(Leonardo Andriekaus poezijos rinkinio "Už vasaros vartų" pasirodymo proga)
Jurgis Gliauda
Daug knygų. Daug šaunių progų kalbėti ir rašyti apie poetą ir jo kūrybinius poieškius.
Man teko vertinti "Naktigonę" Aidų žurnale. Tas santykis — knyga ir jos vertintojas — suveda vertintoją su įdėmesniu skver-bimusi į poeto pasaulį. Nuostabi pažintis! Ji gilesnė ir kilnesnė už eilinę susitikimų bičiulystę. Regėti poetą jo kūrinyje yra likimo malonė, kurios kiekvienas teieško...
1963 metais vertindamas "Naktigonę", kalbėjau apie poeto pastangas patirti, kas slypi, alegoriškai tarus, už naktigonės laužo šviesos ir tamsos sandūros brėžio? Autorius kūrė savo pasaulį laužo šviesos karalijoje ir tyrė šviesos priešą — tamsą. Netiesioginė tamsos studija tapo egzistencijos prasmės pažinimo sąlyga.
Slinko metai kaip debesų karavanai danguje. Rinkinys "Po Dievo antspaudais" buvo eskapada į epiškesnę sferą. Poetas kaupė savo gaivalingą egzistencinį nerimą, pri-tramdytą "Naktigonėje" ir... prieš mus "Už vasaros vartų" rinkinys!
Jau "Naktigonėje" Andriekus susitiko su "vientulystės šiurpuliu". Jis pastebėjo tą hermetizmo pradą. Ir iš viršaus taikioje, bet savo prigimtimi sukilėliškoje "Naktigonėje" vientulystės, atsiskyrėliškumo, įžvalgos į savo dvasios prarajas motyvas, buvo to rinkinio kantilenos kontrapunktas. Juk moto, skirtas "Naktigonei", paimtas iš liturginio teksto. Jis skamba viltingai ir makabriškai. Skamba stebuklo laukimu: "Ir naktis bus mano apšvietimas".
Nakties stichija, netikrumo stichija, ribojasi su jūros stichija. Ir ant jūros kranto prigludęs Kennebunkportas priartina Andriekų, kaip prancūzą jūros bardą St. John Perse, kaip vokietį Heinrichą Heine, prie jūros. Andriekus nori ieškoti savęs ir darnos prie nepastoviausiojo elemento, prie chaoso slenksčio, prie jūros.
Buvau tylus ant jūros kranto,
O ji beviltiškai raudojo.
Stebėjausi, kaip ji,
Tokia šalta, kilni, didinga —
Savęs nevaldo, (psl. 23)
Andriekui būdinga nuolat — metaforoje, alegorijoje, simbolyje — sueiti su neramybės perpetuum mobile, su balanso ir darnos antiteze, su jūra.
Ta gija, apčiuopiama "Naktigonėje", nužengia į naująjį rinkinį. Ji tokia gaji Baltijos ir gintaro metaforomis, sultingomis metonimijomis, psalmiškomis amfibolijomis, asonansine simfonija eilėdaroje. Katarsis gali skambėti idilės atspalviais, bet idilėje dunda katarsio kaskadai...
Andriekus nepripažįsta strofos baroko. Jis neapkenčia pleonazmų, to įvaizdžio reljefo ir aiškumo vėžio. Jis nepakenčia eilių perkrovimo rokoko puošmenomis ir blizgučių ornamentais. Andriekaus strofoje asketizmas, lakonika. Tai jam talkina griežtai individualizuoti požiūrį į tezę ir objektą. Juk formuluoti jis neprivalo. Juk balansuoti — ne jo uždavinys. Jis vien tik teikia maistą vaizduotei:
Naktis kažką su jūra šneka.
Žmogus nė žodžio nesupranta...
Arba:
Dainavo jūra — mes klausėmės...
Girdime jūros ošimą rinkinyje "Už vasaros vartų", bet jūros ošimas tiktai dalis kūrybinio Andriekaus metodo. Jis nepadarė jūros objektu, kuris užtemdo visatą, kaip tai padarė St. John Perse savo chaotiškuose "Amers" arba Heinrichas Heine savo gaivalingoje "Die Nordsee". Andriekus įtalpino siautulio stichiją į savo universą, nepavertė rinkinio panegirikų objektui, jis panaudojo tai savo ego manifestacijai.
Prisimename savo laiku į poetų širdį giliai įsidėtą amerikiečių filosofo George Santayanos terminą "self-manifestation". Atrodo, tas filosofas, turįs tokią egzotišką pavardę, kalbėtų Andriekaus kūrybinio credo žodžiais: "Poeto savęs manifestacija yra daugiabriaunė, ir skaitydami jo veikalą, įžengiame į jo įkvėpimo šventę" ("Reason in Art").
Tame pat veikale filosofas tvirtina: "Meistriškumo ir idealizacijos idealas yra vienodi, jeigu kas sugeba tą idealą pasiekti. Meistriškumas yra gebėjimas matyti reiškinius tokius, kokie jie yra, ir vaizduoti juos paprastai, be gudravimų..."
Protarpiais poezijoje (ir mūsų poezijoje) nestokoja tų barokinių "gudravimų". Neretai tikima, kad savęs manifestacijos procesas turi nueiti tais "gudravimais" pasitikint, kaip būtina rafinuotumo ir intelekto demonstracijos sąlyga. Tikima, kad tas prasmės vualis nuspalvina vaizdą tonų ir spektrų fejerija. Savaime aišku, visa tai yra absoliuti savo kūrybinio metodo privilegija.
Savęs manifestaciją Andriekus apreiškia kondensuotomis tokatomis. (Tokata yra veikalas vargonams, reikalaująs briliantiškos technikos ir su ta technika sulydyto jausmo, visiškai vengiant kantilenoje ornamentikos, kuri gresia nustelbti esmę).
"Už vasaros vartų" rinkinyje poetas išlieka ištikimas savo ankstesnėms tezėms. Jis neatmeta religinio-idėjinio kontrapunkto. Bet jis išsilaisvina iš etnografinių spalvų. Vis gausiau jo kolorite kosmopolitinių žėrėjimų ir egzistencinių rūpesčių. Jo sprendimai skiriasi nuo "Naktigonės" sprendimų. Ir tas sprendimas išeina iš naujos poeto pozicijos: išlikti visatoje atskiru mikrokosmu. Buvimas savyje, kur spindi subjektyvaus pažinimo šviesa, gal būt, besitolinanti nuo lyrizmo, nes pažinimo siekis atsveria egzistencinį nerimą. Lyrizmas gi švelnina pagairių žvarbą. Prie šios idėjinės nirvanos, nuolat jos buvimu abejodamas, poetas prieina, liesdamas daugį pro ir contra, suglausdamas tezes, priversdamas jas grumtis savitarpyje.
Andriekų tebekankina šviesos ir tamsos perskyros brėžis, tačiau poetas netampa egzistencinio nerimo reiškėju. Šviesos ir tamsos stichijoje jis apčiuopia keistą dėsningumą, pusiausvyrą, ramybės būvį. Tai nakties rakto būtinumo, neišvengiamumo pripažinimas:
Negalima nudelsti
Jau nė vienos minutės —
Pakeltos burės kuždasi su debesim,
Jog trim dienom užsnūdo vėjas —
Laiku mums reikia būti! (psl. 31)
Tai yra įžengimo maršas į savo idėjinę citadelę, kurioje vienišumas, vientulystė, susikaupimas, meditacija, budrus buvimas savyje suveda Andriekų su itin individualia, gilia, tragiška, trapia ir skausminga "hermetinės poezijos" stichija.
"Poesia ermetica" — tai italų poetų pradėta, Europos poetams gerokai įtakinga poetinė srovė. Ji atsisuka nuo ornamentikos — kas ryšku kūrybiniame Andriekaus metode. Ji geidžia grąžinti žodžiui pirmykštį, natūralų, nuo alegorikos išlaisvintą skambėjimą — to siekia Andriekus. Ji vengia analizuoti, leisdama žaliam jausmui liktis gaivališku, tarčiau, "atodūsišku". Šie esminiai elementai pastebimi šiame Andriekaus rinkinyje: formoje, turinyje, potekstėje.
Ir vis dėlto, pasiekęs tokio suartėjimo su poetais hermetistais, anksčiau netapęs egzistencialistu, dabar Andriekus netapo ir hermetistu. Jo kūrybiniame danguje — tai vis brėkšmių spektrai, labai jį praturtiną, bet neužangažuoją.
"Poesia ermetica", mūsų kalbon išvertus, galėtų raidiškai reikšti "savyje uždarumo poezija", "atsiskyrėliška poezija", kas artima ir Santayanos terminui "self-manifestation", tai yra be užsiangažavimo aplinkai, sustojus ant egotizmo akmens. Hermetinė poezija yra dalinis įsikalinimas savyje. Čia nerasi optimistinių akordų. Čia vis vyrauja eleginės spalvos. Posakių ir epitetų šifravimas netalkina suvokti dėstymo, bet dar labiau klaidina kasdieniškąjį teksto supratimą. Tai neretai nuveda skaitytoją į labirintus, bet be Ariadnos siūlo...
Pernai gavęs literatūrinę Nobelio premiją poetas hermetistas italas Eugenio Montale įnešė naujų tonacijų į "poesia ermetica" stichiją. Įvairuodamas nuo tos srovės įkūrėjo Ungaretti ir nuo kito hermetisto nobelinin-ko Salvatore Quasimodo metodo, Montale prabilo apie amžinai atsinaujinantį gyvenimo procesą. Viename iš savo tezinių eilėraščių Montale aprašė ungurės kelionę iš Baltijos į Viduržemio jūrą. . .
Tie teziniai variantai sutriuškino srovės monotoniją, ir tai leidžia mums spėti, kad Leonardas Andriekus artėja prie "poesia ermetica" elementų. Todėl jis itin savita figūra mūsų formiškai įvairiame Parnase. Jis sustoja už etnografinių slenksčių ir sustoja ant "poesia ermetica", kuri dabar Montales modifikuota, slenksčio...
Vienok deizmo arba religinių pojūčių adoracijos pradas, skambėjęs jo ankstesniuose veikaluose, sugaunamas ir čia. Ir kaip tik ši savybė praturtina hermetinės poezijos variacijas. Aš drįstu nukalti specifinį nusakymą, aptariant poetinį-filosofinį Andriekaus credo. Tai "atsiskyrėliškumas šventumo malonėje". Terminas "poesia ermetica" Europoje ir Amerikoje naudojamas autentišku jo skambėjimu, kaip savo laiku prigijo vokiškasis "Sturm und Drang" terminas, be vertimo į kalbų savitumą. Šia prasme Andriekaus sukurta poezijos sistema skambėtų "poesia ermetica sacra".
Ne "sancta", bet "sacra", kas reikštų atnašaujantį atsidavimą, apeigiškumą, san-tayanišką savęs manifestaciją per savo credo.
Stebėdami parnasinį Leonardo Andriekaus kazusą, remdamiesi "Už vasaros vartų" rinkiniu, įdėmiai sustojame ties prasitarimų fragmentais, ties alegorijų šaradomis. Du ryškūs poliai atidengia tezinio ir idėjinio Andriekaus pasaulio amplitudę.
Eilėraštyje "Juodasis paukštis" poetas nurodo:
Juodasis paukštis pralėkė —
Regėjom demono sparnus.
Ataidėdamas priešiška "demono sparnams" teze, eilėraštyje "Smuikas" Andriekus deklaruoja:
Po Viešpaties stogu
Apstu serafiškosios meilės...
Šios dvi deklaracijos organiškai suriša visą poetinio audinio struktūrą. Tai ryškios, narsios sąvokos "demono sparnai" ir "serafiškoji meilė". Čia jau tezės sualegorintos ir sukonkretintos.
Kas yra tas mįslingasis "seraf"? Tai tobuliausias iš angelų. Jis turi devynias tobulumo gradacijas. Seraf, daugiskaitoje hebrajų kalba "serafim". Šie angelai turi tris poras sparnų. Tad praktiškai jie gali pakilti aukščiausiai, iki Tobulybės šaltinio sosto. Serafo sparnai tampa orientyru egzistencinio sąmyšio chaose. Poetas praėjo pro tų polių paženklinimą nuostabiai taktiškai, artistiškai, suslėpęs savo sakralinės vientulystės centrą eilėraščio audinyje.
Skverbiasi mintin nemirtinga strofa, apvaisinusi savo žodine sandara rusų poetą Borisą Pasternaką ir mūsų Joną Aistį:
"Būk palaimintas. Dieve, suteikęs mums seserį, kūnišką mirtį..."
Tai serafiškais sparnais prieš septynis šimtus metų virš būties pakilusio poeto Pranciškaus Asyžiečio žodžiai.
Sugauname Andriekaus credo, atliepį į "sesuo, kūniškoji mirtis" tezę:
Priimk, ką naktis atvėrė žmogaus akims... (psl. 74)
Tas vientulystės motyvas, "Naktigonėje” pastebėjęs skaudų šviesos ir tamsos sandūros brėžį, instinktyviai priartėjęs prie hermetinės poezijos stichijos, praplitęs ir sužaižaravęs mozaikiniu vitražu fuginėse variacijose, atsirėmęs į egzistencinio nerimo sąmyšį, — toks gi jis apčiuopiamas rinkinyje "Už vasaros vartų".
Tai nėra išbėga į meditacinę Arkadiją, bet mūsų nerimastingos dienos skambesys. Ne kiekvienas sutiks su šiais atradimais ir prielaidomis, bet nebus tokių, kurie nenusilenks poeto artizmui gebėti manifestuoti savo credo ir gundyti skaitytoją ilgėtis Ariadnos siūlo...