Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Mes stengiamės su kitais elgtis kaip žmonės. Bet kiti su mumis dažnai elgiasi kaip kiaulės. O tai mus veikia negerai: liūdina širdį, pančioja mūsų veikimą, didina kraujo spaudimą, trukdo miegą, ardo nervus, graužia skrandyje žaizdas. Apie tą kiaulišką kitų elgesį su mumis pravartu pakalbėti išsamiau. Mintys bus gal neįprasto pavidalo, bet teisingo turinio.

     Indoeuropiečių tautose nuo seno kiaulė buvo geras, laimę nešantis ženklas, geros kloties simbolis. Tos simbolikos pėdsakų yra užsilikę iki pat mūsų dienų. Kai kuriuose vokiečių posakiuose žodis 'kiaulė" reiškia gerą pasisekimą. Ich hatte Schwein. — Ak, tai puikiai pavyko! Vengrų kalboje tūzo — vyriausios lošimo kortos — vardas yra kiaulė diszno. Dabar įsigalėję rankiniai laikrodžiai. Dar neseniai vyrai nešiojo kišeninius, su grandinėle -—kelnių arba liemenės kišenėje. Tą grandinėlę dažnai puošdavo maža kiaulytė — nešti laimei. Kiaulės figūrėlės ir dabar dažnai kabo nuo apyrankių ir panašių papuošalų. O kokios formos vaikų taupomosios dėžutės? Kiaulytės — piggybank. Pagaliau senu ir plačiai apėmusiu papročiu kiaulė kaip patiekalas daugelyje tautų puošia ir švenčių stalą. Tokie valgiai, kaip jaunas paršiukas, keptas kumpis ir panašūs, yra iškilmingų dienų gardėsiai. Jau ir kiaulės skerstuvės Lietuvoje, kaip ir ne vienoje kitoje šalyje, buvo bendravimo ir su kaimynais dalijimosi šventė, siunčiant jiems šviežios skerdienos arba kviečiant pas save į vaišes.

❖ ❖ ❖

     Tai čia nurodyta ne tuščiai tenkinti įdomumui, o rimtai gilinti religingumui. Tame įsitikinime, kad kiaulė neša laimę, glūdi tiesa — ir religiniu požiūriu. Dažnai iš kitų žmonių patiriame kiauliškumo. Mums nepadėkoja už padaroma gera. Knisasi po mūsų privačius užkampius. Purvina prasimanytais šmeižtais. Mindžioja, kas mums brangu. Suteršia, kas jiems mūsų buvo duota gražu. Kai taip su mumis atsitinka, džiaukimės: kiaulė neša laimę, ženklina, kad esame pakeliui į gerą klotį. Tai užtikrina pats Viešpats Kristus. Kalno pamoksle jis gi sakė: "Palaiminti, kai žmonės jus įžeidinės, persekios, meluodami visokiais būdais šmeiš, džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atpildas!"

     Ką tik prisiminėme įvairius simbolikos pėdsakus, užsilikusius iki mūsų dienų, kad indoeuropiečiams kiaulė ženklino gerą klotį: kad, kaip patiekalas, puošia švenčių stalą, kad vaikų taupomosios dėžutės yra kiaulės formos, kad jos figūrėlės kabo nuo laikrodžių grandinėlių. Skatinami Viešpaties Kristaus, galime sakyti, kad visi anie dalykai, ten vien simbolika, čia, religiniu požiūriu, yra tikrovė. Kiauliškas žmonių elgesys su mumis yra tartum šventiškas patiekalas ant mūsų dvasios stalo, didelis įnašas į mūsų amžinųjų turtų taupymo dėžę, svarus papuošalas grandinėje, kurią mums ruošia laikas, ženklas, kad Dievas mus veda geros kloties keliu. Trumpai, to ar kito asmens elgesys su mumis kiauliškas, bet jo vaisiai — dieviški. Tą patį dalyką galima išreikšti ir lietuvių priežodžiu: "Kiaulė lauke dvokia, stale kvepia". Taip yra ir su kiaulišku žmonių elgesiu, kai jį patiriame. Žiūrint lauko žvilgsniu, jis dvokia. Bet žvelgiant vidaus arba tikėjimo akimis — kvepia.

❖ ❖ ❖

     Be abejo, nuo tvarto iki stalo yra gerokas kelio galas. Kol iš smirdančio paršo tampa kvepiantis patiekalas, reikia įdėti nelengvo darbo: paskersti, nusvilinti, išmėsinėti, sudėti dešras, sukimšti skilandį, sulydyti taukus, įsūdyti ir išrūkyti kumpius, aptraukti plėve vyniotinius, kad neprieitų musės dėti savo kiaušinių. Neįgudusiam tas darbas iš karto sklandžiai ir neina. Bet jis apsimoka, nes laukia visokios skerdienos gėrybės.

     Tas pat sakytina apie kiaulišką žmonių elgesį su mumis. Reikia pastangų iš to dvokiančio žmogaus dalyko pasidaryti kvepiančią Dievo dovaną. Reikia braukti jo nemalonumą lauk iš savo dėmesio, kad nebadytų nervų, nežeistų skrandžio, nekeltų nemigo. Taigi, kalbant kiaulės vaizdu, reikia tartum svilinti mus duriančius šerius. Prie tų šerių stabterėję, galime pridėti žodelį plačiau. Prieš kiaulę svilinant, Lietuvoje su tokiais iš vinies pasidarytais peštukais šerius, kur didesni, nuraudavo. Iš jų daromi labai geri šepečiai. Šerius taip pat naudodavo batsiuviai — verti smaluotam siūlui, užuot adatos, kuri tam tikslui netinka, nes prie jos ausies yra dvilinkas, todėl bato odai siūti per storas.

     Čia gera lygiagretė su kiaulišku žmonių elgesiu. Tiesa, galime svilinti iš jo kyšančius ir duriančius šerius, taigi mesti juos lauk iš savo dėmesio. Bet iš jų išeina labai geras šepetys valyti mūsų vidui. Tinkamai iš Dievo rankos priimti nemalonumai atlygina jam už mūsų padarytus įžeidimus ir praeities šunybes, taigi tartum šluoja šalin kaltę iš mūsų vidaus aslos. Iš viso, kiekvienoje nuoskaudoje, jei deramai priimama, glūdi skaistinanti, sielą taurinanti galia. Bene todėl tos nuoskaudos mums Viešpaties taip dažnai ir siunčiamos. Stengtis nekreipti dėmesio į kiauliškumo šerius, kad nedurtų, juos tartum svilinti, yra gera. Bet tai ne visada ir ne visiškai pavyksta. Kai kuriuos jų dūrius vis tiek jaučiame. Todėl ten išmintinga ir sveika juos priimti, sakytum, darytis iš jų šepetį švarinti ir skaistinti savo sielai. Tai drauge siuva gerus batus sparčiai žengti tobulumo keliu,

❖  ❖  ❖

     Nuo šerių eikime prie mėsos. Kad negestų ir nepradėtų pūti, reikia ją įsūdyti. Kai patiriame kiauliško žmonių elgesio, į mūsų vidų metasi visokios nuotaiką gadinančios, dvasią pūdančios, širdį kartinančios mintys, tartum kokios bakterijos. Todėl ir jaučiamės, lyg pašvinkę. O kur mes rasime geresnės druskos joms šalinti, kaip Dievo žodyje, Šventajame Rašte? Šventojo Rašto knyga jau nebe šimtams, o tūkstančiams žmonių yra atnešusi šviesos, suraminimo ir įkvėpimo. Kur mes rasime geresnės druskos sūdyti savo vidui, kad negestų?

     Bet kiekviena gera šeimininkė žino, kad vien sūdymo kiaulienai neužtenka. Kumpius, lašinių paltis ir kitką reikia dar ir išrūkyti. Vien sūdymas nuo pelėjimo ir gedimo neapsaugo. Taigi, šalia druskos, reikia dar ir dūmo. O dūmas ne tik sunaikina į mėsą patekusius gedimo pradus, vadinasi, ją užkonservuoja, bet taip pat dar suteikia malonų kvapą, skonį ir spalvą.

     Tai galioja ir kiaulienos gaminiams, ir kiauliškiems žmonių darbams. Druska paėmėme, ko reikia dvasiai. Dūmu imtina tai, ko reikia kūnui. Dvasiai reikalinga Dievo šviesa, kūnui — gera mityba ir mankšta. Tokia yra mūsų kūno konstrukcija, sugalvota ir padaryta be galo išmintingo inžinieriaus —- Dievo. Todėl nenorėkime būti už jį gudresni, puoselėdami dvasią, o kūną apleisdami — ir norėdami gerų rezultatų. Jis suplanavo mūsų kūną taip, kad jam reikalingos tam tikros medžiagos, nuolat papildytinos, kurių pakankamai negaudamas, gerai neveikia, šlubuoja, genda, kaip ir kiekviena mašina ar motoras, jei gerai netepsi, neprižiūrėsi, maitinsi degimo baką kokiu žemos kokybės marmalu. Kūrėjas ne tik mūsų kūną suplanavo, bet ir taip suporavo su dvasia, kad abiejų ratus jungia tartum bendra ašis: kur kūno smukinėjo diržai ar gerai nesueina krumpliai, ten ir dvasios mašinerija negali gerai suktis.

     Daugelis skundžiasi dvasios nuovargiu, nervingumu, kad sunku susikaupti. Kiti baiminami skrupulų dėl nuodėmių, jau išpažintų ir atleistų. Vėl kiti ligūstai subedę akis į vidų, tartum su didinamuoju stiklu analizuoja savo pačių mintis ir, savaime aišku, juo labiau nori kurių nusikratyti, juo labiau jas kaip tyčia dar labiau prisišaukia, patekdami į tikrą vidaus košę. Pasirodo, kad didele dalimi dvasia visus tuos pokštus jiems išdarinėja, kad yra išsisėmęs kūnas, negaudamas veikimui pakankamai reikalingu dalių, nors gal ir prisiauginęs klodą lašinių — iš tokio maisto, kuris teikia vien tuščias kalorijas ir nieko daugiau. Tai kyla iš to, kad apleista sveika jo mityba ir tinkama lavyba. Be šių, žmogus stengiasi tvarkyti dvasią, bet didele dalimi tie jos sutrikimai lieka. O kūną sutvarkius, jie dažniausiai dingsta savaime.

❖  ❖  ❖

     Trumpai drūtai, dorojant kiaulieną, prie sūdymo reikia dar pridėti rūkymą. Be jo mėsa, kad ir mirkyta sūryme, vis tiek ima pelėti, rūgti. Tas pat ir dorojant kiaulišką žmonių elgesį su mumis. Kai jo patiriame, turime duoti dvasiai druskos — Dievo žodžio. Bet reikia pridėti ir kūnui dūmo — sveikos mitybos ir mankštos. Be jo mūsų vidus, paliestas žmonių kiauliškumo, kad ir mirkytas Dievo žodžio sūryme, vis tiek tartum pelėj a ir rūgsta. Dūmas, sakėme, ne tik sunaikina į mėsą patekusius gedimo pradus, bet taip pat suteikia malonų kvapą, skonį ir spalvą. Taip ir čia. Sveika kūno mityba ir tinkama lavyba ne tik naikina į dvasią besimetančius trikimus, net taip pat daro žmogų protiškai žvalų, fiziškai vikrų, geros nuotaikos ir tvirtos sveikatos.

     Sakytomis priemonėmis užkonservavus ir apsaugojus savo vidų, prie jo nebeprieina ir musės, šiaip tuojau prisistatančios, kai tik užuodžia mėsą, dėti savo kiaušinių, iš kurių išsivysto kirmėlės. Kad ir atlekia mintys apie kiaulišką žmonių poelgį, jos mūsų viduje nebededa savo kiaušinių ir ten nebesivysto apkartimo, nusiminimo, kerštavimo, sąskaitų suvedinėjimo ir kitokie kirminai, ėdantys ne vien mūsų pačių sveikatą, bet ir visuomenės santarvę.

❖  ❖  ❖

     Eikime prie paskutinio dalyko, irgi paimto iš skerstuvių pavyzdžio. Matėme, kad reikia doroti šerius, įsūdyti, išrūkyti. Pagaliau reikia kiaulišką kitų elgesį, tai yra, artimo nedėkingumą, įtarinėjimą, nesupratimą, šmeižtus, užgauliojimus, perleisti savo mintyse per Dievo apvaizdos planą, tartum kokią dešrų dedamąją mašiną. Iš jos, į vieną galą sudėjus tuos palaidus mėsgalius, tai yra, žvelgiant į juos tikėjimo akimis, pro antrą išeina graži dešra mūsų dvasios pažangai, maistas tobulumui, ypač jei dar įbersime prieskonių: kantrybės, atgailos dvasios, maldos ir gerą porciją humoro.

     Tad mėsinėjimo, sūdymo, kimšimo nemaža. Bet darbas apsimoka. Ir juo dažniau jis atliekamas, juo darosi lengvesnis, nes pasiekiama įgudimo, tarpais netgi tiek, kad jis darosi tartum sportas. Jau pats jo atlikimas teikia malonumo, nebekalbant apie nešamus vaisius: kvepiančias gėrybes mūsų gyvenimo stalui — ne vien anapus danguje, bet jau ir šiapus žemėje.

     Žinoma, vienas skirtumas aiškus tarp patiekalų, teikiamų mums kiaulės ir kiauliško žmonių elgesio. Pirmųjų nėra reikalo gamintis pačiam. Už mus juos gali padaryti kitas. Galiu nueiti į Paramos ar kitą parduotuvę ir nusipirkti jau paruoštų. Bet kiaulišką elgesį, kurio iš žmonių patiriame, reikia skersti ir doroti pačiam. Kas to nedaro, lieka su dvokančiu paršu, o ne iš jo pasigamintu kvepiančiu valgiu. Dažnai net pats ima dvokti — ir sau, ir kitiems: sau — pairusiais nervais, nemigo naktimis, skrandžio žaizdomis; kitiems — surūgusiu veidu, piktai atsikertančiais žodžiais, kerštingais veiksmais.

     Kai kam gal atrodys juokinga, bet tai tiesa, kad kiaulė yra suvaidinusi didžiai svarbų vaidmenį žmogaus kultūrėjime. Istorikai nurodo, kad jos prisijaukinimas iš laukinio šerno buvo stambus žmonijos laimėjimas, reikšmingas posūkis civilizacijos kelyje. Joks kitas gyvulys neatnešė žmogui tiek įvairių patiekalų, — jų tarpe tikrų skanėstų, — kaip kiaulė. Žmogus, be to, veikiai patyrė, kad jų daugelis — kaip lašinių paltys, kumpiai, dešros, skilandžiai — išsilaiko ilgus metus nesugedę, be šaldymo, be specialių indų, paprastoje kamaroje sukabinti ant karties. Galime suprasti, kokį tai jam atnešė laimėjimą.

     Tas pat sakytina apie kiaulišką žmonių elgesį: patirtas iš kitų, jis vaidina svarbią rolę mūsų asmenybės taurėjime, reiškia didelį laimėjimą mūsų dvasios pažangai.

     Įvairių kiaulienos gaminių pareikalavimas labai didelis. Jie siuntinėjami po daugelį pasaulio kraštų, ir ne vienos valstybės geras klestėjimas didele dalimi yra nešamas kiaulių, tai yra, stambių pajamų, kurios plaukia į valstybės iždą iš jų prekybos. Atsiminkime, kiek Lietuvos ūkininkai nepriklausomybės laikais gaudavo gražaus pinigo iš savo auginamų ir eksportuojamų bekonų. Panašiai kiauliškas kitų elgesys su mumis, kaip matėme, neša stambias įplaukas mūsų dvasios klestėjimui, reiškia gerą klotį.

❖  ❖  ❖

     Pagaliau dar vienas dalykas: kiaulėje viskas naudinga, nieko nereikia išmesti. Iš tikrųjų tai universalus gyvulys. Pati viską ėda, bet ir ji visa paskerdus sunaudojama, visa be išimties: nuo galvos iki uodegos, nuo snukio knyslės iki ausų kremzlės, nuo kojos nagų iki odos šerių. Naudinga viskas: ir kraujas, ir žarnos, ir taukas, ir pilvas, ir net pūslė. Neišmetama lauk ir nenueina niekais tiesiog nė vienas gramas. Sumani šeimininkė sunaudoja visas liekanas, pasigamindama iš jų ne tik skanių valgių, bet ir sveikų. Pavyzdžiui, ausų kremzlėse esanti medžiaga saugo žmogų nuo širdies atakų ir panašių negerovių, neleisdama kalkėti arterijoms, šalindama sklerozę. Prieš porą metų Amerikos krautuvėse leidžiamos pardavinėti storosios kiaulės žarnos. Jose esanti medžiaga veikia kaip balzamas vidurius, ir gydytojų vartojama švelninti kenčiantiems jų spazmus.

     Šiuo požiūriu, laikydami sau prieš akis kiaulės skerdimą ir dorojimą, kaip tik ir mokėmės, kaip gamintis gerų ir sveikų patiekalų iš kiauliško žmonių elgesio. Tad džiaukimės, jei kiti su mumis elgiasi kiauliškai, nes tai neša mums daug gėrybių. Toks žmonių elgesys ugdo mumyse tokias didžiavertes dorybes, kaip kantrybė, ištvermė, savitvarda, tikėjimas, priešų meilė. Savo nemalonumu, jei priimamas su atgailos dvasia, atlygina Dievui už mūsų jam padarytus įžeidimus ir visokias šunybes, taigi taurina ir skaistina mūsų vidų. Toliau, įgaliną mus eiti per gyvenimą, pilną kiaulysčių, kartais didžių ir skaudžių, ne su nukabinta nosimi, o su pakelta galva; ne su rūgščiai susiraukusiu, o giedrai besišypsančiu veidu; ne su nuleistomis rankomis, o nepakirstu veržlumu, kaip tikriems kitų vadams ir vadovėms. Dar svarbiau, daro mus panašius į Dievo Sūnų, jeigu tokiam žmonių elgesiui iš savo pusės neduodame priežasties. Kiauliškas kitų elgesys su mumis yra geras ženklas: kad esame Dievo mylimi, išrinkti ir laiminami. Juk ar ne taip buvo su jo išrinktuoju, mylimu Sūnumi, kurį pasiuntė į žemę? Kiek jis turėjo iš žmonių patirti kiaulysčių?

     Tebaigia šias mintis garantija. Ji tokia. Net Amerikos krautuvėse kartais kyla mėsos trūkumas. Tad jos gaminių, jų tarpe ir kiaulienos, gali pristigti. Bet dėl kiauliškai besielgiančių žmonių nesibaiminkime: jų mums nepristigs niekada. Dievas vis iš naujo papildys mūsų gyvenimo gardą naujais bekonais. Tik skersk!

•    Ukrainoje jaunuolis Josip Terelje komunistų buvo mušamas, pririštas prie kryžiaus, taip paliktas dviem dienoms, o paskiau vėl mušamas vien dėl to, kad jis nuėjo pas vyskupą ir pareiškė norą būti kunigu. Jis

— katalikų unijotų Bažnyčios narys. Nors jo tėvai komunistai, jis išaugo nuoširdžiai tikintis ir dėl to buvo pakartotinai areštuojamas ir kankinamas.

•    Šv. Januarijaus kraujas, laikomas Neapolio koplyčioje, relikvijoriuje, rugs 19 d. suskystėjo, kaip ir kitais kartais. Šv. Januarijus mirė kankinio mirtimi Dioklecijono laikais, 305 m. Jam buvo nukirsta galva, bet kaip padavimas sako, buvo išsaugota jo kraujo, kuris dabar laikomas Neapoly.

•    A. E. P. Wall, savaitraščio "Chicago Catholic" redaktorius, išrinktas Tarptautinės katalikų laikraštininkų federacijos pirmininku. Red. Wall yra prielankus lietuviams ir noriai deda informacijas apie Lietuvą.