Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

IŠ ČIKAGOS Į PROVINCIJĄ

     Atostogų man buvo skirta rugpiūčio mėnesį. Grįžęs iš Dainavos, kur liepos antrąją pusę kapelionavau stovyklaujančioms lietuvaitėms, kitos dienos rytą susikabinau ant dviračio kelionei reikalingus daiktus ir išvykau. Tų daiktų susidaro keletas ryšulių: palapinė, miegmaišis, čiužinys, tualeto reikmenys, maistas, fotografavimo prietaisai, baltiniai ir drabužiai, neskaitant gerokos krūvelės mažesnių daiktų — kišeninės lemputės, peilio, taisymo įrankių, pirmosios pagalbos dėžutės, uodų purškalo, virvės ir kabliukų džiovinti drabužiams, pluošto žemėlapių. Bet, truputį pakombinavus, viskas gražiai ant dviračio sutelpa.

     Kas galima, buvau dar prieš stovyklą susipakavęs, kad galėčiau negaišdamas leistis į priekį ir nepavėlavęs grįžti namo. Dviratininkui laikas brangus, nes važiavimą daug kas trukdo, jei pakeliui pasitaiko, svarbiausia šie trys: kalnai, lietūs ir priešingi vėjai. O kelio laukė daugiau kaip 2.000 mylių — per 3.000 kilometrų. Buvau pasirinkęs vykti į Juodąsias Kalvas, Black Hills,vakarinėje Pietų Dakotos valstybėje. Kaip didžiausia įdomybė traukė jų Rushmore kalno granite iškalti keturi JAV prezidentai, kurių paveikslą laikraščiuose buvau matęs dar Lietuvoje eidamas į mokyklą. Juodosiomis tos kalvos vadinamos dėl jose augančių Ponderosos giminės pušų, kurių spygliai į save krintančios šviesos daugiau sugeria, negu atmuša, tuo būdu darydamos girias tamsias pažiūrėti.

     Netoli Čikagos sustojau Downers Grove priemiestyje aplankyti savo kaimynų iš Lietuvos — Martyno ir Veronikos Kasparaičių, gyvenančių su savo dukteria ir žentu, kurių dvi augančios mergaitės ne tik geros muzikės, bet ir dviratininkės. Ten visada pasijuntu kaip namie, savo gimtajame Lietuvos kaime. Martynas (praėjusiųjų metų lapkričio 1 d. atsiskyręs su šiuo pasauliu) ilgą laiką buvo Tėvynės Mylėtojų Draugijos sekretorius. Toji 1896 m. Amerikoje įsteigta draugija išvarė pasigėrėtiną vagą mūsų kultūros dirvoje: leido lietuviškas knygas, be mokesčio aprūpino savo ir Lietuvoje leistais veikalais skaityklas, sanatorijas, ligonines ir panašias įstaigas, ugdė savo nariuose švietimąsi ir tėvynės meilę, buvo įsteigusi Moksleivių fondą, vėliau pavadintą Kultūros fondo vardu.

     Čia pavaišintas pietų, dar duotas pasiimti užkandžio vakarienei ir aprodytas jų naują parapijos bažnyčią, išvažiavau toliau. Nuo ten galėjau leistis sparčiau ir įdomiau, nes kelias didmiesčio bei priemiesčių gatvėmis ir lėtas dėl eismo šviesų, ir nedaug ką rodantis pro virtines namų.

JUODOJO VANAGO STATULA

     Pirmoji diena nuėjo atitolti nuo Čikagos ir gerokai įvažiuoti į provinciją. Temstant pastebėjęs trauklias vieno kaimo kapinaites, ten pernakvojau savo palapinėje. Kitos dienos vėlyvą rytmetį jau buvau pasiekęs Lowdeno valstybinį parką, kurio įdomybė — didžiulė, keliolikos žmonių aukščio Amerikos indėno statula, nuo kalvos pro medžius žvelgianti į apačioje tekančią upę. Vietovė labai graži, todėl nuo seno traukė Čikagos menininkus. Jų ten buvo įsikūrusi ištisa kolonija. Vienas, Lorado Taft, pasakoja tos statulos atsiradimo istoriją:

     —    Kas vakarą, išėję pasivaikščioti, sustodavome toje vietoje pasigrožėti. Mūsų rankos nesąmoningai susikryžiuodavo ant krūtinės, o akys su ramybe ir pagarba žvelgdavo į prieš mus atsiskleidusį gamtovaizdį. Man dingtelėjo, kad čia juk tikriausiai taip nuo senų senovės sustoję gėrėdavosi ir prieš mus buvusių kartų žmonės. Manyje gimė mintis juos visus čia įamžinti statula — Amerikos indėno, kaip mes, sukryžiavusio priešais save rankas ir žvelgiančio į savo šalį.

     Menininko planą įkūnijo jaunas Čikagos Meno Instituto skulptorius, pavarde Prasuhn, kuris puikiai nusimanė apie cemento darbus. Statula — tikras kolosas, maždaug 40 kartų didesnė už žmogų, padaryta iš betono ir, nors tuščiavidurė, sverianti apie 100 tonų. 1911 m. buvo iškilmingai atidengta publikai, vadovaujant tuometiniam Ilinojaus gubernatoriui Pranui D. Lowden, kurio vardu vėliau šis parkas ir buvo pavadintas. Žmonės statulą praminė Juoduoju Vanagu — nuo tenykštėje apylinkėje pagarsėjusio indėnų karvedžio.

     Man statulą befotografuojant, prisigretino su dviračiu maža 8-rių metų mergytė. Pasisiūlė aprodyti, kur kas parke daugiau yra. Būdama gana kalbi, pasipasakojo apie save. Iš to vaiko lūpų patyriau, kaip skaudžią žaizdą jautriai dvasiai padaro skyrybos, ypač jei vienas iš tėvų dar grubokai stokoja meilės.

     —    Aš turiu du tėčius, — pasisakė. — Mano mama dabar gyvena su antruoju, nes pirmasis ją paliko. Jis manęs ir nemylėjo. Kartą, versdamas albumą, prie mano paveikslo sako: "O kas toji biauri mergiščia tokia?"

     Aišku, tokie žodžiai ir elgesys liks skaudžiai įsispaudę jos viduje visam gyvenimui ir susiję su tėvo sąvoka. Iš tikrųjų mergaitė buvo gana graži juodaakė. Prie mūsų dviračių su ja nusifotografavęs, paskui prie suvenyrų kiosko liepiau išsirinkti kokį tik norėtų daiktą kaip mano dovaną už parko aprodymą. Išsirinko už porą dolerių sau auskariukus. Tada atsisveikinome. Ji nuvažiavo, pradžiugusi tąja dovanėle, o aš — praturtėjęs jos man atskleista savo siela.

SĖKMINGA ŽAGRĖ

     Popiet sustojau prie Grand Detour miestelio, kurio vardą Amerikos istorijoje įamžino sėkminga vieno kalvio žagrė. Prancūzų tyrinėtojai ir pirkliai vietovę todėl praminė Grand Detour (Didžiuoju Vingiu), kad ten Rock upė susisuka didele kilpa. Miestelį į-steigė 1834 m. čia iš Vermonto atsikėlęs pionierius Leonardas Andrus. Pavardė skamba gana lietuviškai — Andrius (tik gal tyčia rašoma be i). Mūsų istorikams būtų ne pro šalį patyrinėti, ar tai tik ne mūsų tautietis. Jam įamžinti ten pastatyta ir žalvario lenta akmenyje. Po dvejų metų atvyko kitas vermontiškis — kalvis Jonas Deere, padaręs žagrę, kuri "atkėlė vartus Amerikos Vakarų žemdirbystei".

     Pradėję čia keltis žemdirbiai netruko patirti, kad jų iš Rytų pakraščio atsigabenti plūgai netiko: būdami per lengvi, nelindo į nuo amžių žagrės nemačiusią prerijų žemę, kaip tinklu prisipynusią žolių šaknų. Bet kai pasidirbdino sunkesnius, iškilo kita painiava: tiesa, dabar nebešliaužė paviršiumi, į dirvą smigo, bet užtai kibi, tų žolių pilna žemė lipo prie žagrės. Artojas turėjo vis iš naujo sustoti, aplipusią žemę pagaliu ar kuo kitu nugramdyti, paskui kiek paarėjęs vėl tą pat kartoti. Kad dėl to daugeliui iš burnos pasipildavo geroje draugijoje nevartojamų žodžių, aiškinti nereikia. Kai kurie apsivylę metė įsigytus ūkius ir kėlėsi kitur.

     Kalviui Deere atėjo mintis pabandyti žagrę iš kitokio metalo: užuot ketaus, iš kurio buvo daromos, imti plieną. Radęs lentpiūvės piūklą, numušė dantis ir iš jo nukalė specialaus plieno žagrę. Lydimas būrio žiūrovų, vienų su pasityčiojimu, kitų su viltimi, Deere išėjo savo naujo plūgo išbandyti. Nesustodamas išvarė vagą per visą lauką pirmyn, paskui atgal. Kai grįžo, žagrė spindėjo, prerijų žemės nuvalyta, suvis jos nevelianti. Iš ūkininkų pasipylė tokio plūgo užsakymai. Deere kalvė veikiai išaugo į didelę įmonę. 1850 m. plūgų jau gamino 1.600 per metus. Tinkamą plieną iš pradžių siųsdavosi iš Anglijos, vėliau specialiai sau gaminamą iš Pitsburgo. Visa įdomi istorija pavaizduota to Grand Detour miestelio muziejuje, pavadintame paties Jono Deere vardu. Šiandien John Deere yra didelė žemės ūkio padargų bendrovė, kurios ženklas — stirna (nes Deere, tik dabar rašomas be e gale, angliškai reiškia stirną).

     Kaip sakyta, jo pagaminta žagrė Vakarų prerijas praėjusiame šimtmetyje pavertė dirbamos žemės plotais. Mylia po mylios ten tęsėsi (ir dabar tebesitęsia) kviečių ir kukurūzų laukai. Kai kurie buvo milžiniški. Pavyzdžiui, vieno ūkininko, Hugh Glenn, Sacramento slėnyje artojai rytą pradėdavo kiekvienas savo vagą, vidudienį sustodavo užkąsti pakelės name sau paruoštų pietų, paskui varydavo tą pačią tiesią vagą toliau iki sutemų: laukas tęsėsi 13 mylių.

     Vakarinėje Ilinojaus dalyje, dar daugiau Iowos valstybėje, sušnekti žmonės, pastebėję mano svetimą akcentą, dažnai vis paklausdavo: "Sind Sie deutsch? (Ar Tamsta vokietis?)" Mat, ten nemažas procentas vokiečių kilmės ūkininkų. Didžiausia vokiečių imigrantų banga atvyko iš Rusijos. 1762 m. Kotryna Didžioji, Prūsų kilmės princesė, tapusi cariene, ėmė kviestis vokiečius žemdirbius į Pavolgį prie Juodosios jūros, žinodama, kokie jie darbštūs žmonės ir puikūs ūkininkai. Atvyko nemaža, ir jų kolonija puikiai klestėjo. Bet po šimto metų, 1871 m., buvo atšauktos jų specialios privilegijos ir patys imti persekioti. Tai pastūmėjo vokiečius iš ten keltis į JAV ir Kanadą. Iš Niujorko ir kitų uostų Chicago, Minneapolis & Saint Paul linijos traukiniai praėjusiojo šimtmečio pabaigoje išpildavo tūkstančius tų vokiečių imigrantų į pustuštės prerijos plotus. Vienas svarbiausių daiktų, kurį jų šeimos su savimi atsiveždavo, buvo maišas žiemkenčių turkiškų kviečių. Jie buvo nauji Amerikai, bet greitai paplito ir šiandien yra šios Amerikos dalies — teisingai vadinamos krašto duonos krepšiu — pagrindinė javų rūšis. Tiesiog gyvenimo ironija, kad Rusija dabar įsiveža kviečius, jiems Amerikoje ir Kanadoje didžiąja dalimi užauginamus savo pačios išvytų ūkininkų.

PER MISISIPĖS TILTĄ

     Savo gyvenamoje Ilinojaus valstybėje daug negaišau, nes laukė dar tolimas kelias. Ties Dubuque miestu pervažiavau Misisipės upę, skiriančią ją nuo kaimyninės Iowos. Tiltas truputį paėmė prakaito. Mat, per jį einantį šaligatvį prasivesti dviračiui radau uždarytą, o kelias abiem kryptimis buvo tik vieno ruožo. Buvau priverstas važiuoti juo. Užpakalyje manęs susitelkė netrumpa vilkstinė sunkvežimių ir automobilių, dėl to vienintelio ruožo negalinčių pralenkti. Gavau spausti sušilęs, kad tik greičiau tą tiltą pervažiuočiau, nors šoferiai buvo mandagūs ir nė vienas nervingai nebirbino sirena. Šiaip kitose vietose keliai per tiltus platesni, po du ruožus abiem kryptimis.

     Dubuque miestas pavadintas nuo prancūzų tyrinėtojo ir pirklio Julijono Dubuque. 1788 m. jis gavo vietos indėnų leidimą kastis šviną, kurio buvo gausiai aptikta apylinkėse. Netoliese, kitoje Misisipės pusėje esantis miesčiokas tiesiog ir pavadintas lotynišku švino vardu — Galena. (Praėjusiojo šimtmečio viduryje jame buvo pagaminama 87% viso pasaulio švino). Šalia švino gamybos, Dubugue vertėsi ir kailių prekyba. Tai buvo pelninga ir jam, ir kailius sunešantiems indėnams, ir jų žmonoms, daugiausia šviną kasusioms. Kai mirė, indėnai Julijoną Dubugue palaidojo su ceremonijomis, ne mažesnėmis už savo giminės vadų. Misisipės krante galima matyti jam pastatytą akmenų paminklą.

     Bene žymiausia Dubugue miesto įdomybė — šratabokštis. Šratams daryti bokštų anksčiau Amerikoje buvo daugiau, dabar beveik nebelikę; šalia šio, vienas dar yra Baltimores mieste. Jie vaidino svarbią rolę amunicijos gamyboje, nes ir kulkos seniau buvo šratai, tik didesni už medžioklinius. Gaminti bokštuose todėl, kad nuo viršaus pilamo sutirpdyto švino srovelės dėl traukiamosios jėgos tuojau sklaidydavosi rutuliukais. Bokšto aukštis leisdavo, jiems krintant oru, pakankamai atvėsti ir nebeištikšti apačioje į vandenį, kuriame baigdavo aušti. Iš jo išgriebti, šratai būdavo paberiami nuožulnia plokštuma. Gražiai apskriti riedėdavo tiesutėliai, o turintys bet kokių trūkumų svyrinėdavo į šalis ir ten nukrisdavo į padėtas dėžes, iš kurių grįždavo atgal į tirpdymo katilą. Plokštumos gale dar laukdavo plyšys, kurį peršokdavo tik tobulai apskritieji, riedantys smarkiausiai; visi kiti sukrisdavo į jį ir taip pat atsidurdavo katile. Belikdavo "egzaminus išlaikiusius" surūšiuoti pagal dydį. Iš tikrųjų susirūšiuodavo patys, paleisti birti per kelis vis tankesnio tinklo sietus.

(b.d.)