Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

ILGAI NEPAMIRŠIMAS GUTENBERGAS

     Ilgai liks man atmintyje įsispaudęs Gutenbergo miestelis Iowos valstybėje — dėl vieno susitikto žmogaus. Vietovę tuo vardu pavadino ten gyvenantys vokiečiai pagerbti garsiajam spaudos išradėjui, savo tautiečiui. Vokiečiai, kaip žinome, mėgsta alų. Todėl Vokietijos miestuose p-opuliarios pogrindžiuose įruoštos alinės — Ratskeller. Savaime aišku, toks Ratskeller yra ir tame vokiečių Gutenbergo miestelyje. Iš tikrųjų kelionės brošiūrose jis net įdėtas, kaip viena Iowos valstybių įdomybių. Laukdamas, kol bus atidarytas, nuvažiavau prie automatinės skalbyklos išsiplauti drabužių. Tai atlikęs, dėduosi juos ant dviračio. Prieina toks malonaus veido vyras. Matydamas, kad ant dviračio prikrauta gerokai bagažo, pasiteiravo, iš kur esu ir kur vykstu. Paaiškinau, kad esu iš Čikagos ir vykstu į Pietų Dakotą.

     Jis pasipasakojo ir apie save. Pasisakė pavardę — Everett Younker. Esąs telefonų bendrovės tarnautojas ir trumpųjų bangų radijo mėgėjas, turįs savo namuose įsitaisęs jų siųstuvą. Paklausė, ar nenorėčiau kam nors namie pasiųsti linkėjimų: jis trumposiomis bangomis perduosiąs tekstą vienam savo draugų Čikagoje, o tas tada telefonu — kam noriu. Padėkojęs parašiau, ką norėčiau perduoti vienai netoli mūsų namų gyvenančiai neregei lietuvei.

     Jau šis to žmogaus draugiškumas padarė man įspūdžio. Bet tai apie jį dar ne viskas, nors ir atsisveikinome. Iš jo sužinojau, kad, šalia anos alinės, jų miestelis garsus dar kita įdomybe — pirmosios pasaulyje išspausdintos knygos, vadinamosios Gutenbergo Biblijos, kopija. Nurodė ir pastatą, kuriame saugoma. Taigi atsisveikinome: jis sakė einąs kirptis plaukų, o aš nuvažiavau pažiūrėti tos garsiosios knygos.

     Gatvę radau, bet nurodytą pastatą nepastebėjęs pravažiavau. Pats tai netrukau pastebėti, nes atsidūriau prie upės esančiame parke, už kokio pusmylio nuo skalbyklos, kur su anuo žmogumi kalbėjausi. Atsisėdau ant suolo susitvarkyti daiktų. Gi žiūriu — beatskubąs anas vyras pas mane.

     —    Ar tik ne todėl ateinate, — klausiu jį, — kad nepastebėjęs pravažiavau pastatą, kur Gutenbergo Biblija?

     —    Taip, — atsakė. — Ateinu dar kartą tiksliai parodyti, kur jis yra.

     Vadinasi, jis vien tam, kad atsitiktinai sušnektam nepažįstamajam pasakytų, jog pasuko ne į tą gatvę, pėsčias atskubėjo pusę mylios ir, aišku, antra tiek turėjo suvaikščioti, grįždamas atgal. Aš jam stebėdamasis sakau:

     —    Žmogau, jūs esate gal koks vienas iš tūkstančio, kuris tai darytų!

     Jis šyptelėjo ir paaiškino:

     —    Mano radijo kambaryje ant sienos pakabinta kortelė su tokiais žodžiais: "Ką žmogus padaro pats sau, miršta su juo. Ką padaro kitiems, lieka amžinai". Tai sakė angliškai: "What a man does for himself dies with him. What he does for others lives forever".

     Man tas atsakymas padarė gilų įspūdį. Paprašiau leidimo jį nufotografuoti, kad vėliau galėčiau skaidrėse parodyti kitiems, o kad neužmirščiau, tuos žodžius, išsiėmęs popieriaus ir pieštuką, užsirašiau. Beje, toji neregė moteris, kuriai į Čikagą trumposiomis bangomis perdavė mano sveikinimą, atsidėkodama nupirkusi nusiuntė t. Algimanto Kezio, S.J., parūpintą didelę iliustruotą knygą apie Šv. Kazimiero kapines, iš kurios galės susipažinti su lietuviais ir jų tradicijomis.

AMERIKOS NORVEGŲ MUZIEJUS

     Pirmąjį atostogų sekmadienį pašvenčiau apžiūrėti dviem muziejams. Vienas Decorah miestelyje — Amerikos norvegų, kurių nemaža gyvena šiaurinėje Iowos dalyje. Eksponatų taip apstu, apie 10.000, kad netelpa dideliame kelių aukštų pastate, dalis laikoma gretimuose namuose. Visi skoningai ir planingai išdėstyti. Juos galima padalyti į dvi kategorijas: vieni vaizduoja norvego imigranto gyvenimą ir kultūrą prieš paliekant gimtąją šalį Europoje, antri — atvykus kurtis šiapus Atlanto. Muziejus pradėtas 1877 m. Didžiumą jo daiktų dovanojo ateivių norvegų šeimos. Reikia stebėtis, kiek jos visko atsivežė iš Norvegijos, keldamosios čia: matai grubią medinę lovą, stakles, iš medžio skaptuotus virtuvės indus, rumbius kočioti baltiniams, medines šakes, lopetas ir vėtykles... Žiūrint į tuos eksponatus, ėjo man per galvą mintys apie lietuvius:

     — Štai norvegai su pasididžiavimu visiems rodo išdėstę tuos primityvius savo gyvenimo daiktus. O mūsų kai kuriems atrodo gėda, jei knygoje ar vadovėlyje jaunimui rodoma medinis lietuvio žemdirbio arklas, šiaudais dengta pirkia...

     Kad toks mūsų nusistatymas nėra tikslingas, man dar patvirtina sveikatos sritis. Kur šiandien specialistai eina ieškoti ilgo amžiaus ir sveiko gyvenimo paslapties? Į techniškai aukšto lygio šalis? Tik ne į jas. Atvirkščiai, vyksta į primityvias: Indijos hunzų, Andų kalnų ir panašias, matydami jų gyventojus laisvus nuo daugelio moderniojo žmogaus ligų ir sutrikimų. 1974 m. visas JAV gydytojų štabas buvo nuvykęs į vieną Ekvadoro bažnytkaimį pasimokyti ilgo gyvenimo ir geros sveikatos dėsnių iš molio drėbtose ir šiaudų stogais dengtose trobelėse. Tai savo knygoje Los Viejos aprašo, iliustruodama statistikomis ir fotografijomis, amerikietė Grace Halsell, pati ten gyvenusi ir padėjusi tiems gydytojams kaip vertėja.

     Vadinasi, net mokslo žmonėms šiandien imponuoja šiaudinė pastogė ir primityvūs įrankiai. Todėl, mano nuomone, tokių savo šalies daiktų turėtume ne tik nesigėdyti, bet jais didžiuotis ir nurodyti kitiems, ypač savo jaunesniems, jų vertingumą.

LAIKRODŽIŲ RINKINIAI

     Antrasis muziejus — laikrodžių, kaimyniniame Spilville miestelyje. Jo apylinkėse susispietę čekų. Iš tikrųjų miestelyje ne vienas, o net du laikrodžių muziejai: Brolių Bily ir Raymundo Tlougan.

     Broliai Juozas ir Pranas Bily, čekų imigranto sūnūs, kaip ir tėvas, buvo ūkininkai. Ilgais žiemos vakarais ėmė drožinėti laikrodžius, naudodami paprastus, daugiausia pačių pasidirbtus įrankius. Piaustinėti medį abu mėgo nuo pat vaikystės. 1915-16 m. padarė pirmąjį laikrodį, pavadintą Apaštalų. Pati skaitmė su rodyklėmis — tai tik maža dalelė tarp to laikrodžio drožinių, siekiančių nuo grindų kone iki lubų. Visas padarytas penkiais aukštais. Viename išdrožinėta Pragos miesto rotušė; pačiame viršuje — Spilville miestelio bažnyčios bokštai su kryžiais ir varpais; antrajame aukšte, mušant valandas, su muzika atsidaro durys ir, kaip kokiame parade, pražygiuoja 12 dailiai išdrožinėtų apaštalų.

     Iki savo mirties 1964-65 m. broliai Bily padarė panašių laikrodžių keletą dešimčių. Dabar jie, testamentu dovanoti Spilville miesteliui, sustatyti name, kur 1893 m. buvo apsigyvenęs čekų kompozitorius Dvor'akas. Tai vienintelė tokia kolekcija visoje Amerikoje, sutraukianti šimtus lankytojų iš JAV ir Kanados. Man ten atvažiavus sekmadienio popietę, žmonių ėjo tiesiog būriais. Įleidžia keliasdešimt, dvi muziejaus tarnautojos paaiškina kiekvieno istoriją ir ornamentus, užsuka skambinti varpus ir paraduoti išdrožinėtas figūras. Viską apėjus, lauke prie durų jau laukia atidarant susirinkęs kitų žmonių būrys.

     Apsilankyti tikrai verta. Iš tikrųjų prie kiekvieno laikrodžio grožėdamasis galėtum po gerą valandėlę išstovėti. Kiekvienas turi savo skirtingą temą. Matai ten atskiruose laikrodžiuose pavaizduotą Amerikos pionierių gyvenimą, mišką su jo žvėrimis ir paukščiais, keliavimo istoriją sausuma, vandeniu ir oru, nuo asirų karo vežimų iki Lindbergo lėktuvo, tautybių paradą su kiekvienai būdingais rūbais ir bruožais, kaimo kalvę, kur, šalia atvesto pakaustyti arklio, valandas muša kalvis savo plaktuku į priekalą, rojaus sodą su Adomu ir Ieva bei kitais žmonių istorijos pradiniais vaizdais...

     Kitoje gatvės pusėje — antras laikrodžių muziejus, pavadintas jo savininko Raimundo Tlougan vardu. Kaip brolių Bily pasižymi savo laikrodžių originalumu, taip šis — jų gausumu. Čia surinkta apie 850 įvairiausios rūšies laikrodžių, nemaža senų ir didelės istorinės vertės. Visi eina, guviai laikrodininko Tlougan suremontuoti.

     Mintis laikrodžius rinkti jam atėjo 1930 m., pamačius sąšlavų vežime įmestą didelį sieninį laikrodį. Pasiūlė vežėjams už jį 10 dol. Bet šie nesutiko tiek daug imti už "laužą". Pasiknisę vežamose šiukšlėse, rado dar kitus du laikrodžius ir už visus tris priėmė tik 5 dol. Pamatęs, kaip pigiai galima įsigyti vertingo daikto, Tlougan ėmė laikrodžius iš visur supirkinėti ir juos namie remontuoti. Daugeliui nebebuvo galima gauti trūkstamų dalių. Bet šio vyro tai neatbaidė. Nuo mažens pasižymėjęs kaip genialus mechanikas, nors nelankė jokios specialios mokyklos, jas padarydavo pats.

     — Ot, — galvojau sau, abu tuos muziejus aplankęs, — kad čia būtų atvažiavęs a.a. kun. Jonas Raibužis, jėzuitas laikrodininkas, irgi gabus mechanikas, tai būtų turėjęs kuo pasidomėti!

ATPIRKIMO ŠVENTOVĖ

     Kai kas yra mane klausęs, kokiu būdu apie matytinas įdomybes sužinau. Atsakymas paprastas: būdingesnės yra pažymėtos bet kurioje benzino stotyje nemokamai gaunamuose lankysimų valstybių žemėlapiuose. Žinoma, kaip prie tų vietų patogiausiai dviračiu privažiuoti, tai jau kitas reikalas. Benzino bendrovių leidžiami per stambūs; privažiavimo strategiją reikia tada planuoti iš žymiai smulkesnių, apimančių tik mažą valstybės dalį, bet užtai rodančių net kiekvieną šunkelį, kalvą, miškelį.

     Viena tokių vietų žemėlapyje buvo pažymėta Iowos valstybėje prie West Bend miestelio: Grotto of the Redemption. Kaštavo man toji Atpirkimo šventovė apie 10 mylių apdaužyto, dviratininkui gana krataus kelio. Dar ir vėjas, kaip tyčia, dūmė iš priekio. Bet nė truputėlio nesigailėjau, kai vietą atvažiavęs pamačiau: ne be pagrindo viename žurnale pavadinta "aštuntuoju pasaulio stebuklu". Tai šventovė, pastatyta iš įvairiausių visos Amerikos ir ne vienos kitos šalies akmenų akmenėlių, dailiai nušlifuotų, sudarančių kryžiaus kelius, koplyčias, nišas su statulomis ir tikėjimo simboliais, įvairius raštuotus papuošalus.

     Niekada nebuvau galvojęs, kad gali būti tiek grožio ir spalvingumo akmens pasaulyje. Vietovę kasmet aplanko apie 100.000 žmonių. Ne mažiau už pačią šventovę įdomus jos statytojas — a.a. kun. Motiejus Dobberstein, parapijos klebonas. Gimęs Vokietijoje, 20 metų jaunuolis atvyko į Ameriką ir čia panoro tapti kunigu. Seminarijoje sunkiai susirgęs plaučių uždegimu, pažadėjo Dievo Motinai, jei pasveiks, pastatyti šventovę. Pagijęs savo pažadą ištesėjo su dideliu kaupu.

     Stebėtina, kad visą tą milžinišką, įvairiaspalvį kompleksą su tūkstančiais smulkiausių detalių pastatė be architektų ir jų brėžinių, be kontraktorių, be darbininkų — pats savo rankomis, padedamas vieno ištikimo parapijiečio. Vokietijoje buvo studijavęs geologiją, tad nusimanė apie akmenų rūšis. Kokią 10 metų, it darbšti bitė, rankiojo juos įvairiose Amerikos vietose atliekamu nuo pastoracijos laiku ir gabenosi namo. Neapsiėjo ir be nuotykių. Kartą manė jau nebeišvysiąs dienos šviesos, pasiklydęs vienos požeminės olos labirintuose. Kitą kartą, važiuojant per akmenuotus Pietų Dakotos laukus, visai prie pat jo sprogo kelią tiesiančių darbininkų neapsižiūrėjus per anksti padegtas dinamito užtaisas; kun. Dobberstein liko gyvas tik per plauką.

     1912 m. pradėjo statybą. Tęsėsi ji su pertraukomis 42 metus — iki mirties 1954 m. Savo planą įvykdė: mineralo žava pastatyti žmonėms prieš akis pagrindines krikščionių religijos tiesas. Su šventove atsisveikini, lydimas minties, ką gali vieno žmogaus pasiryžimas ir ištvermė.

(b.d.)

Tėvai sunkiausiai atleidžia savo vaikams tas ydas, kurias jie patys juose išaugino.