(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)

Vytautas Kasnis

SUSITIKIMAS PRIE AUTOBUSO

     —    Sveikutis! Sveikutis! Tai seniai tave bemačiau, — balsiai sveikina mane ponia Joniškienė, kad net visi, belaukią autobuso, sužiuro. — Maniau, kad miškuose su kiškiais gyveni, o čia dar po miestą besibaladoji. Kaip žmona, vaikai, tai seniai visus mačiau, —    ji vis čiauška. — Mat, ir mes išsikėlėme į priemiestį, tai ir draugų nebesusitinkame.

     —    O kaip jūs visi trys laikotės? — klausiu aš. — Kaip mano draugas Kazimieras, kaip duktė Julė. Puiki mergaitė, graži, protinga, gera skautė, lietuvaitė. Gaus gerą vyrą. Tik neatiduok jos kokiam čigonui.

     Julytė gera, — sako ji, lyg ir liūdnesniu balsu, — bet nuo tų amerikoniukų negaliu atitraukti. Vieną nubaidau, kitas prikimba, o lietuviuko nesuranda. Tai tas toks, tas kitoks, vis nuo jų bėga. Baisu ir pagalvoti. Tu pakalbink ją, jis vis tave giria, gerai prisimena iš stovyklos, gal paklausys tavo patarimų.

     —    Su Kazimieru, tai žinai, sena pasaka, —    tęsė ji toliau, kai jau sėdėjome autobuse.

     —    Pamato bobos sijoną ir vejasi paskui. Tu juk jį gerai pažįsti — viename suole trynėtės. Atvirai pasakius, nebesugyvename. Riejamės, piaunamės, vis dažniau pagalvoju apie skyrybas, dažnai vienas kitam net jomis pagrasiname, pagąsdiname. Pasikarščiavusi kelis kartus buvau apsisprendusi palikti namus ir išeiti. Net bandžiau.

     —    O kurgi būtum ėjusi, — įsiterpiau. — Greičiausiai turi numačiusi vietą ir, tur būt. kas nors vilioja. Gal ką nors jau įsižiūrėjusi?

     —    Čia ir blogiausia, kad neturiu kur eiti. Gerai, kad vieną kartą mane išeinančią jis prie durų sulaikė. O kitaip — pastovėjusi gatvėje ar kiek paėjusi, būčiau turėjusi grįžti atgal. Tai būčiau apsijuokinusi prieš Kazimierą, kad kur galas!

     —    Tai man naujieną sakai, — ėmiau domėtis draugų gyvenimu. — Jei turi valandėlę laiko, eikime išgerti kavos. Aš čia prie kampo palikau automobilį. Paskiau pavėžėsiu. Išlipkime prie tų šviesų.

     Suradę valgyklos kampe stalą, įnikome vėl kalbėtis apie jų šeimyninį gyvenimą.

     —    Aš tau viską taip atvirai pasakoju, nes judu su Kazimieru jaunystės draugai. Jei ne Julytė, tai mudu vienas kitam akis išsibadytume. Jis manyje randa visokiausių blogybių. Aš ir šalta, kaip bulvė; mano galvojimas, kaip kopūsto galvos, nemoku rengtis; nemoku su žmonėmis apsieiti; atstūmiau visus draugus. Ir taip be galo. Esu visų blogybių šaltinis.

     —    Na, gerai, gerai, — įsiterpiau. — Ar tebemylite vienas kitą? Aš vis tebegalvoju, kad gal kas nors į jūsų tarpą įsimaišė, ir pavyduliaujate. Ką tu dabar sakai, nesinori tikėti.

     —    Žinai, atvirai pasakius, mylimės. Kartais kaip balandėliai burkuojame, kartais kaip pelė su kate: vienam džiaugsmas, kitam vargas. Bet mylimės, po to pykstamės, pirštais badomės, audras keliame, dūmuose skęstame. Ak, ir prisiplepėjau, net širdis atsigavo. Rengiaus aplankyti draugę, bet dabar, jei gali, pavėžėk iki stoties. Atvažiuok pas mus. Džiaugsis Kazimieras, seniai jūsų nematęs. Tik tu jam nieko nesakyk apie šį mūsų susitikimą ir pasikalbėjimą. Kas man skirta — iškęsiu.

SUSITIKIMAS BARE

     Bičiulį Kazimierą Joniškį susitikau vienoje vakaronėje. Jis buvo gana geros nuotaikos ir, mane pamatęs, sutiko džiaugsmingai, išskėstomis rankomis.

     — Matai, — sako jis, — tu nusižiūrėjai į rytus ir į miškus gyventi nusibaladojai, o aš iš seno papratimo į vakarus nusižiūrėjau. Atsimeni piemenystės dienas? Tu vis pirmas su gyvulių banda į laukus išeidavai, kai aš dar akių prakrapštyti negalėdavau. O atsimeni Juršaitį, mūsų trečiąjį bendrą, jis dar vėliau rodydavosi. Na, eikime į barą, pasiplepėsime ten susėdę.

     Besigrūsdami į barą, susitikome Karklienę, mūsų seną draugę iš gimnazijos laikų. Pasisveikinome. Bet ji ėjo su kažkokiu nematytu vyru, ir linksmai linksmai juokaudami jie pranyko būryje.

     —    Girdėjai, tur būt, kad Karkliai išsiskyrė?

     —    Oi ne, tai man naujiena! Ar seniai? Juk ir Karklį gerai pažįstu. Taip, kaip ir tu. Tai kuris kurį pametė?

     —    Žinai, Kazimierai, pašėlo žmonės. Net baisu. Žiūrėk, kiek daug šeimų išsiskyrė. Pritrūko žmonės atsakomybės jausmo, pešasi tarpusavyje, ėda vienas kitą, gadina sau gyvenimą ir kitam neduoda gyventi. Pasakojo man Karklienės brolis, kad Karklys kaltas. Tiesa, būdai jų skirtingi. Bet, sako, ji taikėsi prie jo, kiek galėdama, bet pagaliau pritrūko ašarų ir paliko jį. Sako, visa jo meilė buvo tik miegamajame. Tiesa, sunku įsiterpti į šeimų gyvenimą, nežinau, kieno kaltė, bet mes, vyrai, turėtume bent kiek susitvarkyti. Palauk, papasakosiu apie Juršaitį, kurį mudu, galima sakyti, pažįstame kaip nuluptą. Juk mūsų tėvų ūkiai buvo viename trikampyje. Atsimeni?

     Atsisėdę prie baro ir užsisakę ledinio skačiuko, mudu staiga įklimpome į suledėjusią tylą. Kazimieras greitai išmaukė vieną, užsisakė kitą, pradėjo dairytis, lyg ko ieškodamas, barškinti pirštais į stiklinę.

     —    Tu tuoj kaltini vyrus dėl šeimų nesugyvenimo, — iššniokštė pro sukąstus dantis Kazimieras.

     —    Nepasakysiu, kad visuomet vyrai kalti, o moterys šventuolėlės. Visaip būna ir visaip yra, — tęsiau toliau pokalbį. — Bet man atrodo, kad tiek visuomeniniame gyvenime, tiek ypatingai šeimoje reikia parodyti daug pakantrumo. Kartais taip įsibėgame gyvenimo kelyje, kad nebematome reikalo sustoti ir pagalvoti apie save. Mes, lyg tie strausai, įbedame galvas į smėlį ir nebematome savęs. Bijomės atsistoti prieš veidrodį ir pamatyti save; išsigąstame, išgirdę apie save teisybę. Tada visi kiti pasidaro blogi, visi kalti, tik ne mes, ne aš.

     —    Na, gerai, tu užsiminei apie Juršaitį, tai kas su juo atsitiko? Beje, skaičiau spaudoje, kad Juršaitytės buvo atvykusios iš Australijos ir pas tave viešėjo. Taip norėjau jas pamatyti, bet tada kaip tik atostogas surišau su tarnybiniais įsipareigojimais ir išvykau į Europą.

     —    Prisimeni Juršaitienę, judu juk draugavotės, kiti kalbėjo, kad net tuoktis rengėtės, — gnybtelėjau Kazimierą su senais prisiminimais. — Bet draugas draugą nugalėjo. Sako, kad meilė ir draugystės nežiūri.

     —    Nesiknaisiokime taip giliai. Sakyk, ką buvai užsiminęs apie juos?

     —    Taigi, sako, kad ir jų šeima skendo dūmuose. Aš daug apie juos girdėjau anksčiau, o dabar labai įdomiai papasakojo vyresnioji duktė Živilė. Ji ruošė psichologijos doktoratą apie šeimų gyvenimą ir, profesoriaus patariama, paslėpė kambariuose du aparatus balsui įrekorduoti. Užrekordavusi jų pasikalbėjimus, padovanojo juostelę tėvui Tėvo dienos proga.

     —    Na, ir kas toliau? — Kazimieras net šoktelėjo kėdėje.

     —    Įvyko tai, apie ką aš tau anksčiau sakiau. Jie pamatė savo gyvą kasdieninį gyvenimą, pamatė kiekvienas save, lyg nuogą veidrodyje, išgirdo save, savo žodžius.

     Tai išgirdęs, Kazimieras susimąstė. Atrodo, dar labiau pradėjo nervintis, maišyti stiklinėje ledo gabalėlius, ėmė mikenti: na, tai matai, žiūrėk tu man... tai užsibuvome. .. laikas namo...

     Išsiskyrėme vėl labai draugiškai. Prižadėjau, gavęs kvietimą, juos aplankyti.

ŠEIMOS POKYLYJE

     Po to, kai išsiskyriau su Kazimieru, netrukus išvykau ilgesnių atostogų, o po jų iki vėlyvo rudens namie buvau retas svečias. Tad ir laiškų bei įvairių pakvietimų prisirinko krūva. Juos bevartydamas, tuoj išskyriau pamatęs K.B. Joniškių adresą. Tur būt, Julytė išteka, plėšdamas ketvirtainį voką, pagalvojau. Bet jie kvietė į šeimyninę vakarienę. Kokia proga, nerašė. Pakraštyje buvo Birutės ranka parašyta: “Būtinai, būtinai dalyvaukite. Turiu Jums kai ką ypatingo pasakyti. Lauksime!"

     Apie susitikimą su Birute ir Kazimieru Joniškiais buvau pasakojęs žmonai. Tad pas juos pasisvečiuoti vykome didelio įdomumo vedami. Lyg nujausdami ką nors gero išgirsti.

     Nuvykę radome daug svečių. Šeimininkų gera nuotaika ir mus nuteikė linksmai. Kokia proga tas susibūrimas buvo surengtas, taip niekam ir nepaaiškėjo, nes nebuvo jokių kalendorinių proginių dienų. Buvo daug ir jaunimo. Tik kai išėjau su Birute šokti, ji, mane džiaugsmingai apsikabinusi, pasakė: "Žinai, Jonai, tave reikėtų išbučiuoti. Aš dabar tokia laiminga, kaip medaus mėnesį. Todėl su Kazimieru nutarėme šį džiaugsmą išgyventi su draugais, ypač su tavimi. Tą naktį, kai Kazimieras su tavimi susitiko bare, jis, grįžęs namo, atsiprašė, prisipažino mane mylįs (kuo nelabai tikėjau, nes jis visados taip darydavo, kai grįždavo namo įsigėręs) ir išbėrė daugybę pasižadėjimų. Bet žinai, mano didžiausiam nustebimui, išaušęs rytas jo žodžius palydėjo realybe. Mes vėl tapome laimingi. O dar kita linksma naujiena, tik niekam nesakyk, tas berniukas, kuris dabar šoka su Julyte, nori su ja susižieduoti. Puikus vyras, ruošiasi magistrui, gerai išauklėtas lietuvis. Julytė vieną vakarą mane net paskandino ašarose. Sako, mamyte, kai jūs dabar su tėveliu gražiai sugyvenate, aš esu tokia laiminga, jog nutariau draugauti tik su lietuviais. Tėvelis man parodė savo pavyzdžiu, kokie kilnūs vyrai yra lietuviai.

     — Teisingai, Birute, — pasakiau jai po šokio, bučiuodamas ranką. — Klysti žmoniška, bet ilgai gyventi klaidingoje aplinkoje neleistina ir nežmoniška.

 


 

•    Naujo JAV šventojo — Jono Neumanno — kanonizacija (paskelbimas šventuoju) įvyks birželio 26 d.

•    Ateitininkų federacija paskelbė religinio veikalo konkursą. Bus išmokėta 1000 dol. už 1976 m. išleistą geriausią lietuvišką religinę knygą. Mecenatas kun. J. Prunskis.

•    JAV Katalikų komunikacijos fundacijos pirmininku išrinktas Gary vyskupas A. G. Grutka.

•    Iš marksizmo į katalikybę atsivertęs prancūzų rašytojas Andre Fossard, anksčiau parašęs knygą "Dievas yra, aš jį sutikau", neseniai parašė kitą veikalą "Yra ir kitas pasaulis", kuris jau išspausdintas ir italų kalba.

•    JAV-se iš 50 gubernatorių katalikų yra 15. Katalikus gubernatorius yra išsirinkusios šios valstijos: Nevada, California, Arizona, New Mexico, Louisiana, Missouri, Connecticut, Rhode Island, Maine, New York, New Jersey, Wisconsin, Minnesota, South Dacota, Montana.

•    Du belgai misijonieriai: jėzuitas kun. L. van Roey, 71 m., ir kun. J. Bulckens, 61 m., areštuoti Indijoje už tai, kad jie protestavo prieš priverstiną sterilizavimą grupės katalikų, jų tarpe ir vieno kaimo katekisto.

•    Charles Schulte, Zbigniev Brzezinski ir Joseph Califano, prez. Carterio paskirti aukštoms, ministerių kabineto lygio pareigoms, yra katalikai.

•    Airijos vyskupų konferencijos nutarimą, kad šv. Komunija būtų paduodama į ranką, patvirtino Vatikanas. Dabar jau 43-se šalyse Komunija yra paduodama į rankas. Tai nėra didelė naujenybė, nes taip buvo dalinama Komunija ir apaštalams Paskutinės Vakarienės metu.