyną. Miestas turi per 7000.000 gyventojų, labai kalnuotas, išaugęs jau Alpių papėdėje. Daugelyje vietų gatves, bent iš vienos pusės, reikėjo giliai iškasti ar net iškirsti, todėl prie šaligatvio daug kur mūro sienos, sutvirtinti šlaito kraštai. Jos nulipintos daugybe plakatų. Kadangi vietos daug, tai greta lipina po tris, keturis ir daugiau tokių pačių plakatų. Įspūdingiau. Išrašyta įvairių politinių šūkių, kaip — mirtis fašistams ar — šalin komunistai. Pripiešta kūjų su priekalais ar fašistų ženklų. Matyt, kaip Italijoje gyva politinė kova.

     Namai suglausti vienas prie kito. Neturėdamos kur baltinius džiauti, daug kur moterys juos iškabina pro langą. Tai įprasta italų miestuose. Prisižiūrėjau į gatves ir pastatus, apie porą kilometrų pėsčias žygiuodamas į garsiąsias kapines. Jos įrengtos upės pakrantėje, nuo gatvės aukštyn kylančiame kalne. Kitoje upės pusėje status uolos kalnas.

     Pirmas žvilgsnis man išblaškė mintį, kad tai gražiausios kapinės. Kapai čia vienas prie kito taip sustumti, kad vos yra siaurutis takeliukas, tik kojai padėt praeinant. Pasigendi tų dailių žaliuojančių vejelių, kokiomis mes galime gėrėtis pvz. Čikagos Lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse. Tačiau, be abejo, tai didingiausios kapinės su meniškai labai turtingais paminklais — statulomis, koplyčiomis. Jų kai kurios iškyla kaip gotiškos ar kito stiliaus meniškos bažnytėlės.

I. KAL.

     Mano draugas Petras — jaunas puikus vyrukas. Grįždamas iš darbo, mandagiai sveikinasi su visais pažįstamais. Tik savo žmonai jis netaria nė žodžio. Ir tai neatsitiktinis reiškinys. Dažnai su savo artimaisiais mes esame netaktiški, grubūs, nejautrūs, o svetimų žmonių draugijoje taip niekad nesielgiam.

     Gaila, bet daugelis šeimų negali pasigirti puikia bendravimo kultūra. Kaip dažnai mes stengiamės įrodyti, kad kitas neteisus. Ar ne geriau ramiai pasvarstyti, kodėl jis pasielgė taip? Gal būt, po kurio laiko paaiškės, kad vis dėlto teisus tas kitas.

     Kas iš mūsų, pavyzdžiui, drįstų atplėšti svetimą laišką ar atidaryti svetimą laiškų dėžutę? Tai laikoma vos ne nusikaltimu... O štai atplėšti laišką, adresuotą žmonai ar vyrui, kai kam atrodo visiškai leistina.

Zenta Tenisonaitė

KOKIA GRAŽI TU, ŽEME

Kokia graži, tu, Žeme,
kada regiu tave,
kabėdamas aukštai erdvėj.
Kai tuštumos rūkai
ir žvaigždžių milijonai
mane tik supa ir linguoja.

Kokia graži tu, Žeme,
tarytum mėlyna vilties liepsna
juodo dangaus akiraty
ir šviesus kelrodis
į pasakos svajonių karalystę.

Kad nors lietaus lašai
paliestų veido odą ...
Kad juodžemio ir molio kvapas
pakutentų nosį ...
Aš tik mąstau, mąstau —
dabar —
kokia graži tu, Žeme ...

DIEVO VEIDAS

Koks nuostabiai gražus
turėtu būti Dievo Veidas,
jei būtų matomas Jis
žmogaus akimis.

Dabar kaip atspindys, kaip veidrodis,
žiedų spalvose mirguliuoja,
o šypsena — kiekviename gėlės žiede
gerumą rodo.

     Šiais metais J.E. vysk. Vincentas Brizgys švenčia 50 m. kunigystės jubiliejų. Tas pusšimtis jo gyvenimo metų buvo pašvęstas Bažnyčiai ir Tėvynei. Gimęs 1903 m. lapkričio mėn. 10 d. Plyniuose, Marijampolės apskrity, ir baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1922 m. įstojo į Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją. 1927 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kalvariją. 1930 m. išvyksta į Romą gilinti studijų. Popiežiškame Grigaliaus universitete gauna filosofijos ir Bažnyčios teisės doktoratus. Grįžęs į Lietuvą, 1936 m. pakviečiamas profesoriauti Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1940 m. paskirtas Kauno vyskupu pagalbininku. Tai buvo jauniausias Lietuvos vyskupas. Šv. Tėvo atstovas Lietuvai arkiv. L. Centoz vysk. Brizgio šventinimo iškilmėse palinkėjo, kad jis būtų pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kardinolas. Tas linkėjimas gal ir būtų išsipildęs, jeigu Lietuva vėl nebūtų praradusi nepriklausomybės.

J.E. vysk. Vincentas Brizgys

     1940-1941 m., bolševikų okupacijos metu, vysk. V. Brizgys buvo vienintelės neuždarytos kunigų seminarijos Kaune rektorius. 1941-1944 m., vokiečių okupacijos metu, buvo Kauno universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto dekanas. 1944 m. vasarą buvo vokiečių išvežtas į Vokietiją ir apgyvendintas Regensburge, karmelitų vienuolyne. Po karo rusai jam neleido grįžti į Lietuvą.

B. KUZMICKAS

     Tur būt, kiekvienam gerai suprantama, kaip nedaug mes galime atitrūkti nuo savo minčių. Mūsų dvasinis gyvenimas — tai nepaliaujama minčių ir vaizdų kaita. Bet, į jį gilindamiesi, pastebėsime, kad mes dar mažiau galime atitrūkti nuo savo jausmų. Mūsų kasdieniniai poreikiai, norai ir ketinimai, mūsų praeities prisiminimai ir ateities viltys yra daugiau jausmai ir nuotaikos, negu mintys. Dažnai mus poelgiui ar veiksmui greičiau paskatins gyvas jausmas, negu abstrakti mintis. Daugiau jausmais, negu mintimis mes suvokiame ir save pačius, savąjį "aš", savo asmenybės tapatumą.

     Be abejonės, šiais klausimais esama įvairių nuomonių. Juk ir žmonės savo dvasiniu pasauliu aiškiai skiriasi. Vienas atsakingais gyvenimo atvejais labiau klauso savo proto, kitas greičiau pasiduoda jausmams. Beje, protą nuo jausmų mes vargu ar galėtumėm aiškiai atskirti. Vis dėlto, tur būt, visi sutiks, kad savo gyvenime į daugelį įvykių mes kur kas gyviau atsiliepiame jausmais, negu protu. Ypač svarbu tai, kad jausmai daugeliu atžvilgių yra patys tikriausi, patys autentiškiausi mūsų sąmonės aktai.

     Bet kuria mintimi galima suabejoti, bet kurią iš jų galima ginčyti. Tuo tarpu su jausmais ir nuotaikomis pasiginčyti vargu ar galima. Nemalonų jausmą greičiau į-veiksime kitu jausmu, veiksmu, poelgiu, pagaliau valios pastangomis, negu proto įrodymais. Jausmų, nuotaikų, įspūdžių atmintis daugeliu atvejų yra gilesnė, negu proto atmintis. Prisimenant svarbiausius savo gyvenimo įvykius, sėkmes ir nesėkmes, mūsų sąmonėje pirmiausia iškyla juos lydėję jausmai. Todėl subjektyvioji žmogaus savijauta daugiausia priklauso nuo jausmų. Galima pasakyti, kad mūsų gyvenimas yra toks, kokių jausmų mums tenka daugiausia patirti.

     Beje, šios mintys visai nesako, kad jausmai mūsų gyvenime yra svarbesni už protą, kad savo jausmų bei nuotaikų mes patys protu negalėtume kontroliuoti.

DANUTĖ BINDOKIENĖ

    —    Priklausai redakciniam kolektyvui, tai rašyk, — rimtai tvirtina Vyriausias Redaktorius.

    Tema jam kažkaip galvon užklydo, o gal išplaukė iš dažno ir artimo bendravimo su žmonėmis. Veltui purčiau galvą, traukiau pečiais. Tai ne tema, o anekdotas. Ką galima rašyti?

    —    Parašyk, — sako, — kodėl mergaitės labai nori ištekėti!

    Ėmė ir sužėrė visas išsilaisvinusių laikų moteris į vieną maišą lyg pupas. Argi jis negirdėjęs apie moterų lygias teises? Argi nežino, kad moterys dabar jau laisvos — jos gali norėti ir pasiekti, ką tik nori. Kodėl būtinai ištekėti?

    Kai nuslūgo pirmojo susierzinimo potvynis, ėmiau dairytis. Kuo labiau dairiausi medžiagos temai, tuo keisčiau visas reikalas pradėjo atrodyti.

    Nuėjau apsipirkti. Didžiulėje maisto produktų parduotuvėje metalinius vežimėlius stumdė geras pustuzinis jaunų moteriškių. Pavargusiais veidais, tuščiomis akimis ir spiegiančiais įsakymais jos gaudėsi savo mažamečius vaikus tarp parduotuvės lentynų, kimšo į vežimėlius kūdikių maisto stiklainiukus, popierinius vystyklus, šluostė nosis, ramino besipešančius ir stengėsi kaip nors apsipirkti, neperšokant turimų pinigų sumos. Ar jos norėjo ištekėti? Ar norėdamos žinojo, kas jų laukia?

A. SUSLAVIČIUS

     Vadovo asmuo ir elgesys, iš tiesų gana dažnai, jeigu ne nuolat yra valdinių svarstomas ir vertinamas. Neatsitiktinai. Nuo vadovo pažiūros į valdinius (arba nuo valdinių santykių su vadovu) daug kas priklauso: bendra darbo psichologinė atmosfera — draugiška arba nedraugiška; darbo produktyvumas ir drausmė, bendras pasitenkinimas darbu ir t.t. Kai žmogus keičia darbovietę, jo sprendimas daugeliu atvejų yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su konfliktais tarp vadovo ir valdinių.

     Kiekvienam jaunam ar naujam vadovui kyla problema, kaip jį priims valdiniai ir kaip jam elgtis, kad viskas vyktų kuo sklandžiausiai. Tos pačios abejonės apima vyrą ir moterį. Mat, iš visų vadovavimo meno dėsnių tėra kokie du trys, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį ypač moterims. Ne daugiau.

     Vadovui visų pirma reikia įsitvirtinti valdinių tarpe, įgyti autoritetą ir pagarbą. Nors kiekvieno vadovo autoritetas priklauso nuo tų pačių dalykų, būtent, nuo kvalifikacijos, amžiaus, lankstumo asmeniniuose santykiuose, — kiekvienas kreipia didesnį ar mažesnį dėmesį į vieną kurią tų savybių. Vienam atrodo, kad svarbiausia — geras dalykinis pasiruošimas. Kitam tai mažiau svarbu, o labiausiai jis vertina gerus santykius su valdiniais.

T. M.

     Senovinėse "Gero tono taisyklėse" buvo toks nurodymas: "Kalbėti visuomenėje apie savo ir svetimas ligas — nemandagu". Tas nurodymas tinka ir mūsų dienoms.

     Kaip dažnai svečiai ateina su "pilnu rinkiniu" tariamų ir tikrų ligų simptomų. Ir tenka sėdėti prie vieno stalo su uždegimais, augliais, užkandžiauti, lydint kalboms apie kaimyno trūkį arba žymaus kino artisto tiesiosios žarnos auglį...

     Traukinyje susitiko dvi žavingos keleivės. Vyrai jau ruošėsi jas prakalbinti, tačiau moterys juos pralenkė, išklojusios savo neeilines medicinos žinias. Vienai jų, kaip paaiškėjo, neseniai buvo pašalinta cista. Ir prasidėjo natūralistiškiausios smulkmenos apie patirtus skausmus, apie skalpelio baimę, apie kraujo dėmes. Vyrai nuo tokių kalbų iš karto nutilo, o traukiniui atvykus, dingo net neatsisveikinę su damomis. Tikriausiai jos po to skųsis dabartinių vyrų neišsiauklėjimu.

     Panašios kalbos apie ligas ne tiktai nemalonios. Jautrius žmones jos gali dirginti, priversti juos rūpintis mažiausiais negalavimais, atsitiktiniais skausmais. Gal būt, tas skausmas atsirado nuo nepatogios padėties miegant, stiprios kavos puodelio ar perdaug riebaus torto gabalo. Tačiau įtarus žmogus, įsijautrinęs nuo spalvingų pasakojimų apie ligas, neiškęs ir paskambins kokiai nors pažįstamai, garsėjančiai ligų žinovei, ir paklaus, kas čia galėtų būti ir kaip išsigydyti.

     Ir prasideda "patarimai": pamėginkite tai, mano broliui padėjo. Įtarų ligonį tartum įtraukia į nelegalią pačių besigydančių sektą, kurios nariai pliekia save vaistais, kaip senovėje atgailaujantieji diržais.

M. VYŠNIAUSKIENĖ

     Kaip daug ji reiškia žmogaus gyvenime. Kai gera nuotaika, daug lengviau dirbti, net sunkiausi klausimai atrodo žymiai paprasčiau išsprendžiami. Ir atvirkščiai. Jei nuotaika bloga, viskas atrodo daug sudėtingiau, negu iš tikrųjų yra.

     O nuotaiką sukuriame mes patys — sau ir kitiems. Kartais ją pataisome, bet neretai ir sugadiname. Štai kad ir taip.

     Prie dantų kabineto nemaža eilutė. Ir beveik visi už žandų susiėmę. Atsisėdau ir aš, taip pat už žando susiėmusi. O šalia manęs — iškalbinga moteriškė pasitaikė.

     —    Traukti? — klausia ji.

     —    Traukti, — sakau aš.

     —    Užpūliuotas? — klausia.

     —    Nežinau, — atsakau.

     —    Skauda?

     —    Skauda, — sakau.

     —    Tikriausiai užpūliavęs, — nesiliauja mano kaimynė. O kai dantis užpūliavęs, žinote, kaip pavojinga jį traukti, — tęsia ji.

A. KUČINSKAITĖ

     Pirmadienį grįš buhalterė, palaidojusi dukrelę. Visi jai spaus ranką ir tars tą trafaretinį užuojautos!

     — Šis žodis, prisipažįstu, stingsta mano lūpose, — skundėsi bendradarbė.

     Be abejo, žodis, virtęs trafaretu, nustoja savo prasmės. Nemalonu jį tarti, dar nemaloniau jo klausytis. Formalus bendradarbių kartojimas: užuojautos! užuojautos! užuojautos! gedinčio ar šiaip liūdinčio žmogaus nepaguodžia. Tiems, kuriems dėl tos buhalterės liūdesio nei šilta, nei šalta, tokio formalaus žodžio gal ir užteks: atseit, atliksime savo pareigą, padarysime, kaip pridera, kaip įprasta, ko daugiau reikia! O draugai, bičiuliai — ką sakys?

     Išmintingas žmogus žodžio kišenėj neieško. Kodėl būtinai "įsikąsti" tą vieną nusibodusį pasakymą užuojautos, kurį kartais "numetame" lyg elgetai išmaldą! Kas kam rūpi — ant liežuvio tupi. Pasiklausykime vaikų širdies balso:

     — Mamyte, — sako eidamas gulti sūnelis: — dabar aš tave pabučiuosiu du kartus, už save ir už sesutę (kurios netekome).

     Jei mūsų užuojauta tikrai nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys, pvz.: Liūdžiu kartu su tavimi. Tu žinai, kaip man gaila tavęs ii visos jūsų šeimos. O kad galėčiau nors kiek palengvinti tau skausmą! Tau dabar be galo liūdna... Ar pajėgsi šiandien dirbti?

Viktoras Justickis

     Niekur žmogus negali gauti tiek dėmesio, šilumos, niekas juo taip nesirūpina, kaip šeima. Tačiau kartu su tuo jokia gyvenimo sfera iš jo paties nereikalauja tiek darbo ir dėmesio. Tai ir namų ruoša, ir vaikų auklėjimas, ir gerų savitarpio santykių palaikymas.

     Savo kelyje šeima susiduria su įvairiais stambesniais ir smulkesniais sunkumais. Vieni sunkumai kyla pirmajame šeimos gyvenimo etape, sprendžiant buto ir buities problemas. Daug džiaugsmo suteikia kūdikio gimimas, bet kartu padidėja visos šeimos užimtumas, nervinė-psichinė įtampa. Visos šeimos gyvenimą ypač paliečia kurio artimojo liga, mirtis. Pasitaiko ir materialinio pobūdžio problemų.

     Šeimos stabilumui nepaprastai reikšmingas gyvenimo pusiausvyros išlaikymas. Visų pirma — pusiausvyra tarp to, ką individas šeimai atiduoda ir to, ką jis iš jos gauna. Kai ši pusiausvyra pažeidžiama, kyla asmenybės nepasitenkinimas šeima. 1972 m. buvo apklausta 25.000 moterų. Apklausa parodė, koks glaudus ryšys tarp buitinio krūvio, taigi ir moters nuovargio, ir jos pasitenkinimo šeima. Tarp moterų, kurios nesijaučia pervargusios, 59,9% savo šeimos gyvenimą vadina "labai laimingu", "laimingu" ar bent — "geru". Nuvargusių moterų tarpe apie savo šeimą taip galvoja tik 28,2%. Asmens nepasitenkinimas šeima "gadina" jo charakterį, tuo pačiu ir visų šeimos narių savitarpio santykius, yra viena iš pirminių šeimos nestabilumo priežasčių.

     Šeimai reikalinga dar pusiausvyra tarp jos instrumentalinės ir emocinės funkcijų. Instrumentalinė funkcija — tai piniginio ir laiko biudžeto kontrolė, rūpestis šeimos medžiaginiais poreikiais, visų svarbiausių šeimos reikalų tvarkymas, medžiaginių, dalykinių problemų sprendimas.

     Ne mažesnį vaidmenį gerai šeimos narių savijautai turi emocinė funkcija, ar kiekvienas gauna pakankamą šilumos, pritarimo, simpatijų kiekį, ar randa supratimą ir užuojautą. Kai šeima susiduria su sunkumais, padidėja jos pusiausvyros pažeidimo galimybės. Jei šeimoje yra ligonis, lemiamą balsą įgyja tas šeimos narys, kuris moka slaugyti. Jei šeimoje finansiniai sunkumai — lemia tas, kas padeda juos spręsti. Emocinė funkcija pasitraukia į antrą planą. Tuo metu svarbu ne "sentimentai". Galima pasakyti, kad, susidūrus su sunkumais, šeimos mikroklimatas atšąla. Susidaro paradoksali situacija. Juk sunkumų metu žmogui reikalinga užuojauta, simpatijos, supratimas. O kaip tik tada šeimoje apie tai mažiausiai galvojama. Ryškios pastovios instrumentalizacijos tendencijos pastebimos tose šeimose, kur šeimos buities ir jos emocinio klimato problemas stengiasi išspręsti vienas ir tas pats asmuo.

E. Šakinienė

     Vėlyvą rudens vakarą greitosios pagalbos mašina atvežė silpną ligonį. Budėjo prie jo dvi jaunos moterys — dukros.

     —    Tėtuli, gal taip patogiau? — pasuks pagalvį, pakels ligonio galvą viena.

     —    Tėtuli, gal atsigaivintum? — gėrimo šaukštelį įpils į burną kita.

     Tiek meilės, tiek švelnumo rodė jos ligoniui, kad našlė sanitarė, turinti trejetą vaikų, sugraudinta net ašarą nubraukė: moka žmonės vaikus auginti...

     Nors gydytojai labai stengėsi, bet ligonis geryn nėjo. Dukros nesitraukė nuo jo nei dieną, nei naktį: čia pat nusnūsdavo ant laisvos lovos, kad girdėtų kiekvieną tėvo aimaną, kiekvieną žvilgtelėjimą atspėtų...

     Grįžusi po pamainos budėti, sanitarė neberado dukterų. Ligonis vos kvėpavo, bet niekas jau nebetaisė pagalvio, gaivaus gėrimo nesiūlė...

     —    O kurgi ligonio dukterys? — nustebo moteris.

R. B.

     Gražina tą dieną atėjo į raštinę gerai nusiteikusi. Rytas buvo saulėtas, spindėjo sniegas, prie braižymo lentos laukė įdomus darbas, o megztinukas, kurį vakar baigė nusimegzti, tikrai pavyko, ir šiandien ji galės truputį pasipuikuoti.

     Bendradarbės jau buvo susirinkusios. Iki darbo pradžios dar buvo likusios kelios minutės, ir įstaiga negarsiai šurmuliavo: viena šnabždėjo draugei vakarykštes naujienas, kita pustėsi prieš veidrodėlį, ir Gražina, išsitraukusi šepetį, įprastu judesiu persibraukė ilgus šviesius plaukus, šį kartą užšukuodama už ausų. Ji buvo daili, jauna ir, kaip sakiau, gerai nusiteikusi. Naujas megztinukas gražiai apgulė liekną jos kūną.

     — Susibrukai plaukus už ausų, o ausys tavo atlėpusios, net baisu, — šypsena pasaldindama tariamus žodžius, mestelėjo Gerda. Ir pasilenkė prie savo lentos.

     Gražinos nuotaika staiga užgeso. Ir ne dėl tų nelemtų ausų, kurias ji nesunkiai paslėptų savo purių plaukų gausybe. Vis kas buvo daug sudėtingiau, bet tuo momentu jai nebuvo kada apie tai galvoti — reikėjo dirbti, ir labai įtemptai, o dirbti ji mėgo ir mokėjo. Tik po darbo grįžusi namo, ji prisiminė rytinį incidentą. Kodėl jų įstaigoj taip yra? Ji tik dabar sumetė, kad jos bendradarbės niekad apie nieką nekalba gerai, niekad nieko nepagiria, nepasigroži. Ir ji staiga nustebo tuo, kad ir pati nesistebi, kai girdi aplinkui:

     —    Stora, o užsitempė mini...

     —    Tu visai nederini spalvų, vaikštai kaip vaivorykštė...

     —    Tu taip sukritai, kad net skruostai įdubo...

Juozas Vaišnys, S.J.

     Praėjusią vasarą jau ketvirtą kartą buvo suruoštas lituanistikos seminaras jaunimui. Šiais metais jis buvo naujoje vietoje — netoli Rochesterio, N.Y. Vieta tikrai buvo graži ir patogi, bet studentams ji nelabai patiko dėl to, kad buvo per didelė. Didžiulis keturių aukštų namas, su daugeliu salių ir su patogiais kambariais buvo labai tinkamas: čia buvo pakankamai vietos ir įvairiems kursams, ir bibliotekai, ir privačioms studijoms, ir pasilinksminimams. Tačiau patalpų didumas gal per daug studentus išsklaidė, išblaškė, trūko artimesnio susigyvenimo ir šeimyniškos dvasios. Tad ateinančiais metais vėl nutarta grįžti į buvusią vietą — Loyola of the Lakes, netoli Kent universiteto.

     Kaip pernai, taip ir šiais metais, baigiantis kursams, studentai buvo prašomi parašyti trumpą kritiką — kursų įvertinimą. Čia pateiksime vieno kito pareikštas originalesnes mintis.

REGINA VILKAITĖ:

     Ketvirtasis lituanistikos seminaras buvo gerai suorganizuotas, bet man čia ne viskas patiko. Nepatiko patalpos. Nors kambariai pakankamai dideli ir patogūs, bet visi buvome per daug išsisklaidę. Pasigedau to vieningumo ir šiltumo, kokį buvo galima pajusti praėjusiais metais. Aplinka buvo labai graži, bet kas iš to, kad nebuvo galima ja pasidžiaugti. Gal reikėtų laisvalaikiu suorganizuoti kokias nors sporto grupes.

     Pernai man daug labiau patiko Loyola of the Lakes patalpos. Ten mes visi buvome kartu, viename aukšte, kur buvo lengviau prieiti ir prie lektorių, ieškant jų pagalbos.

     Antroji savaitė atrodė labai tuščia, nes nemaža studentų išvažiavo. Mat, jie skubėjo į mokslo pradžią kolegijose. Reikėtų šiuos kursus pradėti bent savaite anksčiau, kad tas nepatogumas daugiau nepasikartotų.

Rasa Lukoševičiūtė

     Prieš mėnesį teko Vašingtone dalyvauti demonstracijose už Pabaltijo tautų žmogaus teises. Spauda jau aprašė šių manifestacijų eigą, programą bei būdingesnius įvykius. Šiame straipsnyje norėtųsi daugiau pažvelgti į demonstracijų suorganizavimo reikšmę ir pasekmes lietuvių jaunimo veikloje ir aplamai išreikšti kelias mintis, iškilusias grįžus iš Vašingtono.

     Jeigu visų yra pripažinta, kad jaunimas buvo, yra ir bus politinė liepsna, kuris išreiškia savo nepasitenkinimą ar džiaugsmą, organizuodamas demonstracijas, degindamas vėliavas, o kartais net ir save paaukodamas, tai lietuvių jaunimas tikrai išsiskiria savo konservatyvumu ir pasyvumu! Jeigu amerikiečių, kanadiečių ar europiečių jaunimas jungiasi į politinius sąjūdžius ir veikia politinėse organizacijose, tai lietuvių jaunimas greičiau iš tolo jų nepripažįsta ir vengia politinių klausimų diskusijų. Bet ši laikysena iš dalies paaiškinama praeitimi: atvykusiųjų lietuvių pagrindiniai rūpesčiai buvo ir tebėra perduoti savo vaikams senelių kalbą, papročius ir kultūrą; papasakoti apie Lietuvai padarytas skriaudas, prisiminti savo krašto aukas. Organizacijos, kultūriniai vienetai, lietuvių bendruomenė kūrėsi, stengdamosis palengvinti šio tautinio turto perdavimą iš kartos į kartą. Politinė veikla lietuvių bendruomenės ir ideologinių organizacijų rėmuose neturėjo pirmenybės ar svarbos. Be to, jai paryškėjant vienoje ar kitoje organizacijoje, būdavo ir net dabar yra sugrįžimas 30 metų istorijos keliu į tų laikų partinius ginčus. Savaime aišku, jaunimui tai niekad nerūpėjo ir jį savotiškai baidė.

     1977 m. rugsėjo 24 d. mūsų jaunimas iškėlė Pabaltijo tautų bylą tarptautinės politikos scenoje, išryškino Sovietų sąjungos padarytas skriaudas, nesilaikant Helsinkio nutarimų, užtikrino Lietuvos, Latvijos ir Estijos kovas, reikalaujant teisės laisvai ir savarankiškai apsispręsti ir gyventi. Svarbiausia, lietuvių jaunimas žengė pirmąjį politinį žingsnį, užmezgė ryšius su kitais Pabaltijo kraštų jaunuoliais, kurių padėtis visiems sava, labiau išryškino jauno susipratusio lietuvio identitetą ir įsitikinimus.

M. Lukšienė

     O gal jos tik mūsų akyse gerokai suvyriškėjo? Bent jau aprangos atžvilgiu — juk dabar nelengva atskirti, kur eina mergaitė, o kur berniukas. Einu štai neseniai gatve, galynėjasi krūva vyresnių paauglių. Iš aprangos ir iš galynėjimosi būdo — tikri berniūkščiai, o kai išsiskyrė sukibusi krūvelė, pasirodė, kad ten būta daugiau mergaičių. Jos ne tik pasigalynėjo — pasimušė, bet dar ir atitinkamu tonu nusikeikė, taip kaip dažnai mėgsta daryti busimieji "vyrai". Ne, matytas vaizdelis nėra nei visuotinis reiškinys, nei dažnas, bet jis, deja, pasitaiko.

     Viena skaitytoja, susirūpinusi savo dukros brendimo kryptimi, pastebi, kad mergaitė nemėgstanti gėlių, jai patinka piešti velniukų kaukes, kita mama atkreipė dėmesį į bręstančių mergaičių pamėgtų spalvų derinių šaižumą, pvz., juoda-raudona. Mergaičių moteriškumo, o berniukų vyriškumo klausimais turėtų būti daugiau rašoma. Gyvenimas šiandien pastebimai keičiasi, o su juo ir žmogus. Susivokti besikeičiančių reiškinių sraute — tai jau iš dalies lygu numatyti kelią kai kuriems iš jų pakreipti pageidaujama linkme.

     Mūsų visuomenėje moteriai atviri visi keliai į beveik visa profesijas, ji dirba, ji ekonomiškai todėl nuo vyro nepriklauso, jai atdaros visos mokslo durys ir visi kultūros lobiai. Poreikis naudotis tais turtais moteryje šiuo metu beveik didesnis, nei vyruose (teatrų, parodų, koncertų salėse moterų matome net kiek daugiau, nei vyrų).

Antanas Saulaitis, S.J.

     Krikščionis Gyvenime knygų serija papildyta penkioliktuoju tomu — kun. dr. Prano Manelio (mirė 1977.IV.10) Kristus ir EucharistijaDievo veikla išganymo istorijoje. 384 psl. knyga išleista a.a. kun. Antano Vilkaičio lėšomis, spausdinta Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų spaustuvėje. Kaina 7 dol.

     Kristus ir Eucharistija yra dogmatinės teologijos veikalas. Autorius Eucharistinę temą ima gan plačiai, pasinaudodamas ne tik moderniais teologijos vadovėliais, bet ir cituodamas Šv. Raštą, Bažnyčios Tėvus, Rytų Bažnyčios nutarimus, įvairių amžių teologus, visuotinių suvažiavimų dokumentus. Sklandus, trumpi sakiniai padeda skaitytojui sekti mokslinę studijos logiką, bet temų plati apimtis reikalauja aiškinimą labai atidžiai sekti. Santraukos ir kartojami dėsniai išlaiko knygos vientisumą ir aiškumą.

     Gausios citatos iš visų Bažnyčios istorijos laikotarpių lietuviui skaitytojui duos suprasti, kad Eucharistinės teologijos ir liturginės praktikos kitimas yra nuolatinis, o ne tik Vatikano II padaras. Išvis, imdamas pavyzdžius iš Rytų ir Vakarų Bažnyčios liturgijos, autorius netiesiogiai parodo glaudų ryšį tarp tikėjimo tiesų ir Dievo garbinimo. Knygos tikslas, atrodo, yra paaiškinti ir išaiškinti, kiek tai įmanoma, Eucharistinės puotos ir aukos paslaptį, o ne tos paslapties teologijos aiškinimo ar vystymosi istoriją.

     Šeši studijos skyriai yra šie: Kristus ir jo buvimas bei veikla istorijoje, Eucharistija ir jos teologijos istorinė apžvalga, Kristaus buvimas Eucharistijoje, Transsubstancijacija arba peresminimas. Eucharistinis bendravimas arba komunija, Eucharistija kaip auka. Vystydamas teologinę mintį, autorius Eucharistijos aiškinimą nuolat palaiko Dievo santykių su žmogumi lygyje, o ne tik pačių daiktavardžių, teologijos terminų, žodinėje plotmėje. Smulkus turinys padės tikinčiajam surasti vietą, kurioje nagrinėjamas koks nors jam rūpimas klausimas, jeigu skaitytojas nesiims iš karto knygos ištisai skaityti.

Paruošė DANUTĖir GEDIMINAS VAKARIAI

KAUNO DRAMOS TEATRAS

     Kauno Dramos teatras švenčia 57-sius gyvavimo metus. Šiandien jo vyriausias režisierius, nusipelnęs meno veikėjas Vytautas Čileiras. Pranašystė, kad judomieji paveikslai, o ypač televizija, nustelbs dramos teatrą — neišsipildė. Kauno Dramos teatras nesutalpina savo salėje norinčių pamatyti vaidinimus ir todėl galvojama apie įsteigimą antrojo dramos teatro Kaune. Per metus suvaidinama 420 spektaklių, kuriuos ne visi dramos teatro mėgėjai pamato. Daugumas Kauno gyventojų priversti laukti sekančio sezono. Perpildymas dramos teatro salės priskiriamas visuomenės kultūriniam išprusimui. Didžiąją žiūrovų dalį sudaro jaunimas.

LIETUVIAI MOKO KUBIEČIUS ŽUVAUTI

     Geriausieji Lietuvos žvejybos laivyno žvejai apmoko kubiečių jūreivius pažangiausių žvejybos būdų. Klaipėdos uoste sustoja Kubos laivai prekių pasikeitimui. Havanoje atliekamas Lietuvos žvejybos laivų taisymas, o taip pat Atlante žuvaujančių jūrininkų įgulų pasikeitimas.

Romo Bartuškos nuotrauka

     Klaipėdoje atplaukusius kubiečius jūrininkus Lietuvos jūreiviai pasveikino su 24-tosiomis metinėmis nuo įvykusio Kuboje santvarkos pasikeitimo. Ant Kubos laivo "Gintaro salos" įvyko draugystės vakaras.

RAGINAMA AUGINTI TRIUŠIUS

     Iš gyventojų superkami gyvi triušiai ir jų mėsa paruošiama visuomeninio maitinimo įmonėms, parduotuvėms, vaikų darželiams ir ligoninėms. Pernai jų buvo supirkta beveik 312 tūkstančių, iš kurių gauta 1.425 tonos triušienos. Šiemet norima prisiauginti triušių daugiau. Pradėta steigti triušių augintojų draugijos, kurių šių metų pradžioje buvo daugiau kaip dvidešimt. Draugijos ruošia parodas ir triušių pardavimus, norėdamos šia ūkio šaka sudominti daugiau žmonių. Įsteigta septyniasdešimt premijų. Artimoje ateityje numatoma išspausdinti knygų apie triušių auginimą, nes šiandien jokių praktiškų patarimų triušių augintojams lietuvių kalba neturima.

     Inž. Romas Bartuška jau seniai domisi fotografijos menu. Jo nuotraukomis buvome iliustravę 1975 metų liepos-rugpiūčio numerį. Jis yra dalyvavęs keturiose lietuvių fotografų išeivijoje parodose, kuriose laimėjo dvi pirmąsias premijas. Taip pat yra dalyvavęs visos Amerikos fotografų parodoje E.J. Thomas Performing Arts Hall, University of Akron, Akron, Ohio.

     Jo nuotraukų yra buvę "Drauge" ir "Akiračiuose". Romas priklauso Čikagos Lietuvių Fotografų klubui ir Lietuvių Foto parodų rengimo komitetui.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šių metų konkurso temos pavadinimą pasirenka patys autoriai, bet reikia rašyti apie pykčio, neapykantos ir keršto yda: kaip su ja kovoti, kaip nugalėti, kaip jos išvengti. Galima rašyti ir beletristine forma. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1978 m. kovo mėn. 1 dienos. Už geriausius rašinius bus skiriamos penkios premijos:

     I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. V — 25 dol.

     Jau turime šiuos mecenatus: dr. Leonas Kriaučeliūnas — 150 dol., Bronė ir Jonas Veselkai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.

ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

     Skaitytojų patogumui “LL” administracija laikosi tokios tvarkos: žurnalo prenumerata kiekvienam pratęsiama automatiškai, nebent jis iš anksto praneša, kad toliau nebenori gauti žurnalo. Už šių ir ankstyvesniųjų metų žurnalo siuntinėjimą dar neužsimokėjusieji yra prašomi kaip galima greičiau tai padaryti. Taip pat pageidaujame, kad ir už ateinančius metus būtų užmokama metų pradžioje.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Kostas Ostrauskas. ČIČINSKAS. Drama ir dvi mikrodramos. Išleido Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas 1977 m. Kieti viršeliai 102 psl., kaina 5 dol. Leidyklos adresas: 6349 S. Artesian Ave., Chicago, 111. 60629.

Juozas Almis Jūragis. AKMENS IR PAUKŠČIO METAS. Eilėraščiai. Išleido “Mintis” Australijoje 1977 m. Kieti viršeliai 106 psl., kaina nepažymėta. Leidyklos adresas: 417 Burwood Rd. Belmore, N.S.W. 2192, Australia.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 26. Vertimas iš lietuvių kalbos. Išleido Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybė 1977 m. Adresas: 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.

Į LAISVĘ. Nr. 70/107/. Leidžia Lietuvių Fronto bičiuliai tris kartus per metus. Ši numeri redagavo Vytautas Vaitiekūnas. Metinė prenumerata Australijoje, JAV ir Kanadoje — 7 dol., kitur — 5 dol. Administracijos adresas: 7034 Hartcrest Dr., Rancho Palos Verdes, Cailf. 90274.