Spausdinti

B. KUZMICKAS

     Tur būt, kiekvienam gerai suprantama, kaip nedaug mes galime atitrūkti nuo savo minčių. Mūsų dvasinis gyvenimas — tai nepaliaujama minčių ir vaizdų kaita. Bet, į jį gilindamiesi, pastebėsime, kad mes dar mažiau galime atitrūkti nuo savo jausmų. Mūsų kasdieniniai poreikiai, norai ir ketinimai, mūsų praeities prisiminimai ir ateities viltys yra daugiau jausmai ir nuotaikos, negu mintys. Dažnai mus poelgiui ar veiksmui greičiau paskatins gyvas jausmas, negu abstrakti mintis. Daugiau jausmais, negu mintimis mes suvokiame ir save pačius, savąjį "aš", savo asmenybės tapatumą.

     Be abejonės, šiais klausimais esama įvairių nuomonių. Juk ir žmonės savo dvasiniu pasauliu aiškiai skiriasi. Vienas atsakingais gyvenimo atvejais labiau klauso savo proto, kitas greičiau pasiduoda jausmams. Beje, protą nuo jausmų mes vargu ar galėtumėm aiškiai atskirti. Vis dėlto, tur būt, visi sutiks, kad savo gyvenime į daugelį įvykių mes kur kas gyviau atsiliepiame jausmais, negu protu. Ypač svarbu tai, kad jausmai daugeliu atžvilgių yra patys tikriausi, patys autentiškiausi mūsų sąmonės aktai.

     Bet kuria mintimi galima suabejoti, bet kurią iš jų galima ginčyti. Tuo tarpu su jausmais ir nuotaikomis pasiginčyti vargu ar galima. Nemalonų jausmą greičiau į-veiksime kitu jausmu, veiksmu, poelgiu, pagaliau valios pastangomis, negu proto įrodymais. Jausmų, nuotaikų, įspūdžių atmintis daugeliu atvejų yra gilesnė, negu proto atmintis. Prisimenant svarbiausius savo gyvenimo įvykius, sėkmes ir nesėkmes, mūsų sąmonėje pirmiausia iškyla juos lydėję jausmai. Todėl subjektyvioji žmogaus savijauta daugiausia priklauso nuo jausmų. Galima pasakyti, kad mūsų gyvenimas yra toks, kokių jausmų mums tenka daugiausia patirti.

     Beje, šios mintys visai nesako, kad jausmai mūsų gyvenime yra svarbesni už protą, kad savo jausmų bei nuotaikų mes patys protu negalėtume kontroliuoti.

     Iš priežasčių, veikiančių mūsų jausmus, pačios svarbiausios yra mūsų tarpusavio santykiai, kitų žmonių poelgiai ir darbai, žodžiai ir mintys. Bene daugiausia mus veikia tie kitų asmenų žodžiai ar poelgiai, kurie yra kreipiami į mus. Dažnai mes apie save galvojame, save vertiname taip, kaip apie mus galvoja, kuo mus laiko kiti, ypač mums reikšmingi, autoritetingi asmenys.

    Tačiau neretai vienokius ar kitokius jausmus mums žadina ir asmenys, kurie mūsų atžvilgiu yra neutralūs, į mus tiesiogiai nesikreipia, tiesioginėmis savo poelgių pasekmėmis mūsų nepaliečia. Pavyzdžiui, mes galime didžiuotis, žavėtis kito žmogaus poelgiais ar sugebėjimais. Šie jausmai yra palankūs, pozityvūs, subjektyviai jie yra malonūs, jie išgyvenami kaip pasitenkinimas, kaip savotiškas džiaugsmas. Kitas asmuo savo nederamais, nedorovingais poelgiais gali mums žadinti ir nemalonius, neigiamus jausmus. Mes tokiais poelgiais piktinamės, biaurimės, juos smerkiame, net jeigu jie mūsų tiesiogiai nepaliečia.

    Tačiau neretai esti taip, kad mums yra nemalonūs, nepriimtini tokie kito asmens poelgiai ar darbai, kuriuose nėra nieko peiktino nei smerktino ir kurie mums tiesiogiai neturi jokių nepageidautinų pasekmių. Ne vienam iš mūsų gali padaryti nemalonaus įspūdžio netgi teigiami, kilnūs, girtini kito asmens poelgiai.

    Šiuo atveju mes turime reikalo su pavydo jausmu. Tai yra negatyvus, netgi priešiškas kitam asmeniui jausmas. Pavydą paprastai žadina kiti asmenys savo padėtimi, populiarumu, pasisekimu, būdo bruožais ir kt.

    Linkęs į pavydą žmogus savo padėtį, savo pasiekimus sąmoningai ir nesąmoningai lygina su kito asmens padėtimi ar pasiekimais ir dažnai jaučiasi esąs pažemintas, įžeistas, paniekintas, nors tai ir neturėtų realaus pagrindo. Iš to dažnai kyla nepalankumas, atviras ar slaptas priešiškumas kitam. Pavyde įžvelgsime įžeistos savimeilės, nuoskaudos, pažeminimo, piktinimosi, smerkimo, neapykantos bei kitokių negatyvių jausmų. Tai daug priklauso nuo to, kas pavydi, žinoma, ir ko pavydima. Vienaip pavydima gražių drabužių, kitaip sėkmės darbe, populiarumo ir garbės, trečiaip moters ar vyro meilės. Nepaisant šių skirtumų, pavydas visada yra nemalonus, kankinantis, asmenybės dvasines jėgas alinantis jausmas.

    Tenka pripažinti, jog pavydo vargu ar kam tenka išvengti. Dažnai tai yra natūralus jausmas, kylantis žmogui nesugebant patenkinti svarbių savo poreikių, interesų, negalint realizuoti ketinimų. Ypač jeigu buvo negailėta pastangų bei darbo, jeigu žmogus jaučiasi esąs vertas sėkmės. Panašiais atvejais pavydas nebūtinai virsta priešiškumu kitiems žmonėms. Šis jausmas gali pažadinti žmoguje varžybų dvasią, paskatinti jo aktyvumą.

    Vis tik iš pavydo dažniausiai kyla nepalankumas žmonėms. Todėl, kad subjektyvus pavydo šaltinis paprastai yra žmogaus savimeilė, puikybė, egoizmas, savanaudiškumas. Atrodo, kad savimylos, savanaudiški žmonės yra labiausiai linkę į pavydą. Pavydima dažnai to. Ko nesunkiai būtų galima pasiekti ir savo jėgomis bei pastangomis, tačiau iš apsileidimo ar puikybės tokių pastangų vengiama. Pavydima paprastai tiems žmonėms, su kuriais bendraujama, kartu dirbama, gyvenama, dažnai nepastebint ar nenorint pastebėti tų nuolatinių pastangų ir rūpesčio, kurios jiems atneša sėkmę. Savimeilė, puikybė ir apsileidimas, dvasinis tingumas dažnai yra giminingi, vienas kitu virstantys, vienas kitą palaikantys jausmai. Šitokiais bruožais pasižymintis žmogus gali kitam pavydėti visko: kultūringumo, dvasinio savarankiškumo, originalumo, netgi nesėkmių, jeigu jos kantriai ir oriai išgyvenamos.

    Kai kurių žmonių sąmonėje pavydas taip suklesti, kad virsta stipriu, veiksmingu ir klastingu jausmu. Čia daug reiškia laki vaizduotė, kuria pavydūs žmonės paprastai pasižymi, piešdami realius ir nerealius vaizdus. Vaizduotės dirginamas, pavydas gali nustelbti kitokius jausmus, retkarčiais paversti niekais ir dorovinius įsitikinimus, kilnius siekius, daryti juos tik išorine savo priedanga.

    Išsikerojęs pavydas gali reikštis gana aktyviai — tikro ar įsivaizduojamo varžovo apkalbomis, šmeižimu, niekinimu, o kartais ir apčiuopiamais nedorovingais veiksmais. Ne vieną žmogų nevaldomas pavydo jausmas yra paskatinęs netgi nusikalstamiems poelgiams. Šio jausmo apimtas žmogus lengvai gali tapti piktus kėslus turinčių žmonių įrankiu.

    Dėl šių priežasčių pavydas, polinkis į jį yra doroviškai smerktinas asmenybės bruožas. Bet vien tik išorinis smerkimas nedaug gali padėti. Kur kas svarbiau pažinti psichologines ir socialines šį jausmą skatinančias, jį formuojančias priežastis, suprasti, kodėl įvairūs žmonės, atsidūrę "pavydo situacijoj", nevienodai šį jausmą patiria, jam pasiduoda. Šiais klausimais nemažai gali pasakyti šiuolaikinė psichologija.

    Esama pagrindo teigti, kad stipresnis ar silpnesnis polinkis į pavydą formuojasi jau vaikystėje, kartais su kitais individo dvasiniais bruožais. Daug ką čia lemia jausminiai ryšiai su pačiais artimaisiais žmonėmis, tų ryšių pobūdis. Stiprus polinkis į pavydą formuojasi kaip jausminis asmenybės nesavarankiškumas, savigarbos ir orumo stoka. Save patį individas suvokia ne kaip savaime vertingą, o tik vienašališkame santykyje su kitais žmonėmis, jų pasiekimais, darbais, populiarumu ir pan. Galima dar pasakyti, kad pavydas — tai ir nenormali vertybinė orientacija, ir silpna dvasinė disciplina. Pavydima paprastai žymiai daugiau, negu tam esama pagrindo.

    Aišku, kad pavydo jausmas negali padidinti nei žmogaus gyvenimo sėkmės, nei laimės. Pavydus žmogus nuolat jaučia nerimą, nepasitenkinimą savimi ir kitais, o tai yra rimta kliūtis darniems santykiams su kitais, dvasinei ramybei, o kartu ir laimei. Todėl polinkis į pavydą yra šalintinas bruožas. Daug čia gali pagelbėti paties žmogaus veiklumas ir kūrybiškumas, didesnė dvasinė disciplina, realistiškesnė vertybinė orientacija.