Spausdinti

     Pernai moterų žurnalas Lietuvoje buvo paskelbęs konkursą tema "Kaip išsaugojau šeimą". Be abejo, redakcijai atėjo daug rašinių su įvairiais pasipasakojimais. Čia persispausdiname dviejų jaunų moterų išgyvenimus ir pasipasakojimus, kaip jų bepradedančios irti šeimos vėl susiklijavo.

* * *

     Su savo vyru prieš vestuves draugavome trejus metus. Per tą laiką mudu gerai perpratome vienas kitą. Ir labai mylėjome vienas kitą. Mano charakteris buvo staigesnis, o vyras, atvirkščiai, lėtas, be to, jis daug vyresnis už mane, tačiau tai nė kiek netrukdė mūsų draugystei. Ir štai mes nutarėme susituokti, nunešėme pareiškimus. Ta diena man buvo šventė, ir aš tikėjau, kad nuo šiol visos mano dienos bus kaip šventė. Deja... Tą pavasarį, kai iki vestuvių liko vos du mėnesiai, į gamyklą, kurioje aš dirbau, atėjo dirbti jaunas vaikinas. Aš iš karto pajutau jo žvilgsnį. Ir kodėl tos akys žvelgė tiktai į mane, kai aplink buvo tiek daug kitų linksmų ir gražių merginų? Tos akys, tas žvilgsnis tiesiog pakerėjo mane. Ir štai vieną kartą Algis užkalbino mane, pakvietė į kiną. Ir aš neatsisakiau. Pati nežinau, kodėl aš pritrūkau jėgų atsisakyti. O reikėjo, reikėjo tai padaryti. Juk aš mylėjau ir pati buvau mylima, ir greitai turėjo įvykti mano vestuvės. Grįžome iš kino, truputį pasivaikščiojome. Nuo to vakaro aš netekau ramybės. Tos akys kvietė mane, šaukė, viliojo, ir aš nebeturėjau jėgų atsispirti joms. Nežinau, ar tai buvo meilė, bet patiko jis man labai. Tas dienas, kai nesusitikdavau su savo būsimu vyru, praleisdavau su Algiu. Tapau uždara. Mano būsimasis vyras klausinėdavo, kodėl aš taip pasikeičiau, tačiau aš jam nieko nepasakojau. Ir Algiui aš nepajėgiau pasakyti, kad išteku, kad mes daugiau nesusitikinėtume. Aš apgaudinėjau juos abu. O Algis kalbėjo man, kad mes niekada nesiskirsime, kad aš ta, kurios jis ieškojo. Man buvo gera klausytis šių žodžių, bet širdyje nebuvo ramybės. Žinojau, kad elgiuosi biauriai, bet nepajėgiau nutraukti draugystės. Ir štai, kai iki vestuvių liko savaitė, aš pasakiau Algiui, kad tarp mudviejų viskas baigta. Prašiau atleisti ir pamiršti mane. Bet jis ir klausyti nenorėjo. Aš visą gyvenimą atsiminsiu tą vakarą. Jis prašė, maldavo nepalikti jo. Aš žinojau, kad Algis mane mylėjo, bet nieko negalėjau padaryti. Vestuvinė suknia, nuostabiai graži, laukė spintoje, svečiai sukviesti. Ir štai vestuvės. Pro ašaras nemačiau kelio, viskas vyko tarsi sapne. Po vestuvių aš vėl grįžau į darbą. O darbe laukė Algis. Jis prašė nenutraukti draugystės, ir aš vėl neatsispyriau jo prašymams. Vyrui pasiaiškindavau, užtrukusi darbe ar buvusi pas draugę. Atrodo, jis tuo patikėdavo, nors buvo kažko susimąstęs. Namuose aš stengiausi būti gera žmona, o, susitikusi su Algiu, vėlgi buvau jo mylimoji. Aš vis dar tikėjausi, kad viskas išsispręs savaime, kad Algis mane paliks, bet, deja, jis net nesiruošė manęs palikti, prašė išsiskirti su vyru. To padaryti negalėjau. Vyras man buvo geras, ir aš vis dar tebemylėjau jį. Ne taip paprasta mesti viską ir išeiti. Ir štai vieną dieną įvyko tai, kas galų gale ir turėjo į-vykti. Eidama gatve su Algiu, susitikau savo vyrą. Aš nespėjau nė žodžio ištarti, tačiau vyras suprato ir be žodžių. Jis greitai priėjo prie mūsų ir pasakė: "Einam namo, reikia pasikalbėti". Ir štai tą dieną aš dar kartą įsitikinau, koks geras, nuostabus žmogus mano vyras. Jis tyliai, ramiai prašė apsispręsti, nes toliau taip tęstis negali. Ir man buvo gėda, didžiulė gėda dėl savo elgesio. Tada aš jam tvirtai prižadėjau likti su juo. Greitai išėjau iš gamyklos, kad nematyčiau Algio. Tiesa, jis dar stengėsi su manim pasimatyti, tačiau aš net į kalbas nesileidau. Ir dabar aš laiminga. Auginame sūnų, vyras labai geras, labai myli mane. Jis niekada neprimena man tų dienų, kai aš buvau jam neištikima, ir aš už tai labai dėkinga. Neseniai sužinojau naujieną. Pasirodo, Algis anksčiau buvo teistas, vėl padarė nusikaltimą, pateko į kalėjimą. Ir noriu pasakyti savo mielajam vyrui — ačiū tau už viską. Juk jeigu tą vakarą jis būtų mane įžeidinėjęs ar net mušęs, aš tikrai būčiau palikusi jį. Bet jis buvo toks geras, ir aš stengiuosi išsaugoti namų šilumą, kurios reikia mums ir mūsų sūnui. Mano laimė, mano džiaugsmas yra čia pat, su manimi.

*    *    Nijolė B.

     Kaip šiandien atmenu tą birželio dieną: stoviu universiteto Skargos kieme, pilnas glėbys gėlių, rankose — istorijos ir visuomeninių mokslų dėstytojos diplomas. Iš džiaugsmo virpu. Aplink šypsosi kolegos, mama, seserys, artimi draugai. Visi, atrodo, laimingi, ir ateitis—giedra. Paskyrimą dirbti gavau Vilniuje. Greit prabėgo vasaros atostogos. Rugpiūčio mėnesį pradėjau dirbti institute. Netrukus gavau bendrabutį, nors ne viena, kambarys — trims, tačiau ir tai buvo nuostabu.

     Tą patį rudenį aš sutikau ir savo būsimą vyrą. Mes susipažinom dar anksčiau, bet artimesniais draugais pasidarėme nejučia, po kelerių metų. Po kelių mėnesių nunešėme pareiškimus į naujuosius Santuokų rūmus, ir mano dienos prisipildė begalinių malonių rūpesčių. Pavasarį įvyko vestuvės, o po mėnesio jis mane paliko. Pasakė, kad aš jam nepatinku, nes pasirodžiau ne tokia puiki ir gera, kaip anksčiau. Skambiais meilės žodžiais mes nesišvaistėm, suvokėm, kad pusmetį mūsų draugystės negalim pavadinti tuo dideliu ir giliu jausmu.

     Tą ūkanotą rytą, kai išgirdau skaudžius žodžius: "Aš su tavim daugiau negyvensiu, skiriamės..jaučiausi, lyg būtų žemė po kojom atsivėrusi. Mano gyvenimo dienos prieš metus buvo aiškios, dabar rodės — nieko nebeliko, krentu į bedugnę ir nėra už ko nusitverti. Kai paklausiau, kodėl taip daro, jis negalėjo atsakyti. Susikrovė daiktus ir grįžo pas tėvus.

vLikau viena. Vakare būdavo nyku grįžti į tuščią kambarį, kur niekas nebelaukia. Buto šeimininko, pas kurį nuomojom kambarį, paprašiau leisti gyventi iki vasaros už tą pačią kainą. Pradėjau iki vėlumos užtrukti Respublikinės bibliotekos skaitykloje, daug skaičiau, rinkau literatūrą moksliniam straipsniui. Bet įkyrios mintys apie iširusią santuoką kas kartą prasiskverbdavo ir pro kasdieninius darbus, ir pro laisvalaikio šypsnius, įgeldavo, ir norėjosi verkti... Buvo be galo sunku slėpti savo pergyvenimus nuo smalsių bendradarbių žvilgsnių ir apkalbų, bet aš tvardžiausi. Ir nuoskaudų teko ne vieną patirti.

     Praėjo mėnuo. Jis dažnai skambino ir gana piktu tonu prašydavo sutikimo nueiti į Civilinės metrikacijos biurą, kur mus be teismo gali išskirti, nes neturim vaikų. Visą laiką atidėliojau, prašiau palaukti. Kažkur širdies gilumoje jaučiau, kad man nepadės nei mamos, nei geriausių draugių patarimai — tik laikas.

     Šeimą užgriuvo dar viena nelaimė — sunkiai susirgo mano tėvelis. Gyvybę išgelbėti jau galėjo tik sudėtinga operacija. Budėjom su mama klinikose, viena kitą pakeisdamos. Nenuleidau rankų ir toliau ruošiausi stojamiesiems į aspirantūrą. Galvojau, kas bebūtų, rudenį išvažiuosiu iš Vilniaus, gal pasiseks, tai ir į Maskvą. Bėgo pavasariškos dienos, aš jų nebeskaičiavau. O vieną tokią nuostabią dieną, kai vyras atbėgo vėl prašyti skyrybų, aš nusišypsojau ir pasakiau: "Mielas, kaip gerai, kad atėjai, taip seniai matėmės! ..." Valdžiausi, bet stengiausi būti linksma ir gyvai pasakojau, kad mano mokslinis straipsnis įvertintas gerai, jog tėvelis pasveiks, kad mūsų liaudies teatro trupė pasirodė apžiūroje geriausiai, sutikau daug įdomių žmonių. Jis išklausė ir paprašė, ar galėtų pas mane užeiti vakare. Laukdama galvojau, kad jis vėl prašys skyrybų. Tačiau jis pasakojo apie savo sėkmes ir nesėkmes darbe, o apie "tai"— nė žodžio. Mes abu supratom, kad esam kits kitam reikalingi, bet neprisipažinom.

     Atėjo vasara. Operacija tėveliui baigėsi sėkmingai. Atrodė, ir dienos šviesesnės pasidarė. Po atostogų grįžusi į Vilnių, bijojau ir laukiau, kaip galų gale nusistovės mūsų santykiai su vyru. Susitikimas baigėsi tuo, kad mano daiktus pernešėme pas jį. Pradžioje mudviejų bendravime jautėsi dar priekaištų ir nepatiklumo atgarsiai, bet jie galutinai ištirpo, kai mudu prisipažinom mylį kits kitą. Jis pasakė, kad klydo, nes pradžioje vedybinis gyvenimas pasirodė kaip "geležiniai apkaustai" jo laisvei ir darbui (dirba architektu). Ne paskutinį vaidmenį šioje istorijoje suvaidino ir jo tėvai. Mano vyras Vilniuje gimęs, Vilniuje augęs, niekur nebuvo ilgesniam laikui išvažiavęs iš namų, be to, vienintelis sūnus šeimoje. O staiga užgriuvo (manau, šeimyniniam gyvenimui nebuvo pasiruošęs) tokia atsakomybė, pareiga, rūpesčiai — iš kur tą gaut, o iš kur aną. Nebuvo buto, teko pas svetimus kampą samdyti, nebeliko anų namų jaukumo, o savo iš karto nemokėjom sukurti. Tur būt, ir aš kalta, kad pasiskubinau ištekėti, reikėjo dar patikrinti save ir jį, palaukti. Pusės metų draugystės neužtenka pasiruošti vedybiniam gyvenimui.

     Manau, kad mūsų šeimos židinį, lyg tą molinį indą, mes su vyru lipdėme ir žiedėme patys. Drąsiai galiu dabar tvirtinti, kad jis nesuskils ir nesubyrės į daugybę šukių. Su kiekviena diena mūsų draugystė ir meilė stiprėja, manau, daugiau nepritrūks mūsų šeimai šilumos ir jaukumo. Viskas iš karto neateina. Noriu palinkėti ir kitoms šeimoms: būkite laimingi ir svarbiausia — tikėkite vienas kitu.

Ramunė

 


 

•    Pauliaus VI Kalėdų naktį Šv. Petro ba­zilikoje atnašaujamas mišias, transliuoja­mas per televiziją, stebėjo apie 800-900 mi­lijonų žmonių 40-je valstybių.

•    Negrų teroristai Rodezijoje, netoli rau­donųjų valdomo Mozambiko, gruodžio 19 užpuolė plantacijose dirbusius kitus negrus ir 27 jų išžudė automatiniais ginklais ir dur­tuvais, atlikdami tą baisų darbą, matant tų darbininkų žmonoms ir vaikams. Išžudė, nes darbininkai nebuvo pasitraukę nuo darbo, kaip tie negrų teroristai buvo įsakę.

•    Papua - Naujoji Gvinėja pagerbė 1973 m. mirusį misijonierių kun. W. Ross, Dieviš­kojo Vardo vienuolį, išleisdama pašto ženk­lą su jo atvaizdu. Velionis buvo atradęs kai kurias nuošaliai gyvenusias akmens am­žiaus kultūros gentis, buvo apdovanotas Britų imperijos medaliu.

•    Notre Dame universitetas susilaukė 410.374 dol. paramos savo studijų darbui. Didžiausią sumą — 206.000 dol. — skyrė JAV Mokslo fondas.

•    Fides leidyklą perėmė vienuoliai klare­tiečiai; dabar ji vadinama Fides/Claretian.

•    Naujajame 1976 m. išrinktame 95-tame JAV kongrese yra 129 katalikai (6 daugiau negu anksčiau), 64 episkopalai, 60 presbite­rionų, 55 baptistai, 27 žydai, 22 Jungtinės Kristaus bažnyčios nariai, 16 liuteronų, po 11 unitarionų ir vad. Latter-day Saints, 6 Kris­taus bažnyčios, 5 Kristaus mokinių bažny­čios, 4 stačiatikiai, 3 Krikščioniškojo mokslo, 21 užregistruotas kaip krikščionis ar protes­tantas, 17 kitų tikybų, 5 nepriklausą tikybi­nei bendruomenei.