J. Venckus, S.J.
Nuo Keplerio, Galilėjaus ir Newtono per 300 metų nebuvo didesnio ir žymesnio mokslininko — matematiko, fiziko ir astronomo — kaip Albert Einstein. Jis pagilino ir pakeitė visatos vaizdą bei supratimą. Jo išvestos matematikos formulės po 40 metų privedė prie atominės bombos, kuri krito 1945 m. rugpiūčio mėn. 6 d. ant Hirošimos, o kita po trijų dienų ant Nagasaki, nuo kurių žuvo apie 120.000 žmonių ir apie tiek pat liko sužalotų tų bombų nuodingais ir mirtingais spinduliais. Visas pasaulis išsigando, susigėdijo ir labai pasipiktino. Ir pats Einšteinas pajuto didelį sąžinės graužimą, kad jis asmeniškai buvo rašęs laišką Amerikos prezidentui Rooseveltui, ragindamas Ameriką tuoj pradėti gaminti tokias bombas, kad Vokietija neužbėgtų už akių ir pirmoji jų nepasigamintų. Tai buvo tikra ironija, kad Vokietija pirmoji suskaldė atomo branduolį ir pati tuo išradimu nepasinaudojo, bet išmokė Ameriką, kaip atominę energiją paversti tuo baisiuoju ginklu prieš save ir savo sąjungininkus.
EINŠTEINO JAUNYSTĖ IR KAI KURIE GYVENIMO BRUOŽAI
Albertas Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14 d. sename Ulmo mieste, prie Dunojaus. Tėvai buvo žydų kilmės ir vertėsi prekyba, kuri jiems nelabai sekėsi. Tikėdamiesi surasti daugiau laimės, persikėlė į Miuncheną. Albertas baigė katalikiška pradžios mokyklą, kas rodo, kad žydai gerai sugyveno su katalikais. Paskui įstojo į Luitpoldo gimnaziją. Daugelio dalykų jis nemėgo ir jų nesimokė, bet ko mėgo, tai tuose dalykuose pasižymėjo. Jis, dar tik penkerių metų būdamas, žaidė magnetine rodykle ir stebėjosi, kodėl vienas jos galas vis krypo į šiaurę, o kitas į pietus. Šešiolikos metų būdamas, pats išmoko aukštosios matematikos — integralų ir diferencialų. Mokydamasis tik tai, kas jam patiko, o ne tai, ko gimnazija reikalavo, buvo pašalintas iš gimnazijos. Nebaigęs gimnazijos, negalėjo stoti į universitetą. Turėdamas laiko, labai daug skaitė filosofų raštus, ypač Kanto ir Shopenhauerio. Tėvas išvyko į Milaną, Italijoje. Su juo ten persikėlė ir sūnus, bet pagyveno tik kelis mėnesius. Gražios Italijos katedros, menas ir italų linksmumas paveikė jaunąjį Albertą. Jam patiko katalikų Bažnyčia, prie kurios jis labai priartėjo. Vokietijoje nieko gero nesitikėdamas, persikėlė į Šveicariją, kuri jam tapo antroji ir tikroji tėvynė. Jis čia baigė gimnaziją ir įstojo į Federalinį Technologijos Institutą, kurį labai gerai baigė 1900 m. Norėjo tapti profesoriaus asistentu tame pačiame institute, bet nepasisekė. Gavo tarnybą Berne. Pasirodė jo nuostabus veržlumas. Įstoja į Zuricho universitetą, kur gauna daktaro laipsnį, parašydamas labai gerą tezę (1905 m.). Čia prasidėjo jo pasižymėjimas mokslo pasaulyje. Daugelis universitetų pradėjo varžytis, norėdami jį gauti profesorium. Pradėjo profesoriauti Politechnikos institute. 1911 m. gauna kvietimą profesoriauti vokiškame Prahos universitete. Po 18 mėnesių vėl grįžta į Šveicariją ir gauna pilietybę.
Albertas Einšteinas
1902 m. Einšteinas vedė savo buvusią klasės draugę jugoslavę Milevą Marie. Susilaukė dviejų sūnų. Moterystė nebuvo laiminga, nes Einšteinas nebuvo šeimos žmogus. Žmona norėjo ramiai gyventi Šveicarijoje su vaikais. Su vyru išgyveno 17 metų. Persiskyrimas nebuvo piktas. Jis dažnai važiuodavo į Šveicariją pamatyti vaikų ir savo buvusios žmonos. Jai atidavė ir dalį savo laimėtos Nobelio premijos. Po išsiskyrimo jis tuoj vedė kitą, žydę, nemokytą, bet labai gerą šeimininkę. Ši antroji žmona tikrai jam buvo gera ir ištikimai tarnavo iki savo mirties.
Einšteinas niekados neturėjo gilių jausmų, buvo šaltas matematikas. Jis neturėjo nė tėvynės meilės. Vokietijoje jis buvo vokietis, Šveicarijoje — šveicaras, o viso pasaulio žydams jis buvo žydas, zionistas, bet jis pats savęs nelaikė tikru žydu, save jis vadino "mažu žydu". Besikuriant Izraeliui, jis jautė pareigą būti žydu, bet atsisakė važiuoti į Izraelį profesoriauti naujai įsikūrusiame Hebrajų universitete. Kai 1952 m. mirė dr. Chaim Weizmann, Lenkijos žydas, pirmasis Izraelio prezidentas, Ben-Gurion pasiūlė Einšteinui būti Izraelio prezidentu. Jis atsisakė, teisindamasis, kad esąs per senas. Pasiūlė tokį, kuris bus ramus ir leis patiems žmonėms galvoti. Izraeliui jis davė du patarimus: gyventi taikoje su arabais ir surinkti daug pinigų, nors pats gyvenime sau pinigų niekados netroško. Jam patiko Šveicarijos valstybės forma, kur kelios skirtingos tautos su skirtingomis kalbomis sudaro vieną valstybę, gražiai sugyvena ir parodo didesnį demokratiškumą, negu Amerika. Jis manė, kad vieną valstybę galėtų sudaryti ir žydai su arabais.
EINŠTEINO CHARAKTERIS
Jis daug pasaulio šalių apvažinėjo, aplankė žymiausius mokslo institutus, visur skelbdamas savo reliatyvumo teoriją. Jam nebuvo lengva aiškinti šią teoriją, nes jos daugelis nesuprato. Jam atrodė, kad mokslininkas, aiškindamas paprastiems žmonėms sunkiai suprantamas teorijas, yra lyg koks Indijos fakyras, kuris atlieka žmonėms nesuprantamus, mistiškus veiksmus ir tokiu būdu žmones stebina. Jis žinojo savo vertę ir suprato, kad pasaulinio garso mokslininkui gresia pavojus sugadinti charakterį. Vienintelė priemonė to išvengti — užsidaryti ir sau ramiai dirbti.
Universitetuose Einšteinas buvo studentų vadinamas "mažu šventuoju". Tačiau jo silpnybė buvo nekęsti vokiečių, militarizmo ir karų. Bet kai vokiečiai buvo sumušti tiek per pirmąjį, tiek per antrąjį pasaulinį karą, jis pradėjo jų gailėtis. Kai sąjungininkai tiek vienu, tiek kitu atveju užblokavo Vokietiją nuo maisto, jis rašė sąjungininkams grasinančius laiškus, kad nustotų badu marinti nugalėtą priešą.
Jis pats buvo didelis asketas. Sakydavo: "Esu laimingas, nieko nelaukiu iš kitų. Netrokštu pinigų, titulų, nelaukiu pagyrimų. Man patinka tik mano darbas ir smuikas". Dažnai važinėdavo po pasaulį, vienoje rankoje nešdamasis smuiką, kitoje lagaminėlį, į kurį kartais užmiršdavo susidėti reikalingiausius daiktus, o burnoje turėdavo mažą pypkutę, kuriai dažnai neturėdavo tabako ar degtukų. Taip pat ir universitete, eidamas koridoriais, klausinėdavo, ar neturi kas degtukų pypkei užsidegti. Nuo šešerių metų pradėjo smuikuoti ir tapo geru smuikininku. Dažnai kokioje nors kompanijoje, sėdint šeimininkei prie pianino, pasmuikuodavo ir palinksmindavo savo draugus profesorius, mokslininkus, studentus. Savo draugams jis rašydavo trumpus, bet gražius laiškus. Savo viešose paskaitose pastebėjęs kokį nors žymų žmogų, tuoj jį paminėdavo, nesigailėdamas apie jį gražių žodžių.
Su savo draugais jis mėgdavo diskutuoti mokslo klausimais. Visiems jis buvo didelė inspiracija. Visados jis atrodė dvasiškai nusiteikęs. Atidarant Hebrajų universitetą Jeruzalėje, perspėjo mokslininkus ir studentus nepasiduoti gyvenime materializmui, kuris esąs didelė žmonijos nelaimė. Taip pat perspėjo, kad dabartinė žmonijos civilizacija gadina žmogaus būdą, žmogus yra persisotinęs civilizacijos teikiamomis gėrybėmis. Kas čia žemėje perdaug sotus, tas nebetrokšta aukštesnių dalykų. Ir jis pats nebuvo prisirišęs prie žemės. Net nesiskundė, kad Hitleris atėmė jam pilietybę, nusavino visą turtą, ypač su dideliu vargu įsigytą knygyną. Namuose viskas buvo labai paprasta. Ant sienos kabojo Madonos paveikslas, o taip pat ir Gandhi, kurį jis nepaprastai gerbė ir sakydavo, kad jis esąs panašus į Kristų.
EINŠTEINO RELIGIJA
Iš tikrųjų jis buvo tipiškas vokiečių intelektualas. Žydu tapo dėl to, kad įtakingieji žydai jį pakvietė bendradarbiauti. Judaizmas jam nebuvo religija. Moralės jis nelaikė kokiu nors dievišku apreiškimu, bet tik tuo, ką kiekvienas padorus ir garbingas žmogus turi užlaikyti. Žmogaus asmenybė jam buvo didžiausia vertybė. Ką žmogui padarai, tai padarai pačiam Dievui. Taip jis mėgdavo sakyti. Žydų tautą jis laikė ypatinga bendruomene, sujungta kraujo ryšiais ir per tūkstančius metų išlikusia vieninga, nors ir išbarstyta po visą pasaulį. Jis peikia tuos žmones, vadindamas išdavikais, kurie išsižada savo tautos. Žmogaus pareiga tarnauti visuomenei — tai aukščiausia tarnyba. Didžiusia žmogaus yda — tai egoizmas.
Paklaustas, ar tiki Dievą, pirmiausia jis atsakydavo, kad tiki žmonijos brolybę, jis tiki, kad visi žmonės yra broliai ir seserys; jie turi broliškai sugyventi. Toliau sakydavo, kad tiki stebuklingąja pasaulio harmonija ir tiki tuo, kuris tą harmoniją sukūrė. Jis tiki, kad Apvaizda nuostabiai žydų tautą vedė, saugojo ir tebesaugoja. Visados vengdavo ginčų apie religiją ir politiką — tai esąs tik laiko gaišinimas. Dievas sutvėrė pasaulį, pilną išminties. Gamtos paslapčių Jis nuo žmogaus neslepia, tik žmogus turi jas surasti. Jeigu tikrai norėsi surasti ir suprasti gamtos dėsnius, tai ir surasi. Moksle svarbiausias dalykas esąs tam tikras smalsumas. Jis jį vadina "šventu smalsumu". Kitas svarbus dalykas — turėti tam tikrą mokslišką "uoslę" — reikia užuosti mokslo dėsnius.
Katalikams, kaip jau minėjome, jis buvo palankus. Visuomet jis labai pabrėždavo atsakomybės jausmą Dievui, žmonijai ir sau.
LAIŠKAI PREZIDENTUI ROOSEVELTUI
Amerikoje Einšteinas buvo tris kartus. Jam vis rūpėjo dideli mokslo institutai. Jis juos lankydavo ir kalbėdavosi su geriausiais tų laikų mokslininkais. Šiomis progomis jis taip pat rinkdavo pinigus Palestinos žydams, kur didžiausia žydų imigracija buvo 1923 metais. Jiems įsikurti reikėjo daug pinigų. Be to, tuo pačiu metu ten steigė ir Hebrajų universitetą, kuris turėjo būti Izraelio pažiba.
1933 m. trečią kartą jis atvyko į Ameriką ir čia pasiliko. Apsistojo Princetone, N.J. Kongresas jam suteikė pilietybę. Daug ir kitų žydų mokslininkų čia suvažiavo iš Vokietijos ir kitų šalių. Jie visi žinojo, kokioje padėtyje buvo atominės energijos tyrimai Vokietijoje. Staiga buvo sužinota, kad Berlyne Otto Hahn (1879-1968), bombarduodamas uraną (uranium), suskaldė atomą. Jeigu Otto Hahn būtų tylėjęs, tai atominė bomba niekados nebūtų buvusi numesta ant Hiv rošimos ir Nagasaki. Bet jis nenutylėjo, o apie tą savo atradimą pranešė žydei, savo buvusiai asistentei Lise Meitner, kuri buvo pabėgusi nuo Hitlerio į Stockholmą. Ji tą žinią žaibo greitumu perdavė Amerikai, kur jau buvo Einšteinas, Fermi, atvykęs iš Romos italas, ir Niel Bohr, atvykęs iš Danijos. Jie visi yra atominės energijos kūrėjai. Tuojau buvo pasiųsta žinia į Vašingtoną, bet jie ten nelabai suprato šio įvykio svarbą. Tada Einšteinas pasikalbėjo su savo fizikais ir visi sutarė rašyti laišką prezidentui. Einšteinas parašė laišką vokiškai, kuris buvo išverstas į anglų kalbą, pasirašytas Einšteino ir 1939 m. rugpiūčio 2 d. įteiktas artimiausiam prezidento draugui Aleksandrui Sachs, kuris turėjo asmeniškai perduoti laišką prezidentui. Jis tai atliko tik spalio 11 d., nes tuo metu prezidentas buvo labai užimtas — vokiečiai buvo paskelbę karą. Prezidentas Rooseveltas, gavęs laišką, garsiai perskaitė ir Aleksandrui Sachs pasakė: "Aleksai, žiūrėk, kad naciai mūsų nesusprogdintų".
Prezidentas davė griežtus įsakymus visiems, kurie turėjo tą planą vykdyti. Viskas buvo laikoma kuo griežčiausioje paslaptyje, kad tik vokiečiai nesužinotų. Hitleris visai nenujautė, kad amerikiečiai greitai pasigamins atominę bombą. Jis pasitikėjo savo įprastais ginklais. Einšteinui atrodė, kad Rooseveltas per daug delsia, tad parašė ir kitą laišką 1940 m. kovo 7 d. Šis laiškas dar pagreitino darbus. Amerika pamatė, kad tos bombos prieš vokiečius jau nereikės naudoti. Paskui Pentagonas pasikalbėjo su Trumanu, kuris jau buvo naujasis prezidentas, ar nepanaudoti bombos prieš Japonus. Reikėjo ilgiau ginčytis, nes daugelis manė, kad nemoralu išžudyti tiek daug nekaltų žmonių. Trumanas ant savęs pasiėmė visą atsakomybę ir įsakė Japoniją bombarduoti. Einšteinas, vėliau pamatęs baisias bombardavimo pasekmes, labai apgailestavo, kad rašė tuos laiškus prezidentui.
RELIATYVUMO TEORIJA
1905 m. Einšteinas išvedė labai trumputę lygtį E = mc2, kuri pakeitė visą mūsų pasaulio sampratą: sukūrė atominę energiją su jos logiška išvada — atomine bomba, išrado televiziją ir t.t. E yra energija, m — masė ir c — šviesos greitis. Šviesos greitis yra 186.000 mylių (300.000 km per sekundę). Toje formulėje yra svarbu tai, kad masė ir energija yra lygios vertybės.
Kas yra toji reliatyvumo teorija? Imkime porą pavyzdžių. Jeigu važiuoji greituoju traukiniu, gali viduje žaisti ping-pongą, gali ramiai vaikščioti po traukinį, viskas yra beveik taip, kaip ir kambaryje. Bet jeigu traukinys staiga sumažins greitį arba sustos, visi daiktai iš sėdynių išlakstys ir žmonės pargrius. Čia yra klausimas apie tolydų judėjimą (uniform motion). Taip juda visatos kūnai erdvėje. Judame, bet nejaučiame; manome, kad stovime vietoje. Toks judėjimas yra reliatyvus pastoviam stovėjimui. Kitas pavyzdys. Traukinys bėga 60 mylių per valandą, o tu šalia traukinio važiuoji tokiu pat greičiu. Žiūrėk į traukinį. Tau atrodys, kad nei tu nejudi, nei traukinys. Iš šių pavyzdžių matome, kad masė yra reliatyvus dalykas, kaip ir laikas. Newtonas manė, kad erdvė ir laikas yra absoliutūs dalykai, o Einšteinui jie yra reliatyvūs. Priklauso nuo to, kokioje sistemoje juos matuoji, pvz. ant žemės ar erdvėje. Iš Einšteino teorijos atrodo, kad pasaulyje nieko nėra, kas būtų absoliutu. Toks yra tik Dievas. Jis visur ir visada yra toks pat, niekad nesikeičiąs.
Newtonui žemės trauka buvo nesuprantama, paslaptinga jėga. Einšteinas ją sujungė su elektromagnetine jėga ir pavadino vienu jėgos lauku (unified field). Šviesa yra tikras gamtos stebuklas. Ji turi vieną spalvą, bet spektre — daug spalvų. Jos spinduliai neša energiją? Newtonas manė, kad šviesa yra bangos. Bet kas neša tas bangas per beribes erdves? Jis manė, kad erdvė yra pripildyta eterio. Pagal Einšteino teoriją, nėra jokio eterio. Spindulys yra bangos ir turi masę, energijos šaltinį. Kiekviena energija, kuri eina šviesos greitumu, vadinasi radiacija. Jis to spindulio masės daleles pavadino fotonais. Jeigu tai yra masė, tai žvaigždės spindulys, eidamas pro saulės kraštą, turi traukos jėga būti patrauktas į saulės pusę — tad spindulys išlinksta. Einšteinas apskaičiavo ir išlinkimo kampą. Bet kaip tai įrodysi ir patikrinsi? Tai padarė Britų laivynas 1919 m., kai saulė buvo eklipsėje. Buvo patvirtintas ir tas faktas, ir matematiška formulė. Tai buvo didžiausias Einšteino triumfas.
Įdomu, kad Viking I ir Viking II, kurie nusileido ant Marso, patvirtino taip pat Einšteino formulę.
V. Žilius Modus vivendi (ofortas)
Labai svarbus ir kitas jo atradimas. Jeigu saulės spinduliai krinta ant metalo paviršiaus, susidaro elektros srovė, kurią galima surinkti. Tą saulės energiją bus galima panaudoti industrijai, apšildymui. Mūsų Apollo keliautojai jau naudojo saulės energiją. Einšteinas krintančius ant metalinio paviršiaus ir duodančius elektros srovę fotonus pavadino fotoelektrišku efektu. Šis jo atradimas privedė prie televizijos išradimo, prie televizijos "akies". Einšteinas už fotoelektrinio efekto atradimą gavo Nobelio premiją. Iš tikrųjų jis turėjo gauti tą premiją už reliatyvumo teoriją, bet Vokietijos antisemitai pasipriešino, vadindami ją "žydiška fizika". Reliatyvumo teorija suvedė į matematiškas formules masę, energiją, šviesą, žemės trauką, elektromagnetinį lauką, erdvę ir laiką. Laikas Einšteinui yra ketvirtoji dimensija. Jei nėra masės, nėra nei erdvės, nei laiko, nei energijos, nei traukos (gravitacijos).
EINŠTEINO MIRTIS
Jis niekad nebuvo geros sveikatos. Kai susirgdavo, geriausi pasaulio žydai gydytojai skubėdavo jo gydyti. Jis pats jų nekviesdavo. Kviesdavo tik jo slaugė, labai jam pasiaukojusi moteris. Jis tik jos ir teklausydavo. Nebuvo linkęs klausyti gydytojų. Vis sakydavo, kad Dievas jam davęs asilo dorybę — užsispyrimą. Visai nebijojo mirties. Savo smegenis užrašė medicinos mokslams. Prašė, kad iš jo kambarių nedarytų muziejaus. Mirė 1955 m., sulaukęs 73 m. amžiaus. Dievas nepašykštėjo jam atverti pačių didžiausių visatos paslapčių. Jis buvo tikras genijus, bet visada labai nusižeminęs. Čia tinka ir patarlė: kuo aukštesnė nendrė, tuo žemiau lenkiasi.