JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Švenčiant vasario šešioliktąją, gal ne vienam kyla klausimas: ar ši sukaktis mums turėtų suteikti daugiau džiaugsmo, ar liūdesio? Džiaugtis tikrai nėra ko. Taip sunkiai iškovota Lietuvos nepriklausomybė tęsėsi tik dvidešimt dvejus metus. Jau eina trisdešimt septintieji metai, kai mes jos vėl neturime. Tad gal liūdėti? Liūdesys visiškai nieko nepadės. Vasario šešioliktosios minėjimas mums turėtų būti ne džiaugsmo, ne liūdesio, bet susimąstymo diena. O mąstyti tikrai yra apie ką.

     1.    Pirmiausia visi turėtume aiškiai suprasti, kad mūsų laisvės ir nepriklausomybės atgavimu nesirūpina ir nesirūpins nė viena tauta pasaulyje, išskiriant mus, lietuvius. Lietuvius, gyvenančius ir čia, išeivijoje, ir ypač ten, Lietuvoje, kurie nepriklausomybės netekimą išgyvena daug sunkiau ir konkrečiau negu mes.

     2.    Esame labai maža tautelė, mūsų yra tiek nedaug. Daugelis žmonių pasaulyje visai nežino, kas ta Lietuva ir kur ji yra. O ir tie, kurie šiek tiek apie ją žino, ne ką nusimano apie jos istoriją. Dažniausiai mano, kad ji kažkokiu neaiškiu Pirmojo pasaulinio karo pasekmių vystymusi netyčia atsirado ir vėl tuoj pradingo. Jos teisės į laisvą, nepriklausomą gyvenimą jiems nesuprantamos.

     3.    Dabartinė padėtis dar gali tęstis ilgai, tad, norint turėti nepriklausomybės vilčių, būtinai reikia dar ilgai išlikti lietuviais ir ten, ir čia. O tai nebus jau taip lengva. Ten, Lietuvoje, okupantas stengiasi visus išblaškyti, sumaišyti ir surusinti. Čia, išeivijoje, pamažu, bet pastoviai veikia tas garsusis "katilas", kuris jau yra suvirinęs ir sulydęs į vieną masę tūkstančius ir mūsų, ir kitų tautybių ateivių.

A.Tamošaitienė    Tautinis šokis

     4.    Tad esame ne tik maža tautelė, bet ir dar suskaldyta į dvi dalis: vieni gyvena ten, kiti čia. Paprastai kiekvienas suskaldymas ar susiskaldymas silpnina, bet šiose aplinkybėse gal ir gerai, kad ne visi pasiliko ten vargo vargti, kad nemaža dalis pateko į laisvus kraštus, kur gali kitus supažindinti su mūsų tauta, su jos praeitimi, su liūdna dabartimi ir su aiškiomis teisėmis į nepriklausomą gyvenimą. Ten pasilikusieji to negali, tačiau jie veda pagrindinę rezistencinę kovą prieš okupantą ir jo kėslus. Ir jų, ir mūsų tikslai tie patys, nors kovos metodai dažnai skirtingi. Koks nors ryšys tarp jų ir mūsų yra būtinas. Turime vieni kitiems padėti, vieni kitus padrąsinti. Tai turėtų suprasti kiekvienas protingas lietuvis.

     5.    Deja, ne visi tai vienodai suprantame, dėl to skaldomės, ir šis skaidymasis mus ir mūsų kovą labai silpnina. Kai kurie kiekvieną ryšį su ten gyvenančiais mūsų broliais ir sesėmis vadina bendradarbiavimu su okupantu, nes tie ryšiai yra neįmanomi be rusų tarpininkavimo — viskas turi eiti per jų įstaigas. Bet tai savaime suprantama, kito kelio nėra. Juk kiekvienas laiškas ir kiekvienas siuntinys eina per jų įstaigas. Bet būtų naivu sakyti, kad mes, siųsdami savo giminėms laiškus ar siuntinius, bendradarbiaujame su okupantu ir pripažįstame Lietuvos okupaciją-

     6.    Turime džiaugtis, kad toji geležinė uždanga dabar yra bent šiek tiek praverta, kad galime susirašinėti, ten nuvykti ir susilaukti giminių bei pažįstamų iš ten. Tai naudinga ir mums, ir jiems. Tik turėtume visokiais būdais kovoti, kad toji uždanga būtų pradaryta dar plačiau, kad ne tik iš ten galėtų mus pasiekti įvairūs leidiniai, bet kad ir mes galėtume jiems nusiųsti savo spaudos, laikraščių ir knygų. Mes nebijome jų spaudos, persunktos komunistine propaganda, nes toji propaganda mums perdaug ryški. Mūsų ideologijai ji negali pakenkti, gali tik ją sustiprinti. Bet jie mūsų spaudos bijosi, nes jaučia, kad prieš mūsų argumentus negalės atsilaikyti jų melu ir apgaule pagrįsta ideologija. Taip pat ir nenoras įsileisti siuntinių, uždedant pasakiškus muitus, aiškiai rodo, kad jiems bus nepatogu meluoti apie "buržuazinio pasaulio skurdą", kai jų "rojuje" gyveną piliečiai nuolat iš ten gaus įvairių gėrybių.

     7.    Kitas reiškinys, kuris skaldo ir mūsų veiksnius, ir visuomenę, — tai aukų rinkimas vasario šešioliktosios proga. Jau tiek metų tęsiasi tie vaikiški ginčai, ir vis nepasiseka susitarti. Altos vadovai vis tvirtina, kad buvę susitarta, jog visi šia proga surinkti pinigai eina įj jos kasą. Bendruomenės vadovai atsako, kad negalima varžyti žmogaus laisvės — jis gali aukoti, kada nori ir kam nori. Žinoma, šio dėsnio paneigti negalima — žmogus aukoja, kam nori ir kada nori, arba visai neaukoja. Kas gali čia jam įsakinėti? Tačiau, jeigu buvo kada nors susitarta ir pasirašyta, kad vasario šešioliktosios minėjimuose surinkti pinigai priklauso Altai, tai reikia to susitarimo laikytis. Ar toks susitarimas buvo padarytas, užprotokoluotas, pasirašytas? Jei taip, tai užtenka tik jį parodyti tiems, kurie nenori jo vykdyti.

     O jeigu tokio susitarimo nebuvo arba buvo kieno nors susitarta tik žodžiu, jeigu dabartinė Bendruomenės vadovybė apie tokį susitarimą nieko nežino, tai užtenka susėsti, susitarti, pasirašyti ir vykdyti. Jeigu būtų nutarta, kad visi pinigai eina vienai ar kitai institucijai, tai čia nebūtų jokio aukotojų prievartavimo, nes jeigu, pavyzdžiui, aš nenoriu šia proga aukoti Altai, tai rasiu kitą progą aukoti Bendruomenei ir pan. Tikrai kiekvienam atrodo šis reikalas toks paprastas, kad neverta dėl jo ginčytis, užtenka tik susitarti ir vykdyti. Esant dabartinei padėčiai, kai kurie visai nenori eiti į vasario šešioliktosios minėjimus, nenori aukoti, nes žino, kad tos aukos tik skaldys mūsų veiksnius ir visą mūsų veiklą. Iš tokio skaldymosi ir ginčų laimi tik mūsų priešai.

     8.    Pagaliau turime prisipažinti, kad daugelis ginčų ir nesantaikų kyla tik iš mūsų užsispyrimo ir tuščių ambicijų, kurias esame linkę vadinti principais.

     Laikytis principų yra gražu ir garbinga. Bet laikymasis tų "principų", kurie yra ne kas kita kaip užsispyrimas ir užkietėjimas savo klaidinguose įsitikinimuose, neduoda nei garbės, nei kam nors naudos. Nesilaikyti tokių “principų" nebūtų jokia yda, o tikra dorybė. O jeigu jau kam labai sunku jų atsisakyti, tai bent nereikia stengtis jų primesti kitiems — geriau pasilaikyti tik sau.

     Mūsų broliai, gyvenantieji Lietuvoje, okupanto ir jo agentų visaip spaudžiami ir persekiojami, vis tiek sugeba vesti sunkią, bet labai svarbią rezistencinę kovą, kaip aiškiai matome iš kronikų. Jau ne kartą teko iš jų išgirsti, kaip jiems yra nesuprantama ir skaudu, kad mes, gyvenantieji laisvuose kraštuose, nemokame vienas su kitu gyventi, nesugebame sutartinai veikti, kovojame ne prieš visų bendrą priešą, o tik vieni prieš kitus. Tad vasario šešioliktosios proga reikėtų labai rimtai pamąstyti, suprasti savo klaidas, nebijoti prie jų prisipažinti ir drastiškai pakeisti savo veiklos bei kovos metodus — tą energiją, kurią eikvojame, kovodami vieni prieš kitus, nukreipti į mūsų visų priešą, rusą okupantą.