Spausdinti

 (O. V. Milašiaus "Miguel Manara")

Al f. Tyruolis

    Iš pasaulinės literatūros šiais metais išeivijoj pasirodė lietuvių kalba du vertingi kūriniai, kai kuriuo atžvilgiu ir šiek tiek giminingi. Tai ispanų rašytojo Miguelio de Unamuno “Vienos aistros istorija" (vertė Povilas Gaučys) ir lietuvių kilmės prancūziškai rašiusio Oskaro Vladislovo Milašiaus misterija "Miguel Manara" (vertė Ant. Vaičiulaitis). Abiejų veikalų siužetas imtas iš ispanų gyvenimo, iš jų istorijos. Jų autoriai — žymūs, plačiai pagarsėję už prancūzų ir ispanų literatūros ribų. Apie pirmąjį veikalą jau buvo daugiau rašyta spaudoj, čia šiuo tarpu metam žvilgsnį į antrąjį.

    O. V. Milašiaus "Miguel Manarą" dar prieš 40 metų pirmą kartą buvo išvertęs rašytojas Ant. Vaičiulaitis, to autoriaus gerbėjas, jį dar asmeniškai Prancūzijoj bestudijuodamas pažinęs. Dabartinė antroji šio kūrinio laida lietuviškosios knygos klubo išleista Milašiaus (1877-1939) gimimo 100-metei sukakčiai paminėti. Šis Milašiaus veikalas, parašytas dar 1912 m., kartu su "Simfonijomis" (Les Symphonies, 1915), laikomas vienu iš geriausių jo kūrinių. Parašytas jis po tam tikros pasaulėžiūrinės krizės ir yra kaip ir atsisveikinimas su praeities klaidžiojimais, atsivertus į naują pozityvų gyvenimą.

    Į šį veikalą Milašius dėjo ir savo turiningo gyvenimo istoriją, pasaulėžiūrinės evoliucijos rezultatus. Dar 12 metų būdamas, jis iš gimtojo Čerėjos dvaro, iš Lietuvos, su tėvais išvyko į Paryžių, kur mokėsi orientalinių kalbų (hebrajų, asyrų), patraukimą į tai pajutęs gal iš motinos pusės, kuri buvo žydų kilmės. Būdamas ieškančios ir neramios dvasios, Milašius anksti pradėjo keliauti: turėdamas 20 metų, lankė vidurio ir rytų Europą, šiaurės Afriką, o 1902-08 m. gyveno vėl savo tėvų dvare Lietuvoj, kur pergyveno pasaulėžiūrinę krizę, jam vos gyvybę nekainavusią. Bet jau prieš I pasaulinį karą Milašius iš pozityvistinio skepticizmo pasuko į pozityvistinės mistikos pasaulį. Jeigu jo "Septynių vienumų" (1907) eilėse tebėra ano skepticizmo žymių, tai jau "Elementų" (1911) poezijoj akcentuojama gamtos harmonija, universalinės dieviškosios meilės samprata. Bene tuo metu Milašius mistiškai pergyveno garsiąją reliatyvybės teoriją, kurią vėliau surado Einšteinas, remdamasis fizikos-matematikos dėsniais.

    Prancūzų rašytojo Pauliaus Claudelio paskatintas, Milašius atsivertė į katalikybę 1927 m. Per visą dešimtmetį prieš tai jam tolydžio vis artimesnė darėsi Lietuva, jau 1918 m. išsikovojusi sau nepriklausomybę. Būdinga, kad garsusis P. Claudelio veikalas "Apreiškimas Marijai" buvo parašytas tais pačiais metais kaip ir Milašiaus "Miguel Manara". To atsivertimo istorijoj yra ir paties Milašiaus gyvenimo bruožų. Kadangi Milašiaus kūryba dažnai susijusi su prisiminimais iš Lietuvos padangės, vieną kitą užuominą rastume ir šiame veikale. Galimas daiktas, kad ir šio kūrinio Girolama turi jo dar vaikystėj pamiltos mergytės bruožų, kai jos atminimas "nuaidi beveik visoj (jo) kūryboj" (dr. J. Grinius).

    "Miguel Manaros" pagrindą sudaro žinomo istorinio Don Juano atsivertimo istorija. Buvęs jis Katalonijos ir Leonos karaliaus favoritas Don Juan Tenorio, viliojęs moteris ir žudęs jų meilužius. Jis buvęs nugramzdintas į pragarą, kai kartą vieno nužudyto tėvo statulą tyčiodamasis kapuose pakvietęs į puotą, o ši griebusi nedorėlį ir nugrūdusi į pragarą. Vėliau romantikai Don Juaną jau kildino iš Maranos giminės, iš jų kiek pakeistą vardą ėmęs ir Milašius. Taipgi ir naują motyvą — užuot siuntus į pragarą, išgelbėti jį krikščionybei, kaip Faustą dieviškoji malonė per Margaritą išgelbsti iš Mefisto rankų.

    Tarp Milašiaus Manaros ir jo paties yra tam tikrų paralelinių bruožų. Manarai atsivertimo metu buvę 30 metų, tokio pat amžiaus 1907 m. buvo ir Milašius, kai rašė "Septynias vienumas", lyg ir atsiskaitydamas su praeitim. Manara bajoras lygiai kaip ir Milašius. Don Miguelio Girdama esanti lyg jo sesuo, lyg Milašiaus ankstyvosios jaunystės draugė, turėjusi jam nemaža įtakos, kad ir iš atsiminimų.

    "Miguel Manara" atsiveria vienos triukšmingos puotos scena, kurios metu Manara nusiskundžia:

    O aš didžiai esu pavargęs nuo šios šuniškos būties... / Aš Meilę valkiojau po geidulius ir purvus bei mirtį (22 psl.).

    Girdama, tai didžiai išmintinga ir gailestinga mergelė, pasirodo Manarai kaip Margarita Faustui. Dievas ir amžinybė gyvena jos širdy, ji žino, kad "iš tikro moteris silpna" ir nuslysta doros pakalnėn, kai "Dievo jau nebėr širdy" (38 psl.). Girolama Manarai lyg Beatričė Dantei: ji jam viską atleidžia, netrukus pati išeina į amžinybę, kad šviestų antgamtine šviesa ir veiktų antgamtine jėga į gerą kelią įstatytą Miguelį Manarą.

    Tolimesnis Manaros kelias — atgailos ir kančios. Žemiškosios dvasios jį dar norėtų nustumti nuo šio kelio ("Kančios sūnau, galvok apie šią žemę, o visa kita — vien tušti juokai"), bet Dangaus Dvasia sugieda Kristaus kančios giesmę, ir Manarai pasidaro aišku: "Dabar mes žinom, kad jis Gyvojo Dievo Sūnus ir kad jis yra tarp mūsų lig pasaulio pabaigos" (52 psl.).

    Į naujojo gyvenimo lauką Manarą įveda Abatas. Vėl penitento žvilgsnis krypsta į nekaltą kūdikystę ir vaikystę:

Mums reikia kūdikio dienų ir prakutimo, reikia mums jaunystės metų ir mokslo suolo. / Mums reikia ir brandumo, smalsaus patirti tikrąjį dalykų svorį (83 psl.).

Po viso šio kančios ir nusiblaivinimo kelio Manarai atsiskleidžia beatifinės vizijos ilgesys, dieviškosios meilės palaima:

    Išnyko sapnas,
    Pradingo aistros —
    Išblėso atminimai.
    Tik meilė liko (68 psl.).

    Tai ta meilė, kurios Kristus taip uoliai mokė, kurios gal lig pat šiai dienai nesuprantam, o ką jau kalbėti apie praktikavimą:

    Lyg aš nebūčiau jo prieš mėnesį (sekmadienis tai buvo) / Regėjęs bėgant prie akmens, kurį girtuoklis į jį sviedė, / Lyg aš nebūčiau matęs, kaip jis akmenį pakėlė ir su meile pabučiavo? (75 psl.)

    Tos didžiosios meilės vardu Manara padaro net stebuklą: jo paveiktas paliegėlis Johannes Melendez meta savo ramentus, keliasi ir eina, nes meilės galybei nėra ribų: ji, anot Dantės paskutiniųjų Dieviškosios komedijos žodžių, judina visą kosmosą, kurs begalinės erdvės pasauliuose gieda amžinąjį grožio himną.

    Dangaus Dvasios pašauktas, Donas Miguelis miršta, spėjęs dar sukalbėti šaukimosi į Viešpatį ir išsivadavimo iš kūno kalėjimo psalmes (119, 142 ir kt.). Misterija baigiama Brolio Sodininko žodžiais, jam stebint mirusiojo veidą:

    Štai tavo brolis, Magdalena.
    Štai tavo brolis, Terese.

    Čia tos šventosios — atgailos ir dieviškosios išminties simbolis. Dabar, kai pasaulis linkęs, sąmoningai ar nesąmoningai, tolti nuo Dievo, jį neigti ir be jo apsieiti ("Non serviam!" — Netarnausiu), tokios atsivertimo istorijos mus žavi, juo labiau, kai jos išreikštos tokia stipria poetine jėga, kaip O.V. Milašiaus "Miguel Manara". Juk aukštą dvasinę kultūrą, kuria naudojasi ir tikintieji, ir netikintieji, padėjo sukurti ir ją iškelti tokie didingi atsivertimai, kaip Pauliaus iš Taršo, Augustino iš Tagastės, Pranciškaus iš Asyžiaus. Kokiais savo "šventaisiais" gali pasirodyti vad. modernusis pasaulis, bandąs spręsti socialines, ekonomines ir kultūrines problemas nupuolusio angelo "Non serviam!" pasisakymu?