JUOZAS PRUNSKIS
BŪTINAI REIKIA MEILĖS
Nuostabų gyvenimo faktą žurnalui "Guidposts" papasakojo Allendale, Mich., gyvenanti Conni Coffey. Ji būtinai norėjo įdukrinti kūdikį. Teko daug kartų lankyti įstaigas, pasirašinėti įvairius dokumentus, kol pagaliau vieną sausio mėnesio dieną į O'Hare aerodromą atskraidino jų šeimai naują dukterį iš Korėjos. Jų šeima jau turėjo du vaikučius 5 ir 2 m., bet dėl vadinamojo RH faktoriaus jie daugiau vaikų negalėjo turėti, o būtinai norėjo. įsūnijimo įstaigos pirmenybę teikė bevaikėms poroms, taigi jiems teko sutikti su gavimu mergytės iš Azijos, ir tai ne visai sveikos. Mergytė buvo našlaitė. Jos laukė keletą mėnesių. Ji buvo susirgusi tymais, vidurių liga ir buvo padėta į našlaityno ligoninę. Coffey šeima uoliai meldėsi, kad tik ji pasveikusi atvyktų.
Kai mergytė buvo atskraidinta, ir naujoji motina paėmė ją ant rankų, mažytė nė akių nepravėrė. Conni buvo atsivežusi paruošto pieno, bet mergytė suko galvytę į šalį, visai nepaliesdama. Namuose rado, kad mergytės temperatūra buvo pakilusi iki 103, ir vis tiek ji nieko negėrė. Ji jau buvo septynių mėnesių, o jos laikymasis buvo daugiau lyg septynių savaičių. Nugabeno pas vaikų specialistą. Šis ilgai tikrino, kol pasakė, kad jos karštis yra dėl ausies uždegimo. Be to — jos sveikata pašlijusi dėl nesimaitinimo. Liepė būtinai priversti valgyti. Tai buvo šeimai labai sunkus uždavinys. Mergytė tris dienas pragulėjo su karščiu, neatmerkdama akučių. Vėl nugabeno pas daktarą. Šis pasakė, kad, jeigu ji gyvens, ji gali būti viena ausimi visai kurčia.
Naujieji tėvai ėmė dar su didesniu rūpesčiu ją globoti, dar karščiau melstis. Ir čia Conni prisiminė, kaip įsūnijimo įstaigos tarnautojas buvo pasakęs, kad tėvų nustoję korėjiečiai vaikai sugniuždavo, netekę motinos meilės. Kai kurie kūdikiai, likę našlaičiais, tiesiog lyg nuspręsdavo mirti. Jie nustodavo valgyti, nutraukdavo ryšį su svetimais žmonėmis.
Naujoji įdukrintosios motina, užgulusi ant lopšelio, mažytei kalbėjo, kaip ją myli. Paėmusi ant rankų liūliavo, o mergytės kūnelis traukydavosi spazmais, ir ji bandė išsiveržti iš apkabinimų. Conni pakaitomis su vyru ją nešiojo. Pasikvietė ir savo tėvus, kurie taip pat įsijungė į nuolatinės meilės reiškimus, mažytę nešiodami ant rankų.
Po dviejų savaičių mergytės svoris kiek paaugo, jau kartkartėmis prasiverdavo jos akutės, bet buvo sunku pasakyti, ar ji ką mato. Conni pastebėjo, kad, ją maudant, jos akutės nukrypdavo į jų kūdikio nuotrauką. Bežiūrėdama į ją, mažytė pradėjo šypsotis. Paskiau jau ji su šypsena sutikdavo ir savo naująjį broliuką, kuris, rankutę ištiesęs, ją glostydavo, ir jos šypsena dar labiau darėsi ryškesnė. Kai ji ėmė šypsotis ir žvelgdama į savo naują motiną, Conni širdis, kaip ji sakosi, meile suliepsnojo. Jau mažytė pradėjo ištarti: mama, tėte. Daktaras vėliau šeimai pasakė:
— Kai pirmą kartą pamačiau šį kūdikį, maniau, kad neišgyvens nė dviejų savaičių. Sunku suprasti, kas įvyko.
Bet naujoji motina suprato — nulėmė maldomis ir švelnumu išsiliejanti jų meilė.
FILMŲ AKTORĖ PASAKOJASI
Joan Fontaine prieš eilę metų laimėjo vadinamą Academie Award už filmą "Suspicion". Neseniai ji spaudai pasipasakojo kai kuriuos savo vidinius išgyvenimus. Jos kūdikystė buvo skausminga: pirmus pustrečių metų ji praleido sutvarstyta dėl ją kankinusios egzemos. Ji buvo gimusi Tokio mieste, kur imperatoriškame universitete profesoriavo jos tėvas. Bet jos tėvų vedybos nebuvo laimingos, ir ji su motina atsikėlė į Saratoga, Kalifornijoje. Čia egzemą išgydyti buvo palankesnis klimatas, bet ją užpuolė vidaus ligos. Dėl jų ji buvo izoliuota nuo kitų vaikų.
Vieną dieną motinos draugę pašaukė aktorė May Robson, sakydama, kad jie ieško mažos mergytės. Ir taip buvo įtraukta pirma jos sesutė, o paskiau ir ji pati. Liguistajai vaidinimas pareikalaudavo daug įtampos. Nors ji scenon išeidavo su temperatūra, bet įstengė būti energinga, užmiršti viską, išskyrus savo vaidmenį.
Filmų karjeroje ją lydėjo pasisekimas, bet ji vis jautė kažkokį tuštumą, kurio neužpildė nė jos vedybos. Per anksti nustojusi tėvo meilės, ji tikėjosi, kad tą trūkumą užpildys vyras, bet neužpildė nė jis, nes ji ilgėjosi savo gyvenimo centro, tobulo ištikimumo, tobulos meilės, ko joks žmogus negali duoti.
Netoli jų namų Niujorke buvo bažnyčia. Ji pradėjo lankyti pamaldas. Po keleto mėnesių pasiprašė kunigą, kad ją pakrikštytų. Mažame draugų būrelyje įvyko jos krikštas, apie ką ji taip kalbėjo:
— Pagaliau aš suvokiau, kad atradau vietą, kuriai aš priklausau. Krikštas yra malonės antplūdis, o malonė pakeičia žmones. Ar pakeitė ir mane? Manau, kad taip. Jei anksčiau buvau linkusi teisti ir reikalauti per daug, dabar jaučiau simpatiją kitiems, turėjau daugiau tolerancijos, daugiau supratimo. Manieji draugai atrodė brangesni ir artimesni, o jie sakė, kad ir aš jiems tapau artimesnė ir brangesnė. Jaučiuosi stipresnė ir nesidairau į kitus žmones, kad galėčiau atsiremti. Aš priklausau Bažnyčiai, o Bažnyčia priklauso man. Jaučiuosi supama meilės ir džiaugsmo. Kartais aš stebiuosi, kodėl man užėmė tiek daug laiko tai atrasti. Tada prisimenu tą nuostabų palyginimą apie darbininkus vynuogyne ir atsimenu, kad Dievo akyse nėra nei anksti, nei vėlai. Pagal tą palyginimą, kiekvienas darbininkas gavo tą patį atlyginimą, nepaisant, kada jis pradėjo darbą. Man atlyginimas buvo toji dovana žinoti, kam aš priklausau...
VIENOS MERGAITĖS PROBLEMA
Vienu metu laikraštis "The Hollywood Reporter" įdėjo skelbimą, kad ieškoma mergaitė, panaši į Marilyn Monroe. Ji vaidintų, sukant filmą iš tos aktorės gyvenimo. Filmo vardas: "Goodbye, Norma Jean". Hollywoodas ieškojo mergaitės, kuri būtų panaši į tą filmų žvaigždę, kai ji dar vadinosi Norma Jean. Kandidatė, stodama į konkursą, gaus 100 dol. boną. Jei ir nelaimėtų pagrindinės rolės, buvo vilties gauti antrinę. Tuo susidomėjo Kalifornijoje gyvenanti Aleksandra Pedersen, kuriai ir kiti sakė, kad ji panaši į Marilyn Monroe. Pedersenaitei, žinojusiai, kad Monroe turėjo nelaimingą jaunystę, buvo tikras noras vaidinti ją, tikintis, kad iš to išeis koks perspėjimas ir kitoms mergaitėms.
Aleksandra tada buvo 20 m. amžiaus. Visą laiką ji norėjo būti aktorė. Per eilę metų studijavo dramą. Vaidindavo beveik kiekviename aukštesniojoje mokykloje ir kolegijoje statomam veikale. Paskutiniu metu jų šeima buvo atsikėlusi į Saratogą, Calif., ir ji turėjo pažės tarnybą ABC televizijoje. Jos tėvas buvo erdvių skridimų inžinierius, o motina — gail. sesers padėjėja. Motina jos užmojį lydėjo savo malda. Aleksandra įsiregistravo į konkursą ir iki nustatytos datos ėmė giliai įsiskaityti į Marilyn Monroe gyvenimą.
1974 m. gruodžio 28 d. ji išsiskubino į Hollywood Paladium, kur turėjo vykti konkursas. Kandidačių buvo 54. Labai susijaudinusi, ji drauge su kitomis paradavo prieš teisėjus, kurių tarpe buvo filmo kūrėjas, filmo skripto rašytojas, fotografas, kuris ir Marilyn Monroe buvo filmavęs. Buvo daugybė laikraščių fotografų ir filmuotojų iš televizijų. Po kiek laiko, teisėjai paskelbė 10 geriausiųjų vardus. Tarp jų buvo ir Aleksandra. Teisėjai kiekvieną jų klausė, ką ypatingo galėtų pasakyti apie Marilyn Monroe.
Aleksandra pasakė: "Viskas, ko ji norėjo — kad žmonės ją mylėtų dėl jos pačios, bet nemanau, kad ji tokios meilės kada nors susilaukė".
Paskiau beliko tik trys labiausiai įvertintos. Tarp jų ir Aleksandra. Konkursas pasibaigė pranešimu, kad ji išėjo laimėtoja iš 54 kandidačių. Ji prapliupo ašaroti. Tik švytėjo fotografų šviesos, o reporteriai apspito ją klausinėti. Tą vakarą jos nuotrauka buvo visuose Kalifornijos laikraščiuose ir visose televizijos programose. Mergaitė buvo be galo susijaudinusi. Juk tai buvo jos ilgamečių svajonių išsipildymas, atsakymas į jos maldas.
Sekančią savaitę ji buvo pakviesta pasiimti filmo skriptą. Buvo pilka, vėjuota diena, bet jos širdy saulė švietė. Parsinešė namo sunkų paketą. Pasidarė šilto šokoladinio gėrimo ir, susirangiusi savo lovoje, ėmė skaityti. Kiekvienas puslapis ją intrigavo. Bet ji pasiekė vietą, kur vaizduojama, kaip Norma Jean buvo patekusi augintine į kitų namus, kaip ją išprievartavo patėvio draugas. Juo toliau skaitė, juo jos rūpestis augo. Filmas buvo pilnas sekso, kartojosi daugiau prievartavimų, nuogumo, nešvankių posakių.
Baigusi skaityti skriptą, ji susmuko prie lovos krašto, nuleidusi žemyn galvą. Jos šokolado gėrimas atšalo neliestas. Ji ėmė save klausti:
— Argi aš turėsiu mokėti tokią kainą, kad įeičiau į filmus? Tai perdaug žema. Bet tada mano viduje atsirado balsas, — pasakoja ji, — besiginčijąs su manimi. Nepaisant koks skriptas, bet tai juk man didžioji galimybė. Kai ši neskani rolė pasibaigs, aš turėsiu palankias sąlygas ieškoti geresnių vaidmenų. Juk tai pagaliau tik filmas. Dabarties pasauly, atrodo, žmonės tokius filmus nori matyti. Tai kam man purkštauti? Kiek dar man kitų galimybių galės atsirasti!
Bet kai aš taip toliau sėdėjau, — pasakoja ji, — kitos scenos man pradėjo rodytis: nešvarūs filmo vaizdai su vizijomis mano pačios šeimos, besimeldžiančios prie stalo, bebūnančios kino teatre, kai tėtis ir mama laikosi rankomis; prisiminiau ir motiną, kuri ligoninėje, man sergant, prisilenkusi šnabždėjo: "Dievas tave išgydys, brangute".
— Ir taip palaipsniui, kai aš ten sėdėjau, — tęsia savo pasakojimą laikrašty "Guidposts" Aleksandra Pedersen, — mano mintys išryškėjo. Žinojau, kad tos kontrastingos scenos negali maišytis mano gyvenime. Nedaug miegojau tą naktį. Rytą nuėjau atgal į "Goodbye, Norma Jean" studiją ir pasakiau, kad negaliu imti to vaidmens. Atidaviau jų duotą boną ir sugrįžau į savo pažės tarnybą. Daug žmonių tą dieną atėjo. Visus vedžiau ir rodžiau jų vietas. Žinojau, kad grįšiu tą naktį išvargusi ir su skaudančiomis kojomis. Bet aš taip pat žinojau, kad po tokios dienos aš galėsiu ramiai įslinkti į lovą, žvelgti į Dievą ir užmigti, pasitikėdama Jo žodžiu, kad labiausiai jaudinantis mano laimės laikas yra man ateityje...