A. SAULAITIS, S.].
ĮVADAS
Beveik penkis kartus už Vytauto Didžiojo laikų Lietuvą didesnė yra Amazonija, tris penktadalius Brazilijos dengiąs tropinis miškas ir krūmokšniais apaugusi aukštuma. Jeigu antrojoje pasaulyje didumu lietuvių kolonijoje — Sao Paulo mieste — vardu žinomų lietuvių yra maždaug 40 asmenų kvadratiniame kilometre (Lietuvos dabartinis vidurkis yra 48 gyventojai kv. kilometre), tai Amazonijoje, apimančioje tris valstijas, dviejų dalis ir tris teritorijas, vardu žinomam vienam lietuviui tenka ploto maždaug triskart daugiau, negu Nepriklausomos Lietuvos.
Vieni prekiauja, keli ieško brangenybių, bet pačioje Amazonijoje, kurioje, nežiūrint didžiulių plotų ir ribotų susisiekimo priemonių, susižinojimas tobulai išsivystęs, geriausiai pažįstami keturi. Kai prieš metus Amazonės valstijos sostinėje atsirado staiga nepažįstamas Peru indėnas, federalinė policija pasikvietė lietuvį su juo pasikalbėti. Kai tame pačiame Manaus mieste užsuki į Sao Raimundo priemiestį, sutinki daug moterų ir mergaičių, vardu Liucija (grynai portugališkai turėtų būti Lucia). Vakarų Amazonijos Rondonijos teritorijos sostinės Porto Velho aerodrome gali valytojo, ar keliaujančio vaistų pardavėjo, ar kuro lėktuvams pristatančios bendrovės vedėjo paklausti, ar pažįsta lietuvį, žinodamas, kad atsakymas bus smagiai teigiamas. Ir jei paklaustum Rondonijos gubernatoriaus žmonos, ar ji ragavusi lietuviškų valgių, ji atsakytų: "Taip, bet man neleido pasiimti margučių". Paslaptis nedidelė — tereikia 10.000 kilometrų autobusu, lėktuvu ir laivu apkeliauti, kad galėtum apie šiuos keturis lietuvius sužinoti. Arba prenumeruoti ir skaityti "Laiškus lietuviams".
RAUPSUOTOJU MOTINA
Apie 1927 metus iš Lietuvos Maziliauskai atsivežė mažytę dukrelę Liuciją, kuri Lietuvos neatsimena ir lietuviškai užmiršo, įstojusi į Marijos misionierių pranciškiečių vienuoliją, Brazilijon iš Europos atkelton prieš 50 metų. Šiandien sesuo Liucija yra Amazonės intako Solimoes vidupio miesto Fonte Boa ligoninės vedėja, retkarčiais aplankanti savo gimines Sao Paule.
1951 metais sesuo Liucija su trimis vienuolėmis atvyko į Manaus steigti vienuolyno šv. Raimundo priemiestyje. Būdama gailestinga sesuo, tuoj pat įsteigė mažą ambulatoriją, kurioje priimdavo neturtinguosius apylinkės gyventojus. Nepasitenkindama darbu kabinete, lankydavo namus ir šeimas, kartu katekizuodama ir gydydama, patardama ir paguosdama, padrąsindama ir pamokydama. Žmonės sako, kad ji per tuos 22 ar 23 metus tapo viso priemiesčio motina, ne tik savo rūpestinga tarnyba visiems pagalbos reikalingiems, bet ir padėdama gimdančioms motinoms, kurios dėkingumu paskatintos savo dukras pakrikštydavo Liucija. Šiandien kukli ambulatorija išaugo į kliniką, kurioje kasdien lankosi gydytojai, dantų gydytojai ir dirba slaugės, toliau dirbdami sveikatos ir žmogiškumo dirvą, taip rūpestingai aptarnautą sesers Liucijos.
Apie 1965 m. lietuvaitė seselė sužinojo apie raupsuotųjų koloniją Araçatuboje, kitoj pusėj plačiosios upės savaime susikūrusią atskirą raupsais sergančių bendruomenę, kuria niekas nesirūpindavo. Iš pradžių kas savaitė vieną dieną persikeldavo į aną pakrantę, nešina vaistais ir reikmenimis. Vėliau sužinojo, kad valdžia skirdavo pinigus, bet šie niekad kreipinio nepasiekdavo. Pradėjo vaikščioti po šalpos ir kitas valdžios įstaigas, kol surado, kur lėšos užkištos, ir jų išreikalavo.
Valdžios įsteigta raupsuotųjų prieglauda jau veikė Manaus miesto Aleixo priemiestyje, bet ši irgi buvo apleista. Su olandų ir amerikiečių pranciškonų pagalba, suradusių pinigų savo kraštuose, pradėjo Aleixo kolonijos sąlygas gerinti tiek, kad ir pati valdžia daugiau prisidėjo. Valdžios paraginta, įkalbėjo Araçatubos raupsuotiems palikti laisvesnę savo kaimelio tvarką ir prisijungti prie arčiau didmiesčio esančios sanatorijos. Spaudoje kilo straipsniai, o žmonėse gandai, kad pertvarkomoje kolonijoje tikra vergija, nes iš antrosios Rio Negro upės pusės atkeltieji priešinosi griežtesnei tvarkai. Tik kai sveikatos ministras aplankė Aleixo prieglaudą ir pilnai pritarė ses. Liucijos darbui, visos kalbos ir priekaištai staiga dingo.
Raupsuotų sodyboje įsteigė socialinį centrą su įvairiais kursais ir pamokomis, žemės ūkio esminiu mokslu, įvairių amatų dirbtuvėmis, kad nuo raupsų pasveikę galėtų įsijungti į visuomenę. Patobulindama ambulatorijos patarnavimus, neapleido ir pastoracijos, krikščioniško auklėjimo. Šiandien, žmonės sako, vaizdas "klaikus", nes kolonijoje mažai vaikų: kurie buvo pristatyti — greitai pagijo.
Šios vienuolijos sistema labai paprasta. Neužsiimdama darbu daugiau išsivysčiusiose srityse, į neturtingąsias ir apleistas vietas siunčia keturių seselių grupę: gailestingą seserį ar laborantę, mokytoją, socialinių darbų specialistę ir krikščioniškosios pastoracijos specialistę. Kiekviena išvysto savo sritį, prisijungiant ir naujoms seselėms pagal reikalą, kaip šešios ar septynios šoko padėti seselei Liucijai raupsuotųjų prieglaudoje.
Nuo 1973 m. sesuo Liucija Maziliauskaitė dirba Fonte Boa vietovėje, maždaug 900 km į vakarus nuo Manaus, pusiaukelyje iki Kolumbijos. Jos tvarkomoje ligoninėje dirba šeši septyni gydytojai, aptarnaudami ne tik miestelį, bet šimtus kilometrų paupių, pasiekiamų tik laivais arba lėktuvais. Neseniai buvo operuota, ir tik prievarta laikoma ligoninėje toli nuo savo darbo.
INDĖNIŠKAS LIETUVIS
Aišku, nėra labai sunku išmokti svetimos kalbos žodyno, gramatikos, sakinių darybos. Daug sunkiau taip persiimti kitos tautos kultūra, kad būtum tos tautos priimtas visai kaip savas, nuo kurio nebereikėtų slėpti brangiausio tautinės kultūros, padavimo turinio. Jeigu salezietis kun. Kazys Bėkšta neatrodytų kaip europietis, tur būt, jo ir neatskirtum tarpe indėnų, kurių gyvenimu, papročiais, tradicijomis ir likimu alsuoja.
Per 25-erius metus Amazonijos miškuose vienuolika kartų malarijos pakirstas, laivu ir pėsčiomis iškeliavęs didžiulius plotus, šiandien kun. Bėkšta jaunatvišku užsidegimu traukia iš vienos tropinio miško pusės į kitą, surašydamas indėnų tautų gramatikos taisykles ir žodyną, pritaikydamas jų kalboms raidyną, kad jie galėtų pirma išmokti savąja kalba rašyti ir skaityti, ir tada svetimąja Brazilijos kalba — portugališkai. 1973 m. Amazonės valstijos valdžia išleidžia jo paruoštą 500 psl. knygą, kurioje pirmą kartą baltųjų ir indėnų 476-ių metų santykių istorijoje pasirodo indėnų mitologija ir legendos tokios, kokias tėvas perduoda sūnui kultūroje, pagrįstoje žodiniu padavimu, be nuo baltojo nuslėptų dalių. Tur būt, kiekvienas Braziliją pažįstąs antropologas ar misionierius pažįsta jo vardą, bet jeigu kun. Bėkšta savo kruopštų lingvistinį ir antropologinį gabumą būtų nukreipęs asmeniškos ambicijos keliu, šiandien jis būtų sensacija, vietoj aukšto, susimąsčiusio asmens, su užrašų sąsiuviniu rankose vos pramintu takeliu traukiančiu indėnų kaimo link.
Sao Paulo lietuviai prisimena jo šventimus saleziečių seminarijoje ir pirmąsias mišias lietuvių Šv. Juozapo bažnyčioje, jam nekantriai baigus anų laikų seminarijos mokslus, kuriuose ne visada galėjo įžiūrėti naudą ar prasmę "savo indėnams". Kun. Bėkšta, kilimu klaipėdietis, laisvai kalba keturiomis visai skirtingomis indėnų kalbomis (iš maždaug 150 dar šiandien kalbamų Brazilijoje). Viena kalba yra indėnų tarptautinė — amazoninė tupi; antra — gal jo mėgstamiausia tukanų; trečia — paskutiniųjų žmogėdrų Janomami giminės; ir dar ketvirta.
Pripratęs gyventi džiunglėse, kaip vilkas miškan žiūri, jeigu kokiu nors sumetimu tenka būti mieste. Paskutiniu metu pusmetį dėsto pritaikomąją kultūrinę antropologiją olandų vedamame institute Manaus mieste, o antrą pusmetį praleidžia vis skirtingoje indėnų tautoje, išrasdamas kalbai raštą ir aprašydamas kalbos pobūdį bei taisykles. Tik po šešerių metų tukanai pajuto, kad šis baltasis yra savas žmogus, ir kaip tautos nariui atvėrė savo kultūrą iki pat pagrindų. Nestebėtina, kad šį antropologą ir kalbininką Manaus mieste pasikvietė federalinė policija, sučiupusi iš Peru atsiradusį indėną, kuris sakėsi pagal senobinį paprotį lankąs Amazonijos gentis, kaip darė jo proseneliai inkų laikais.
Daugiau kaip dvidešimt metų kun. Bėkšta sąmoningai ribojosi pačių tautų kultūra, neieškodamas ryšių su kitomis indėnų tautomis, ypač gretimuose kraštuose. Dabar pripažįsta, kad kurios nors tautos kultūrai tikrai pažinti ir jų padavimų pavidalu perduodamą istoriją išaiškinti reikalinga ieškoti ryšių ir šaknų, pavyzdžiui, tukanų kultūros atveju, Andų aukštumų indėnų kultūroje. Ryšiai tarp inkų imperijos ir tropinio miško indėnų seniau mažai studijuoti, nes manyta, kad jų įtaka ir ryšiai nesiekė džiunglių gilumos. O vis dėlto toli nuo Peru gyvenančių tukanų legendose kalbama, kad jų vadai vykdavo į kalnus gauti savo pareigų žymenis. Ir tikriausia visos kalbos apie Amazonijos paslėptus miestus yra teisingos, nes pamažu sužinoma apie inkų griuvėsius ir tipiškų šukių radinius giliai Brazilijoje. Todėl šiandien kun. Bėkšta studijuoja ir kečua kalbą, užsilikusią iš inkų laikų Bolivijoje ir kitur.
Ne paslaptis, kad indėnų tautos, prieš tūkstančius metų atlaikiusios pavojingą kelionę iš Azijos per Beringo sąsmauką, iš Indijos ir iš Polinezijos, beveik neatlaiko kultūrinio pavojaus, kurį baltojo veržimasis Amazonijon atneša. Giliai pergyvendamas lietuvių tautos likimą sovietų priespaudoje, kun. Bėkšta prie jo prilygina indėnų genčių padėtį ir savo patirtį bei įsitikinimus kreipia "pacifikuoti baltiesiems", kurie tų genčių tautinę gyvybę žudo. Nepritardamas savo tukanų indėnų srities vyskupo pažiūrai, kad indėnas laikytinas civilizuotu, išmokęs portugalų kalbą ir praktiškai nuvertinus jo tūkstantmetę kultūrą, kun. Bėkšta yra "persona non grata" toje prelatūroje, nes lygiai taip drąsiai užtaria indėnus, kaip kovingai nusistatęs už lietuvių tautos gyvybę.
PADRE MEDICO
Vakarų Vokietijos ploto teritorijoje gyvena mažiau žmonių, negu šiandieninėje Klaipėdoje. Tame plote tik du valsčiai, ir parapijų pakraščiai iki 800 km nuotolio vienas nuo kito. Jeigu šiandien vakarų Amazonijoje Rondonijos teritorija atrodo pasaulio galas, tai 1961 metais, kai į žmogėdrų apgyventą sritį iš Prancūzijos atkeliavo kun. Ferdinandas Bendoraitis, vaizdas turėjo būti dar klaikesnis. Šiandien oficialiai pripažįstama, kad jo vedama "Gerojo Ganytojo" ligoninė pati geriausia vakarų Amazonijoje. Daug kas žino jo lietuvišką pavardę, bet dažnai žmonės tesako "padre medico" — kunigas gydytojas.
Bet kurią dieną ligoninėje rasi indėnų, brazilų, boliviečių, kaučuko rinkėjų, žvejų, miesto gyventojų, kaimelių ar sodybų žmonių: tai maždaug ir atpasakotų visą penkiolikos metų istoriją. O gydytojų bei slaugių tarpe rasi prancūzų, boliviečių, brazilų, o taip pat šveicarą ir lietuvį.
Ruošdamasis kunigo šventimams Prancūzijoje 1960 metais, F. A. Bendoraitis svajojo dirbti Afrikoje, kurią pažino tarnaudamas kariuomenėje ir lankydamas Albert Schweizer, atsiuntusį pirmą pašalpą naujai statomai kun. Bendoraičio ligoninei po eilės metų. Bet seminarijoje viešėjo tuometinis Guajara-Mirim prancūzas vyskupas, ieškodamas talkos naujai prelatūrai, kurioje tiek kunigų šiandien, kiek prieš 200 ar 300 metų. Taip ir 1961 metais Mamorė upės pakrančio miestelyje Guajara-Mirim pasitiko senoviško traukinio žarijų išdeginta sutana apsirengusį naują misionierių, jo paties įšventintą.
Kun. Bendoraitis, dar nemokėdamas portugalų kalbos, iš karto kukliame kambarėlyje pradėjo priimti ligonius, vertėju būnant kunigui, šiandieniniam prelatūros vyskupui. Kas keletas metų kraustėsi ir plėtė kliniką, kol 1973 metais baigė 136 lovų modernišką ligoninę, aptarnaujančią visus minėtus visuomenės sluoksnius ir tautybes. Kas keletas mėnesių prie vakarienės stalo sėdi Rondonijos gubernatorius kariškis, negalėdamas suprasti, kaip vienas asmuo be pastovių pajamų galėjo atlikti daug daugiau, negu valdžios įstaigos su visa biurokratų aparatūra ir skiriamomis lėšomis.
Brazilijos-Bolivijos pasienio ir provincijos gyventojams gal geriausiai atmintinas yra mirtingos epidemijos atvejis 1963 metais Bolivijos San Joaquin vietovėje. Iš 2000 miestelio gyventojų jau 400 buvo mirę nepažįstama liga, kurią pirmas atvykęs ir dvi dienas prie mikroskopo tyrinėjęs kun. Bendoraitis atpažino ir antibiotikais sustabdė, nebijodamas tapti vienu 60-ties asmenų, kurie kasdien nuo ligos mirė. Tais pačiais metais laivu apkeliavo tūkstantį kilometrų aukštupin, priimdamas daugiau kaip tūkstantį ligonių.
Sekančiais 1964 metais pastatydino pirmąjį laivą-ambulatoriją, kurių penktasis baigiamas 1976 m. gruodžio mėnesį, nes trys nuskendo ir vienas sudegė. Tuo pat metu įsteigė radijo stotį, kuri šiandien tebėra vyskupijos žinioje. Už dvejų metų, gerai susipažinęs su indėnų genčių padėtimi apylinkėje, įkūrė vyskupijos žemėse trijų genčių koloniją, kurią šiandien aptarnauja savanoris prancūzas. Puikiomis fotografijomis užrašė įvairių genčių gyvenimą, papročius, užsiėmimus, savo mažam bet turiningam muziejui surinkdamas tipiškų radinių.
Kaip šiame pasaulio gale galima sugebėti plačią veiklą administruoti ir tobulinti? Įsteigęs indėnų sodybą ir radijo stotį, perleido kitiems. Šiuo metu trys įstaigos sujungtos vienon administracinėn sistemon: ligoninė, plytinė ir ūkis. Vienintelė mechanizuota šimtų kilometrų rate plytinė gali net sostinėn Porto Velho ir Bolivijon pristatyti įvairiausias plytas, čerpes ir dekoratyvinę keramiką. Šios trijų didžiulių krosnių plytinės pajamos nukreipiamos į ligoninę, kurios statyba, aišku, išeina daug pigiau savomis plytomis. Iš neseniai pradėto tvarkyti ūkio ligoninė susilaukia daržovių, vaisių, mėsos, žuvies ir pieno daug pigiau, negu šiuos produktus pirkdama bendroje rinkoje.
Ligoninėje ketvirtis žmonių priimami ir gydomi nemokamai, ir dar daugiau vaistus gauna nemokamai iš vaistinės, kurion iš gydytojų surenkami vaistų bendrovių duoti pavyzdžiai ir gerų žmonių persiunčiami į Guajara-Mirim. Per pirmuosius šešis 1975 m. mėnesius apžiūrėta 14.771 ligonis, atlikta 6.874 laboratorijos analizės, atskirai veikiančioje greitosios pagalbos ambulatorijoje patarnauta 3.957 asmenims; ligoniams, tarnautojams ir ligoninėje paguldytiems kūdikiams paduota 47.273 valgių. Konsultorijoje dirbdamas apie 5 val. per dieną, kun. Bendoraitis pats per mėnesį priima apie tūkstantį ligonių, kurių pusė ateina sirgdami malarija, jau septynis kartus patį kun. Bendoraitį užklupusia liga. Be jo dirba dar šeši gydytojai.
Neklysta jau pensijon išėjęs senasis vyskupas, sakydamas, kad šis lietuvis yra geras administratorius, nes be visų suminėtų darbų jau planuoja ne tik ligoninę plėsti, bet įjungti ir ligoninę-autobusą pakelių sodyboms aptarnauti, paupyje ar saloje numato raupsuotųjų koloniją ir džiovininkų sanatoriją, o po to — miesto jaunimui centrą.
LIETUVAITĖ SESELĖ
Lietuvišką "Gerojo Ganytojo" ligoninės aplinką sukuria ne tik jaukioje koplyčioje įdėtas šv. Kazimiero langas, virš pagrindinių durų išpieštas Vytis, ligoninės simbolis — lietuvė motina su vaiku ar kiti lietuviški puošmenys, bet ypatingai lietuvė moteris, kuri nuo 1963 metų nuo ryto ligi vakaro triūsia prie eilės darbų.
Sesuo Ksavera, gavusi vienuolijos sutikimą vykti į Brazilijos misijas, iš Prancūzijos atkeliavo talkinti kun. Bendoraičiui. Vos jai atvykus, atsitiko neužmirštamiausias įvykis, kai su keliais kunigais lankė sunkiai sergančius indėnų kaimus giliai džiunglėse, ir kun. Bendoraitis, patarnaudamas ligoniams, pats krito pirmą kartą malarijos uodo įkąstas. Indėnai, it lopšyje, luotu nunešė iki gilesnės vagos ir geresnės priežiūros vietos vos gyvą. Tą įvykį, sklandžia prancūzų kalba aprašytą, galima rasti "Lettre d'Amazonie" žurnale, kurį Europoje leidžia šios misijos rėmėjų būrelis.
Ją ligoniai, ligoninės tarnautojai ir net kitos ten dirbančios vienuolės pažįsta kaip "irmãzinha" —- seselė (arba sesutė). Rytą paruošusi pusryčius kartu su kun. Bendoraičiu valgantiems, skuba prie namų ruošos darbų, rūpinasi gražiai užveistu ligoninės ir gyvenamųjų namų kiemo daržu, sodu ir gėlynu. Radusi valandėlę, skaito lietuviškas knygas, spaudą. Popietę praleidžia ligoninės vaistinėje, kantriai skirstydama atsiųstus ir pirktus vaistus pagal rūšį, atmesdama jau pasenusius suaukotus pavyzdžius. Temstant paruošia vakarienę, ramiai patarnaudama namiškiams ir neretai — valdžios žmonėms, besilankantiems gydytojams, antropologams ir kitiems svečiams. Iš Amazonijos produktų pagamina lietuviškus valgius ir pačius tradicinius vietinius valgius dar skaniau paruošia, netingėdama receptais pasidalinti su lankytojais. Kartu su vietinėmis seselėmis ir moterims nori įsteigti maldos būrelių, kurie padėtų sužmoginti ir pagerinti šiaip pakrikusį tolimo miesto gyvenimą.
Per tuos trylika metų kartu su kun. Bendoraičiu apkeliavo įvairiausias vietoves, talkindama kaip slaugė ir žmonėms patarėja, rasdama laiko paruošti vaikus Komunijai, padėti šeimoms išspręsti savo bėdas. Kaip ir kun. Bendoraitis, padeda jungti ir supinti ligoninės personalą į vienetą, kuriam už viską labiau rūpi aptarnauti abiejų kraštų apylinkės gyventojus.
PABAIGA
Kaip neįmanoma apie kiekvieną suminėtą asmenį visko surašyti, taip ir sunku aprašyti kiekvieną Amazonijos lietuvį ir lietuvių šeimą. Borba prelatūroje prie vieno pagrindinių Amazonės intakų — Medeiros upės dirba iš Šiaurės Amerikos atskridęs kun. Juozas Markalonis. Amazonės žiočių mieste Belem jau 40 metų tūkstančius kilometrų nuo artimiausių lietuvių gyvenąs Liudvikas Gutparakis sugebėjo savo keturiems vaikams ir vietinei žmonai įskiepyti gilią meilę Lietuvai. Ir dienas naktis plaukdamas Amazonės upe, staiga pamatai iš žalių vijokliais apaugusių medžių išsiskiriantį baltą visai lietuvišką kryžių prie paupės sodybos, nežinomo lietuvio pastatytą tikėjimo ir tautinės sąmonės išraišką.