Spausdinti

I. KAL.

     Mano draugas Petras — jaunas puikus vyrukas. Grįždamas iš darbo, mandagiai sveikinasi su visais pažįstamais. Tik savo žmonai jis netaria nė žodžio. Ir tai neatsitiktinis reiškinys. Dažnai su savo artimaisiais mes esame netaktiški, grubūs, nejautrūs, o svetimų žmonių draugijoje taip niekad nesielgiam.

     Gaila, bet daugelis šeimų negali pasigirti puikia bendravimo kultūra. Kaip dažnai mes stengiamės įrodyti, kad kitas neteisus. Ar ne geriau ramiai pasvarstyti, kodėl jis pasielgė taip? Gal būt, po kurio laiko paaiškės, kad vis dėlto teisus tas kitas.

     Kas iš mūsų, pavyzdžiui, drįstų atplėšti svetimą laišką ar atidaryti svetimą laiškų dėžutę? Tai laikoma vos ne nusikaltimu... O štai atplėšti laišką, adresuotą žmonai ar vyrui, kai kam atrodo visiškai leistina.

     Ar dažnai vyras, atsikėlęs nuo pietų stalo, padėkoja žmonai, kuri sugaišo daug laiko gamindama? Daug kur netgi nepriimta sakyti vienas kitam "prašau", "atsiprašau". Dar nemaloniau girdėti, kai sutuoktiniai vienas kitą bara ir kritikuoja svetimų žmonių akivaizdoje, pamiršę bet kokį saiką ir taktą.

     Laimė, santarvė, džiaugsmas šeimoje priklauso pirmiausia nuo mūsų pačių.