(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)
Vytautas Kasnis
KOMENTARAI: 1. Jeigu jau rašai vaizdelius apie šeimų gyvenimą, tai nebijok ir savo pavardę pasirašyti. Kam slapstytis už slapyvardžio ar gal net kito žmogaus pavardės? (Iš pasikalbėjimo telefonu.)
2. Paskutiniame straipsnyje aš radau pati save. Tik bijodami Dievo, mes neišdraskėme savo šeimos lizdų. Kiek daug kalbų ir apkalbinėjimų girdėjo vyras apie mane. Aš šiokia ir tokia, pilnas nuodėmių maišas. Kiek prisimylėjau, kiek prisigulėjau, tik to betrūko, kad dar po autobusu negulėjau. Vyras šėlo, pyko, draskėsi, o aš, kaip ėjusi linksma, aukštai galvą iškėlusi, taip ir einu. Purvai neprilipo. O už mano sąžinės grynumo įrodymą vyras sumokėjo kelis šimtus dolerių įvairiems sargeliams ir sargams.
Rašyk apie tai daug, daug, nes tas kirminas labai ėda mūsų šeimas. Mes mokame pavyduliauti, įtarinėti, išsigalvoti ir paskui, skųsti, iki liežuvis atšimpa. (Iš laiško.)
IŠ LAIKRAŠČIŲ: Policija niekados nėra gavusi tiek daug nusiskundimų apie muštynes šeimose, kiek dabar. Ir tų nusiskundimų skaičius labai gausėja. Daugumas jų baigiasi dideliais sužeidimais.
VIENAME PASIKALBĖJIME: Ištvirko pasaulis. Iš gero gyvenimo, iš didelio rašto išėjo iš krašto. Daug kur šeimose rūksta dūmai, o kai kur pasirodo ir kibirkštys, net ir ugnis. O, žiūrėk, kaip gražiai mūsų žmonės gyveno kaimuose, kaip gražiai sutarė šeimose.
BALSAS IŠ KAIMO: Žinote pasakymą — kaip danguje, taip ir žemėje. Ne rojaus takais buvo grįstas gyvenimas ir kaime. Visko būta ir ten. Juoda ir balta. Ištikimybės ir neištikimybės. Bet tik vieno ten nebuvo — tai išsiskyrimų. Bent neteko girdėti. Kai debesėliai įslinkdavo į kurią nors trobą, kas nors skersai kelio perbėgdavo, išvanodavo vienas kitam kailį, taip sau gražiai, tėviškai, per minkštumas, kartais taukšdavo per žandą, per vieną, kitą, irgi švelniai, tėviškai. Ir taip visos nesantaikos baigdavosi. Kalbu teisybę, nes pats mačiau, o vieną mušamą moterį net už rankos laikiau.
APIE KAILIUKO VANOJIMĄ: Kalba buvęs mokytojas. 1934 m. ruduo Beržonių kaime. Seniūnas Jonkus, grįžęs iš miestelio daug anksčiau negu visados, ypač šiandien, turgaus dieną, kai turėdavo atlikti daug reikalų valsčiaus raštinėje, atnešė man mokyklos paštą ir paprašė palydėti iki jo namų. Pasisiūlė šviežiu alumi pavaišinti. Paklaustas, kodėl taip anksti iš miestelio grįžo, neatsakė.
Jonkus, padėjęs balną prie klėties, supančiojo arklį ir pavarė į ganyklą, o pats, laikydamas rankose arklio apinasrį, pradėjo kažko nerimauti. "Namai, kaip iššluoti", sumurmėjo jis piktai panosėje. "Šeimininkas išvažiavo, tai ir šeimyna išklydo. Reikės kam nors su apinasriu per šlaunis sukirsti. Nebėra tvarkos. Kurgi Katriutė, šeimininkė, kur bernas, pusmergė. Galgi postovio nuėjo prigulti".
Pamatęs kitus arklius, prie jaujos besiganančius, nuėjo jų link. Ir aš nusekiau paskui jį. Dėl žmonos Katriutės jis man daug skundėsi. Girdėjau ir iš kitų apie ją visaip kalbant. Staiga Jonkus išgirdo jaujoje balsus, kurie pasiekė ir mano ausis. Jis sulėtino žingsnius ir atsargiai slinko durų link. Aš, pamatęs geltonų slyvų medį, nuėjau prie jo.
Už minutės kitos išgirdau garsius balsus, triukšmą ir šauksmą. Įbėgu ir aš į jaują. Ogi čia, prie krosnies, kur buvo pataisyti postoviui guoliai, Jonkus bevanojąs su api-nasriu Katriutę, savo žmoną. Bernas Jonas, susitvarkęs, žaibu išmovė pro duris.
— Še tau, še tau, užsipelnei, — šaukia jis, o apinasris vyniojasi apie nuogas kojas ir aukščiau. — Sugavau. Seniai tave seku. Še tau, še tau!
Katriutė, pamačiusi mane, pribėgo, pagriebė savo rankomis manąsias ir šaukia:
— Gelbėk, mokytojau, gelbėk!
Taip ir sukamės aplink, rankomis susikibę. Aš, kad man nekliūtų, o ji — už manęs. "Tegul bent kiek įkerta, — pagalvojau, — kad paperštėtų. Gelbėsiu, kai matysiu, kad jau per daug kerta".
Išgirdus triukšmą, atbėgo ir pusmergė, kuri buvo išsiųsta į gretimo kaimo krautuvę ir kaip tik tuo metu ėjo keliuku per sodą. Ji pamatė, kad mudu su Katriute rankomis susikabinę, o Jonkus su apinasriu čiaužia jai per minkštumas. Pusmergė manė, jog aš laikau Katriutę už rankos, kad šeimininkas ją galėtų mušti, tad ji, baisiai klykdama, nubėgo pas kaimynus pagalbos prašyti.
Kitą dieną jau visas kaimas kalbėjo, kad mokytojas laikė, o Jonkus mušė savo žmoną. O po dviejų turgadienių, nuvažiavus sekmadienį į bažnyčią, net ir kunigas paklausė, kaip ten iš tikrųjų buvo.
Galiu papasakoti ir kitus du panašius vaizdelius, kuriuos daug kam esu pasakojęs. Bet kas svarbiausia — aš noriu pasakyti, kad po tokių įvykių tos šeimos taip gražiai sugyveno, kad net atsigėrėti negalima. Vienos tokios šeimos net krikšto tėvu buvau.
TĄSA IR IŠVADOS: Daug kartų daug kam esu pasakojęs apie mūsų kaimo šeimų sugyvenimą, bet apie tai viską surašyti ir knygoje vietos neužtektų.
VIENOS PONIOS BALSAS: Pabandytų man vyras taip padaryti, tai kad vožčiau jam, net žvaigždės akyse pasirodytų.
KITOS PONIOS ŽODŽIAI: Jeigu žmogus esi kaltas ir sugautas, tai gal ir neblogai, jei kailį išperia. Bet tik tėviškai, tik per tą vieną vietą. Bet, kartoju, kad tik be piktumo, be įniršimo ir už nusikaltimą. Ar mes, būdami vaikai, negavome iš tėvo diržų? Mano brolis, kuris dabar yra inžinierius, vis mielai prisimena, kad nenorėjęs mokytis ir gavęs iš tėvo tiek diržų, jog, vežamas į mokyklą, negalėjęs sėdynėje sėdėti, taip jam skaudėję.
KALBA GYDYTOJAS: Profesoriaus Lašo paragintas, aš pradėjau rašyti dienoraštį. Ir žinote, kas buvo mano pirmasis pacientas? Ogi kaimo bernas, kuriam šeimininkas taip suraižė su botkočiu odą, kad ji visa buvo žaizdota. Kai sugijo žaizdos, išsigydė jis ir nuo merginėjimo.
Buvau gydytojas mažame miestelyje, paskiau buvau paskirtas į didesnį miestą apskrities gydytoju. Vokietijoje taip pat trejus metus dirbau kaime ir trejus metus dideliame mieste. Amerikoje taip pat kurį laiką dirbau dideliame mieste, o paskui mažame. Visuose trijuose kraštuose buvau, kaip čia įprasta vadinti, šeimos gydytojas, tad, žinoma, ir šeimų gyvenimą pažinojau, kaip savo penkis pirštus. Visais laikais visuose kraštuose yra šeimų, daugiau ar mažiau, kur vyksta tarpusavio karai, kartais mažesni, o kartais ir su kraujo praliejimu. O dar daugiau yra šeimų, kurios vaidijasi tarp savęs. Tad aš ir skirstau šeimas į šešias grupes. Pirmoji grupė — šeimos, kurios gražiai, darniai sugyvena. Antroji — kur mažiau ar daugiau vaidijamasi. Trečioji — kur vyksta "tėviški" apsivanojimai, žinoma, labai reti, išimtiniais atsitikimais. Ketvirtoji — kur pykstasi, barasi, mušasi ir mylisi. Penktoji — kur mušasi iš įpratimo, paveldėto iš tėvų bei senelių. Šeštoji — kur mušasi dėl girtavimo.
Išskyrus pirmąją grupę, visos kitos, aišku, yra nenormalios. Toms šeimoms yra reikalinga pašalinė pagalba. Vienoms gali padėti giminės, draugai, o kitoms — dvasiškiai bei gydytojai, psichologai, psichiatrai.
Apie visas grupes aš norėčiau pakalbėti plačiau, kiekvieną pavaizduodamas gyvenimo pavyzdžiais.
Pirmiausia norėčiau trumpai pasisakyti apie tą vadinamąjį "tėvišką" mušimą. Jis turi ir pliusų, ir minusų. Tai siejasi ir su žmogaus kultūra. Kas tinka kaimo gyventojams, ne visada gali pritikti ir mieste gyvenančiai, aukštąjį mokslą išėjusiai šeimai. Bet žinau šeimų, kur daktaro laipsnio diplomai kabo ant sienos, o jų sugyvenimą tik diržai išgelbėjo. Tad ir apie tai reikėtų plačiau pakalbėti, žinoma, kitame susitikime.
PABAIGA: Paskaitykite meilės himną, kurį parašė šv. Paulius pirmajame laiške korintiečiams, — visą 13-tąjį skyrių.
REDAKCIJOS ŽODIS: Po šių įvairių pasisakymų tebūna leista ir redakcijai pasakyti savo nuomonę. Gerai, kad pabaigoje patariama paskaityti šv. Pauliaus himną meilei. Tačiau šv. Paulius nei minėtame laiške, nei niekur kitur nesako, kad meilę gali išgelbėti ar padidinti diržas (nors ir "tėviškas"). Modernieji auklėtojai pasisako prieš diržą net ir vaikų auklėjime, tad dar labiau jis smerktinas tarp vyro ir žmonos. Gal jis gali padėti tik labai išimtiniais atvejais.