JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Gavėnia — rimtas atgailos ir susikaupimo metas. Visur krikščioniškame pasaulyje, ypač mūsų tautoje, jau nuo seno toji gavėnios rimtis buvo griežtai užlaikoma. Žmonės pasninkavo, daugiau meldėsi, vengė įvairių linksmybių: dainų, šokių, žaidimų. Kai kurie griežtumai kartais būdavo įvedami privačia žmonių iniciatyva, kiti — kunigų liepiami ar patariami, bet pagrindinė atgailos mintis ir kai kurie konkretūs potvarkiai buvo Bažnyčios įsakyti, pvz. tam tikromis dienomis pasninkauti ar susilaikyti nuo mėsiškų valgių, nekelti triukšmingų vestuvių ir pan.
Pats Kristus daug kartų yra kalbėjęs apie atgailą ir jos reikalingumą. Atgaila mes stengiamės atsilyginti už savo nusikaltimus, ieškant uždraustų malonumų, pagerbti Kristaus kančią ir palenkti kūną, kad paklustų dvasiai. Bet kai kurie asketai gal per toli nuėjo, netiksliai suprato atgailos reikšmę ir, kaip iš istorijos žinome, visokiais būdais silpnindavo ir vargindavo savo kūną, kad jis "nesukiltų" prieš dvasią. Žinoma, toks nusilpnintas kūnas tikrai neturėjo jokių jėgų "kilti" prieš dvasią ar prieš ką nors kita. Tačiau ar tai buvo galima suderinti su tuo senovės sportininkų posakiu, kad "mens sana in corpore sano"? Bažnyčia šio posakio niekados nepasmerkė, nes jis yra teisingas, juk tik sveikame kūne gali būti ir siela sveika, nes žmogaus dvasios ar sielos stiprybė daug priklauso nuo kūno, kol ji yra su juo susijungus. Tad atgaila reikalinga ne kūno varginimui ar silpninimui, bet ugdyti harmonijai tarp kūno ir sielos.
Šv. Pranciškus Asyžietis kūną vadino "broliu asilu". Bet tai nėra kūno paniekinimas. Kaip gali būti paniekinimas, jeigu jis jį vadina broliu? Kūnas tikrai yra sielos brolis, tik neprotingas. Jį turi tvarkyti siela. Kartais tas "asilas" pradeda per daug spardytis prieš sielą, nenori jos klausyti, tad reikia
Antanas Tamošaitis Tyla
jį suvaldyti, o kartais ir nubausti. Šiam tikslui asketai ir pataria atgailą. Tam gali daug padėti ir sportas. Gerai suprastas ir tinkamai vykdomas sportas gali būti labai gera priemonė siekti harmonijos tarp kūno ir sielos ir tuo būdu ugdyti dvasinį tobulumą.
Nors Šv. Rašte niekur nėra pasakyta, kad Kristus su savo mokiniais specialiai būtų ėjęs kur nors pasportuoti, bet jie tikrai nemaža sportuodavo, keliaudami iš vienos vietos į kitą, lipdami į kalnus, irkluodami Genezareto ežere. Šv. Paulius ne kartą savo laiškuose yra pavartojęs sportinius terminus bei palyginimus.
Nors griežtųjų vienuolynų nariai, kurie daugiausia užsiima malda ir kontempliacija, turi pakankamai progų ir savo kūną lavinti, dirbdami įvairius rankų darbus namuose ar sode, bet vis dėlto jie turi dar specialiai paskirto laiko ir sportui. Pvz. kartūzams yra į-sakyta kas savaitė eiti tris valandas pasivaikščioti. Šie pasivaikščiojimai taip yra organizuojami, kad tikrai galėtų būti kūnui naudos, kad reikėtų šiek tiek pastangų, kad būtų jaučiamas tam tikras fizinis nuovargis, kuris ne silpnina, bet stiprina kūną.
Bet nereikia užmiršti, kad sportas nėra tikslas, o tik priemonė. Aklas rekordų troškulys nėra suderinamas su tikra sporto dvasia. Sportiškesnė yra ne ta tauta, kurioje yra daugiau rekordininkų, bet ta kur yra daugiau sportininkų. Nors praktiškai beveik visuomet bus taip, kad kuo didesnis žmonių skaičius sportuos, tuo daugiau bus galimybių pasiekti naujų rekordų.
Sportas ypač yra naudingas ir net reikalingas jaunimui. Kiekvienas normalus jaunuolis mėgsta žaisti ir sportuoti. Daugelis jaunų nusikaltėlių, kurie dienas ir naktis praleidžia, slampinėdami nešvariuose miestų kvartaluose, paprastai nemėgsta sportuoti.
Sporto reikšmę ir vietą žmogaus gyvenime labai gerai yra nusakęs vienas didžiausių pirmosios šio šimtmečio pusės atletų Jesse Owens: "Pasakykite saviesiems mano pagrindinį principą — sportas nėra viskas. Tai tik dalis pilnutinio žmogaus. Norint būti pilnai išauklėtu, reikia visko gauti. Jeigu išbrauksime iš žmogaus gyvenimo nors vieną kurią sritį, jį nuskriausime. Mano supratimu, sportas jaunimui būtinas, bet ne viskas. Todėl jaunimas tegul įsisąmonina, kad sportas yra tik dalis pilnutinio žmogaus auklėjimo. Sporto aikštę ir žaidimą, koks jis bebūtų, laikau etikos mokykla. Jeigu kiekvienas supras ir persiims tuo, ką sporto aikštė duoda, jis bus laimingas. Dovanos ir medaliai apsitraukia dulkėmis, bet jei suprasime sporto auklėjamąją reikšmę ir visa širdimi pasisavinsime etikos taisykles, tai sportas bus savo misiją atlikęs, nes širdyje dulkės niekad nenusės''.
Tai yra labai teisingi žodžiai. Jei suprasi, kad sportas nėra viskas, jeigu įsitikinsi, kad jis nėra tikslas, o tik priemonė, tada nebus pavojaus patekti į azartą ir pakenkti savo pareigoms. Kur prasideda azartas, ten baigiasi sportas. Geras sportininkas turi stengtis laimėti, bet niekad jis nebus tikras sportininkas, jei neišmoks ir sportiškai pralaimėti. Šypsokis, kai laimi, bet išmok nugalėtojui nusišypsoti ir tada, kai pralaimi. Nėra verti sportininko vardo tie vyrai, kurie stengiasi pasiekti laimėjimų, ne tik rinkdami užpelnytus taškus, bet sukčiaudami ir svaidydamiesi nesportiškais žodžiais.
Tai teko, deja, ne kartą patirti ir tarp mūsų lietuvių sportininkų, ne tik vyrų, bet ir moterų. Ir tai net tame elegantiškiausiame "karališkame" sporte — tenise. Nepaėmus sviedinėlio ar padarius kokią nors kitą klaidą, tuoj toji klaida palydima lietuvišku ar anglišku keiksmažodžiu. Tai išgirdus, tikrai pasidaro liūdna ir nejauku. Atrodo, kad tie asmenys ne ten pakliuvo: jie geriau tiktų prie kokios nors smuklės, o ne prie teniso aikštės aplinkos.
Su mūsų čia pateiktomis mintimis, atrodo, sutinka ir popiežius Pijus XII. Kartą audiencijoje jis tarp kitko taip sportininkams kalbėjo: "Bažnyčia giria ir laimina tokį sportą, kuris stiprina kūną ir tokiu būdu padeda labiau klestėti dvasinėms galioms, bet ji smerkia tokį sportą, kuris propaguoja tik pagonišką kūno garbinimą, užslopindamas dvasią ir atitraukdamas žmogų nuo jo tiesioginių pareigų".