M. VYŠNIAUSKIENĖ
Kaip daug ji reiškia žmogaus gyvenime. Kai gera nuotaika, daug lengviau dirbti, net sunkiausi klausimai atrodo žymiai paprasčiau išsprendžiami. Ir atvirkščiai. Jei nuotaika bloga, viskas atrodo daug sudėtingiau, negu iš tikrųjų yra.
O nuotaiką sukuriame mes patys — sau ir kitiems. Kartais ją pataisome, bet neretai ir sugadiname. Štai kad ir taip.
Prie dantų kabineto nemaža eilutė. Ir beveik visi už žandų susiėmę. Atsisėdau ir aš, taip pat už žando susiėmusi. O šalia manęs — iškalbinga moteriškė pasitaikė.
— Traukti? — klausia ji.
— Traukti, — sakau aš.
— Užpūliuotas? — klausia.
— Nežinau, — atsakau.
— Skauda?
— Skauda, — sakau.
— Tikriausiai užpūliavęs, — nesiliauja mano kaimynė. O kai dantis užpūliavęs, žinote, kaip pavojinga jį traukti, — tęsia ji.
— Gali būti baisios komplikacijos! Čia prieš kurį laiką vienam ištraukė užpūliavusį dantį, — tai jis ir nualpo kėdėje. O kad sutino jo veidas! Išėjo iš kabineto — nebepažinsi, baltas kaip popierius. Paskui vaikščiojo čia gal mėnesį. Vis tamponus jam kišdavo, ir vis pūliai bėgo. O kitur, girdėjau, nuo danties traukimo net mirė moteris.
Visa tai ji taip garsiai ir išraiškingai pasakojo, kad girdėjau ne tik aš, bet visi, kurie sėdėjo eilėje ir laukė tos, dabar atrodė, taip baisios procedūros. Viena moteriškė pasikėlė ir, pasakiusi "aš nebegrįšiu", — išėjo. Pasidarė dar nejaukiau. Visų ir taip jau nekokia nuotaika dar labiau subiuro.
— Liaukitės pasakojusi, — pagaliau nebeiškentęs nutraukė ją vienas vyriškis. — Matot, kad ir taip visiems nelinksma.
Kitą kartą vėl ateinu pas daktarą, bet jau ne pas dantistą, o vidaus ligų. Ir vėl eilutė. Vėl šalia moteriškė. Įsikalbam. Pasirodo, ji pensininkė, buvusi stenografistė. Turi nesveiką širdį.
— Du infarktus turėjau. Vieną po kito. Gydytojai sakė, kad buvau beveik mirusi, — pasakoja ji.
— Bet aš netikiu. Man atrodo, kad visi gali mirti, tik aš ne. Aš nepasiduodu ligai, neinu pas gydytojus, kol tik galiu kentėti. Ir dirbau, kol tik galėjau. Bet paskutiniu metu jau pasidarė sunku, mano toks darbas, reikalaujantis įtempimo, tai ir nutariau nebedirbti, daugiau būti ore, vaikščioti.
Žiūrėjau į ją dar tokią žvalią, energingą, besišypsančią, pilną vilties ir ryžto gyventi. Net nesinorėjo tikėti, kad ji jau turėjo du infarktus. Ir mano pačios liga man pasirodė tokia menka, kad net suabejojau, ar beverta čia laukti prie to kabineto durų ir gaišinti laiką gydytojui. Ir pagalvojau, kaip gera, kai sutinki tokį optimistiškai nusiteikusį žmogų, kuris visiems pataiso nuotaiką.