J. VENCKUS, S.J.

     Penicilino atradėjas Flemingas buvo labai paprastas ir kuklus. Savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo pagarsėjęs visame pasaulyje, dažnai kalbėdamas įvairiuose universitetuose, sakydavo, kad jis iš tikrųjų čia neturėtų kalbėti, bet būti Škotijoje ūkininko bernu. Jis gimė Škotijoje neturtingo ūkininko šeimoje, kur augo 8 vaikai. Kas galėjo manyti, kad šis berniukas kada nors baigs medicinos mokslus ir taps žymiu mokslininku, išradėju to garsaus vaisto, kuriuo bus pagydomos tokios ligos, prieš kurias medicina buvo bejėgė per praėjusius šimtmečius. Jis sakydavo, kad tai ne jo nuopelnai. Visą tą pasisekimą jis priskyrė savo sunkiam gyvenimui ir vargui.

     Flemingas pradėjo lankyti kaimo mokyklą, eidamas septintuosius metus. Pradžios mokykla buvo už mylios nuo jo namų. Kasdien eidavo į mokyklą pėsčias. Vyriausias jo brolis pasiliko ūkyje, o kitas baigė mediciną ir gydytojavo Londone. Jis parsikvietė ir kitus savo brolius bei seseris į Londoną kartu gyventi. Aleksandras įstojo į Politechnikos mokyklą. Kiek pasimokęs, gavo tarnybą laivyne. Buvo laimė, kad dėdė mirdamas paliko pinigų. Aleksandras, brolio patariamas, įstojo į medicinos fakultetą. Ten kartu buvo ir St. Mary's ligoninė, kurioje Flemingas atliko praktiką, o paskui gydė, tapo bakteriologijos profesorium ir vėliau išrado peniciliną.

Aleksandras Fleming

     Jis buvo pasiųstas su britų kariuomene į Prancūziją. Vokiečiai buvo geriau pasiruošę karui ir medicinos atžvilgiu. Visiškai kitaip buvo su prancūzais ir anglais. Jie nemokėjo gydyti kulkų pervertų gilių žaizdų. Paviršutines žaizdas gydydavo jodu, karboliu ar fenoliu. Tai yra vaistai, kuriuos ir ūkininkai vartodavo. Flemingas ilgai dienomis ir naktimis galvojo, ar negalima atrasti kokio biologinio vaisto, kuris nedegintų žaizdų ir sveikų audinių. Jis buvo laimingas, kad turėjo idealų viršininką, kuris, būdamas senos mokyklos žmogus, nelabai tikėjo Flemingo teorijoms, bet be pavydo visur ir visuomet padėdavo savo jaunam asistentui. Flemingas visados su dėkingumu prisimindavo savo mylimą viršininką. Iš kariuomenės jis sugrįžo su dideliu pasiryžimu atrasti biologinę priemonę kovoti su bakterijomis. Jam niekados nepatiko pilti deginančius vaistus ant žaizdų. Jis verčiau nuplaudavo žaizdą šiltu vandeniu su muilu ir aprišdavo švariais raiščiais.

     Flemingas su dideliu susidomėjimu pradėjo stebėti kai kuriuos reiškinius. Jis save klausė, dėl ko kiaušiniai ilgai išsilaiko. Nors jų lukštas yra kalkinis, bet turi porų, per kuriuos turi pereiti oras viščiukui alsuoti, bet pereina ir bakterijos, kurios vis dėlto nesidaugina ir nesugadina kiaušinio. Pienas taip pat tam tikrą laiką turi substanciją, vadinamą enzimą, kuri sulaiko rūgimą. Augalai turi apsaugą nuo mikroorganizmų. Kai augalas miršta, tuojau jį apsupa pelėsiai. Flemingas taip pat pastebėjo, kad žmogaus ašara, nukritusi ant bakterijų, jas sunaikina. Jis pasūdė vandenį tokiu pat druskos kiekiu, koks yra ašarose. Tačiau toks vanduo bakterijų nesunaikino ir nesulaikė jų augimo. Kad sulaikytų, reikėjo įdėti daug daugiau druskos. Jis vėliau sužinojo, kad ašara sulaiko bakterijų augimą ne savo druska, bet enzimu. Jis daug sužinojo apie tas biologines substancijas, kurios gina nuo bakterijų gyvą organizmą.

     1922 m. Flemingas pastebėjo, kad enzimas, vaidnamas lysozyme, turi didelės moksliškos vertės, jis parodo, kaip gamta ginasi nuo mikroorganizmų. Tačiau buvo neįmanoma jo didesniais kiekiais pagaminti. Per šešerius metus nebuvo pasiekta jokių svarbesnių rezultatų. Tik 1928 m. jis vieną rytą pastebėjo, kad vienoje stiklinėje lėkštelėje pasirodė mėlynas grybelis. Ir įdomu, kad ten nebuvo jokių bakterijų. Flemingas nebuvo botanikas, jis daug nežinojo apie grybelius. Padavė savo draugui botanikui tai pastudijuoti. Surado, kad tai buvo grybelis, vadinamas Penicillium notatum. Yra labai daug šio grybelio rūšių, bet tik 2-3 rūšys gamina tą nuostabų vaistą. Flemingas ilgai studijavo ir tyrinėjo peniciliną, kol jo galėjo pasigaminti miltelių forma. Šis vaistas, kai buvo šviežias, veikė nuostabiai, bet tuoj sugesdavo. Praėjo dar apie 12 metų, kol buvo pagamintas penicilinas tobulesne forma.

     Anglija ir Prancūzija dar nesugebėjo pasigaminti didesnio penicilino kiekio. Jie siuntė delegaciją į Ameriką, kad ji sutiktų pagaminti penicilino, kuris taip buvo reikalingas II didžiojo karo metu gydyti sužeistų kareivių žaizdoms. Flemingui pasisekė pasiekti, kad du žymūs chemikai, vienas Howard W. Florey, atvykęs iš Australijos, o kitas Ernst B. Chain, žydas, pabėgęs nuo Hitlerio iš Berlyno, pagamino peniciliną jau dabar vartojama forma. Tai buvo 1941 metais. Juodu abu, drauge su Flemingu, 1945 m. gavo Nobelio premiją.

     Flemingas būtų galėjęs parduoti savo patentą kokiam nors fabrikui ir pasidaryti milijonierium, bet jis to nepadarė. Jis perleido šį nuostabų atradimą St. Mary's ligoninei Londone. Dabar didžiausi penicilino fabrikai yra Peorijoje, Illinois valstijoje.

     Amerikiečiai tuoj susidomėjo, ar tik Penicillium notatum duoda tą stebuklingą vaistą. Fabrikas suorganizavo daug mergaičių, kurios visur rinko grybelius ir nešė į laboratorijas. Buvo atrastas grybelis, vadinamas Penicillium chryscgonum, kuris yra geresnis už Penicillium notatum. Šis vaistas taip visur paplito, kad dabar būtų sunku įsivaizduoti mediciną be penicilino.

     Šio nuostabaus vaisto išradėjas Flemingas ir toliau pasiliko toks kuklus, paprastas. Mirus pirmajai žmonai, jis vedė savo asistentę, kilusią iš Graikijos, su kuria apvažinėjo daug pasaulio kraštų. Visur jis buvo karališkai priimtas ir pagerbtas. Nors jis buvo protestantas, bet aplankė ir popiežių Pijų XII, kuris jį pakvietė būti Mokslo Akademijos nariu. Karaliai ir prezidentai jį apdovanojo aukščiausiais medaliais ir kitokiais garbės ženklais. Ir paprasti žmonės, jį sutikę, atsiklaupdavo ir bučiuodavo jam rankas, kad jo išrasti vaistai išgelbėjo gyvybę vienam ar kitam jų šeimos nariui. Gal būt, niekas kitas visoje žmonijos istorijoje neturėjo tiek nuopelnų kaip Flemingas, gal išskiriant tik Pasteurą ir Einšteiną. Žmonija jam bus amžinai dėkinga.

     Flemingas mirė nuo širdies priepuolio 1955 m. Palaidotas Londone šv. Pauliaus katedroje.

Įvedame šį naują skyrių, kuriame rašysime apie mokslą ir mokslininkus. Ypač norime rašyti apie lietuvius mokslininkus. Mes jų turime nemažai, tik ne visi su jais ir su jų darbais yra susipažinę. Kviečiame visus, kas gali, bendradarbiauti.