ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Tur būt, nerasime motinos, kuri nemokytų savo vaikų. Mokymas pačios prigimties rašyte įrašytas į motinos būdą ir širdį. Tai matome jau žvėrių pasaulyje. Iš kur tokie liūtukai, ar meškiukai, ar dar kitokie išmoksta medžioti, elgtis su priešais, ko vengti ir su kuo draugauti? Iš savo motinos, kuri juos išsiveda į laukus arba miško aplinką ir rodo, kaip visa daroma. Ne kitaip, tik dar giliau ir gražiau, yra su žmonių motinomis. Ar ne tiesa, kad vertingiausias ir atsiminti brangiausias pamokas esame gavę iš savo motinos? Pagaliau ne kitaip yra su mūsų motina Bažnyčia. Ji mus, savo vaikus, moko, nes tai vienas jos pirminių uždavinių.
Bažnyčia mus moko daug ko, daugelio tiesų ir daugelio dorybių. Tačiau vieną dorybę ji pabrėžia ypatingu būdu. Toji dorybė yra dėkingumas. Tai matome, pavyzdžiui, iš šventųjų mišių. Jų centrinė dalis, sakytume šventovė, yra konsekracija. O tos šventovės tartum koks prieangis, per kurį į ją žengiame, yra prefacija, iškilminga padėkos giesmė. Tad Bažnyčia tartum paima mus už rankos ir į tą švenčiausiąją mišių dalį veda ne kitaip, kaip spausdama į širdį padėkos dorybę, ragindama dėkoti. "Visi dėkokime Viešpačiui Dievui!" kviečia ji mus kunigo lūpomis. Ir išskaičiuojama, jog tai daryti ir verta, ir teisinga, ir reikalinga, ir išganinga. Sakytume, Bažnyčia neriasi iš kailio, tiesiog lyg neberanda žodžių, rekomenduodama dėkingumą. Patį Švenčiausiąjį Sakramentą ji yra pavadinusi eucharistijos žodžiu, kuris lietuviškai reiškia padėką, iš graikų žodžio eucharistein "dėkoti".
Rudenį daugelyje šalių švenčiama padėkos diena. Todėl šiuo metų laikotarpiu gera apie dėkingumą pamąstyti. Ta Bažnyčios duodama pamoka visuomet būti dėkingiems yra labai sveika tiek pavieniam žmogui, tiek vi-
Romo Bartuškos nuotrauka
suomenei. Mums visiems akivaizdu, kad dabartinė žmonija daugeliu požiūrių serga. Tai ryškiai rodo jos kūne pratrūkstančios bjaurios votys. Tūkstančiai nebepakelia tikrovės, bet nuo jos bėga į narkotikų sapnus. Susituokusieji dažnai maino vedybų partnerius, kaip čigonas arklius. Įaudrintais nervais didžiuma nebepajėgia užmigti be miego piliulių. Gal bus dar aiškiau, jei paimsime iliustracijai dešimtį Dievo Įsakymų. Dažnai darosi įspūdis, tartum Kūrėjo jie suvis nebūtų išleisti. Štai ketvirtas: Gerbk savo tėvą ir motiną! Gerai žinome, kaip šiandien jaunieji begerbia savo gimdytojus, mokytojus ir vyresniuosius. Štai penktas: Nežudyk! Kito gyvybė šiandien bereiškia labai nedaug: nepatiko — nušauk; įstatymas — nusispiauk! Štai šeštas: Nepaleistuvauk! Šiandien žmonės tiesiog apsėsti minties apie lytį. O kas mintyse, tai didele dalimi ir veiksmuose. Štai septintas: Nevok! Šiandien jau net padorių žmonių sąžinė dažnai nieko nebesako, paėmus svetimą daiktą, jei tik niekas nemato. O gal ryškiausia votis, apreiškianti vidinę ligą, yra ta, kad žmogus pasidaręs bedžiaugsmis. Jį ėda nepasitenkinimas, krimtimasis, tuštuma. Tą tikrojo džiaugsmo stoką net kruvinomis raidėmis stato prieš akis savižudybių statistikos. Dažnai jos juo iškalbingesnės, kad kino žvaigždės ir panašūs asmenys žudosi, pasiekę savo karjeros viršūnę, kur, rodosi, nieko nebegali trūkti.
Pagarsėjęs šveicarų auklėtojas Foersteris, kurio knygas mūsų Šatrijos Ragana yra išvertusi į lietuvių kalbą, taikliai savo veikaluose sako: "Jei visuomenės pastatas kai kada pradeda svyruoti ir braškėti, jo sąsajos klibėti, žinokite, jog tai yra todėl, kad kurioje nors vietoje per maža dėkingumo". Tad pagrįstai galima sakyti, kad dėkingumas yra bene pajėgiausias vaistas prieš tuos visus biaurius, darkančius ir ėdančius nesveikavimus.
Lengva suprasti, kodėl. Pažvelkime į dėkingą žmogų. Tokio akis visada linksma ir šviesi; ji draugiškai žvelgia ir į kitus. Iš dėkingo žmogaus burnos negirdėsime keiksmų. Kaip keiksis, kad jį ima noras dainuoti? Dėkingo žmogaus ranka nesiekia grobti ar skriausti. Atvirkščiai, ji nori ir kitam nešti palaimą, kurią jaučia savo širdyje. Dėkingas žmogus nesigriebia narkotikų, kad pabėgtų iš gyvenimo tikrovės, nes toji tikrovė jam džiugi ir miela. Neįsitempę ir jo nervai, todėl sveikai miega. Kas juos į-temps, kad yra patenkintas, netgi dėkingas už tai, ką turi. Dėkingas žmogus yra mylintis žmogus, nes kito trūkumus pakenčia dėl jo gerųjų pusių, kurias brangina.
Mūsų kiekvienas turime gerų ir blogų savybių, šviesių ir tamsių pusių. Net priežodis sako: kame žuvis be ašakų, rožė be dyglių? Čia kaip tik ir pasirodo skirtumas tarp bambeklio ir dėkingo žmogaus — jog jie žvelgia iš dviejų priešingų galų. Pirmajam stovi prieš akis dygliai, antrajam — žiedai. Pirmojo žvilgsnis nukrypęs į tai, kas gyvenime dygu, antrojo į tai, kas gražu. Todėl bambeklis skundžiasi: ar ne pikta, kad tarp rožių yra erškėčių! Dėkingas asmuo žavisi: ar ne džiugu, kad tarp erškėčių yra net rožių? Tad dėkingas žmogus yra džiaugsmingas žmogus.
Kai kas galėtų prikišti: vadinasi, turiu dėkoti, net jei kiti man joja ant sprando? Bet taip daro tik liurbiai. Į šį priekaištą galima trumpai, bet taikliai atsakyti: jei tai reikštų liurbiškumą, to niekada nebūtų daręs Kristus. O jį Bažnyčia, kaip tik anoje centrinėje mišių vietoje, vykstant ant altoriaus šventajai konsekracijai, stato prieš akis dėkoj antį. Kunigo lūpomis sako tuo iškilmingu metu, kaip jis už Paskutinės vakarienės stalo dėkoja: dėkoja, žinodamas, kad dar tą patį vakarą už keleto valandų bus vieno savo artimiausių draugų išduotas, paskui savo priešų areštuotas, surištas, mušamas, spiaudomas, nakčiai įmestas į kalėjimą, o rytojaus dieną pusgirčių kareivių kruvinai nuplaktas, užspaustas ant galvos pasityčiojimui nupintas erškėčių vainikas ir galų gale kaip piktadarys prismeigtas prie kryžiaus nusibaigti. Kurgi, rodosi, berasi žmogų, kuriam kiti būtų taip joję ant sprando? Bet už Paskutinės vakarienės stalo, sako Bažnyčia evangelistų lūpomis, jis ima į rankas duoną ir, pakėlęs akis į dangų, dėkoja savo Tėvui. Po vakarienės ima taurę, kalbančią apie jo netrukus išliesimą kraują, ir, kaip Bažnyčia pabrėžia, vėl tai daro dėkodamas.
Tad pagrindinė krikščionio žymė turėtų būti dėkingumas, net ir tada, kai giedrią saulę uždengia niūrūs debesys.