Spausdinti

T. M.

     Senovinėse "Gero tono taisyklėse" buvo toks nurodymas: "Kalbėti visuomenėje apie savo ir svetimas ligas — nemandagu". Tas nurodymas tinka ir mūsų dienoms.

     Kaip dažnai svečiai ateina su "pilnu rinkiniu" tariamų ir tikrų ligų simptomų. Ir tenka sėdėti prie vieno stalo su uždegimais, augliais, užkandžiauti, lydint kalboms apie kaimyno trūkį arba žymaus kino artisto tiesiosios žarnos auglį...

     Traukinyje susitiko dvi žavingos keleivės. Vyrai jau ruošėsi jas prakalbinti, tačiau moterys juos pralenkė, išklojusios savo neeilines medicinos žinias. Vienai jų, kaip paaiškėjo, neseniai buvo pašalinta cista. Ir prasidėjo natūralistiškiausios smulkmenos apie patirtus skausmus, apie skalpelio baimę, apie kraujo dėmes. Vyrai nuo tokių kalbų iš karto nutilo, o traukiniui atvykus, dingo net neatsisveikinę su damomis. Tikriausiai jos po to skųsis dabartinių vyrų neišsiauklėjimu.

     Panašios kalbos apie ligas ne tiktai nemalonios. Jautrius žmones jos gali dirginti, priversti juos rūpintis mažiausiais negalavimais, atsitiktiniais skausmais. Gal būt, tas skausmas atsirado nuo nepatogios padėties miegant, stiprios kavos puodelio ar perdaug riebaus torto gabalo. Tačiau įtarus žmogus, įsijautrinęs nuo spalvingų pasakojimų apie ligas, neiškęs ir paskambins kokiai nors pažįstamai, garsėjančiai ligų žinovei, ir paklaus, kas čia galėtų būti ir kaip išsigydyti.

     Ir prasideda "patarimai": pamėginkite tai, mano broliui padėjo. Įtarų ligonį tartum įtraukia į nelegalią pačių besigydančių sektą, kurios nariai pliekia save vaistais, kaip senovėje atgailaujantieji diržais.

     Pamėgink tokiam patarti pirma sureguliuoti miego ir mitybos režimą — supyks! Juk jis jau priskyrė save jeigu ne prie šventųjų, tai prie didžiųjų kankinių...

     Pastebėta, kad apie negalavimus ir jų gydymo būdus kalbama ir tada, kai nebeturima ko kalbėti. Klausti apie orą! Banalu! Paseno! Užtat kaip lengva pradėti pokalbį, kukliai ištraukus iš kišenės buteliuką ir išridenus iš jo ant delno tabletę: "Jūs kuo užgeriate — vandeniu ar soda? Ryjate iš karto ar sukramtote?''

     Ir prasideda, prasideda... atsirišo liežuviai!

     Yra ir kitos kategorijos pasakotojų apie savo ligas. Jų tikslas — ieškoti užjaučiančių. Jeigu jūs pakeisite temą, tai nuskriausite savo pašnekovą, užbrauksite visą pokalbio malonumą.

     Jeigu ne jums, tai kam nors kitam jis įrodys, kad serga kaip tik ta liga, kurią jis įtarė. Jei norite, ir jus nukreips į "žinovus", kurių veiklą įstatymai vertina kaip šundaktariavimą. Jie tai tikrai ras ligą, kurios ir tikitės, jie tai jau neapvils. Tiktai duok pinigų.

     Pokalbiai medicinos temomis sukuria psichologiškai kenksmingą atmosferą tiek mėgėjams plepėti apie ligas, tiek ir aplinkiniams. Taip rūkantieji tabako dūmais nuodija ne tik save, bet ir tuos, kurie kvėpuoja tuo oru. Įdiegiama baimė, užmušamas, kaip sako mokslininkai, įgimtas organizmo sugebėjimas priešintis negalavimams.

     Tai kodėl gi nuolatos girdime: "Jums druskų nusėdimas! Ar kas nors su inkstais? Rūkštingumas sutrikęs? O kaip medžiagų apykaita?" Ir jūs pasijuntate tarsi žmogus, kurio akivaizdoje pašaliniai demonstruoja savo apatinius baltinius. Ir nė kiek nesidrovi, net mėgaujasi. Norisi čia priminti, kaip neetiška, netaktiška viešai išversti savo vidų.

     Liga — grynai asmeniškas reiškinys, ir pasakoti apie savo ligos simptomus dera tiktai gydytojui.