Spausdinti

E. Šakinienė

     Vėlyvą rudens vakarą greitosios pagalbos mašina atvežė silpną ligonį. Budėjo prie jo dvi jaunos moterys — dukros.

     —    Tėtuli, gal taip patogiau? — pasuks pagalvį, pakels ligonio galvą viena.

     —    Tėtuli, gal atsigaivintum? — gėrimo šaukštelį įpils į burną kita.

     Tiek meilės, tiek švelnumo rodė jos ligoniui, kad našlė sanitarė, turinti trejetą vaikų, sugraudinta net ašarą nubraukė: moka žmonės vaikus auginti...

     Nors gydytojai labai stengėsi, bet ligonis geryn nėjo. Dukros nesitraukė nuo jo nei dieną, nei naktį: čia pat nusnūsdavo ant laisvos lovos, kad girdėtų kiekvieną tėvo aimaną, kiekvieną žvilgtelėjimą atspėtų...

     Grįžusi po pamainos budėti, sanitarė neberado dukterų. Ligonis vos kvėpavo, bet niekas jau nebetaisė pagalvio, gaivaus gėrimo nesiūlė...

     —    O kurgi ligonio dukterys? — nustebo moteris.

     —    Testamentą vakar tėvas surašė. Namus mieste perpus padalino, — atsakė kita, ir jos žingsniai nuaidėjo koridorium, tarsi sunkūs smūgiai.

     Kai jau aušra ruošėsi nurausvinti palatos langą, ligonis pasakė budėjusiai prie jo slaugei:

     — Sesele, aš, tur būt, jau greit... taip aiškiai matau savo mergaites, — ir neleisdamas nieko pasakyti, tęsė: — Likau našlys su dviem mergaitėm ant rankų. Taip ir nevedžiau antrą kartą, kad mano našlaitėlių neskriaustų svetima moteris. Dirbau, stengiausi, kad tik mano mergaitės vargo nematytų, kad tik nieko joms netrūktų. Ir nesupratau, kad žmogus, vargo nematęs, nejautrus... Sesele, neišeikit, nepalikit vieno, — nieko daugiau nebepasakė, tik nepaleido jos rankos.

     Kai rausvi aušros pazarėliai nušvietė palatą, čia buvo mirtina tyla.

     Namie dukros ruošėsi iškilmingoms laidotuvėms.