ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
SUSITIKTI ŽMONĖS
Jei kas mane paklaustų, kas kelionės metu daugiausia krito į akį, atsakyčiau, kad žmonių gerumas ir pagalbingumas. Vieną pavyzdi jau papasakojau anksčiau iš Gu-tenbergo miestelio. Pridėsiu keletą kitų.
Vakarų Minesotoje yra miestelis, vardu Worthington. Jis dar vadinamas Amerikos kalakutų sostine, nes anksčiau ten aplinkiniai ūkininkai augino daug kalakutų, svarbiausia Padėkos dienai. Jame taip pat įdomus Pionierių kaimas — tikras lauko muziejus, rodantis, kaip Amerikoje gyventa praėjusio šimtmečio pabaigoje. Savaime aišku, nuvažiavau pažiūrėti. Nusipirkęs prie vartų namelio bilietą, pasistačiau dviratį į pavėsį. Išėjęs sargas paklausė, ar turiu peilį. Pagalvojau, kad jis nori žinoti, ar nesu koks užpuolikas.
— Turiu, — sakau, — bet tokį mažą, kišeninį.
Pasirodė, kad jo klausta apie peilį visai kitu tikslu.
— Tai gerai, — nudžiugo. — Šiandien mano gimtadienis. Čia viename pastate turiu pasidėjęs tortą, man pagerbti atneštą draugų. Einam, galėsi jo atsipiauti.
Ar daug kam pasitaikė susitikti asmenų, kurie prie savo gimtadienio torto kviestų svetimą, nepažįstamą žmogų?
Tame pat Worthingtono miestelyje patyriau dar kitu atveju, kokie žmonės draugiški. Noriu važiuoti toliau, bet niekaip nerandu žemėlapyje pažymėto 16-jo kelio. Nuėjau paklausti dviejų prie benzino stoties kalbančių vyrų.
— Važiuok, — paaiškino, — šia gatve iki restorano Michael's Steak House, ten pasuk į dešinę, paskui, pravažiavęs geležinkelio tiltą, suk į kairę, tai ir bus 16-jo numerio kelias.
Padėkojęs važiuoju. Prie sakyto restorano girdžiu — trimituoja šalia manęs atsiradęs sunkvežimiukas. Pasuku galvą — jame sėdi vienas anų dviejų vyrų ir rodo, kad čia reikia sukti. Rankos mostu padėkojau. Jis nuvažiavo sau toliau, o aš — į tą geležinkelio tilto pusę. Kai privažiavau, žiūriu — gi anas vyras su sunkvežimiuku laukia, kad parodytų, jog ten sukti kairėn. Vadinasi, jis nepasitenkino kelią prie anos benzino stoties paaiškinęs, bet specialiai vyko iš paskos prie sakyto restorano, kad būtų tikras, jog jį pastebėjau ir nepravažiavau, paskui dar ekstra nuvykęs prie geležinkelio tilto laukė, kad nepravažiuočiau nurodytos sankryžos ir sukčiau į norimą kelią. Pagalvojau, kad vargu ar kuris nors tėvas būtų tiek šokinėjęs apie savo sūnų, rodydamas jam miestelyje kelią, kiek anas vyras apie mane, atsitiktinai pasitaikiusį svetimą žmogų. Ir buvau apsirengęs ne kunigo, o paprastais dviratininko drabužiais.
Kitas pavyzdys. Pietų Dakotoje vakarop važiuoju pro miestelį, vardu Parker. Prie vieno namo vyras plauna automobilį. Mane užkalbinęs, pasipasakojo atvykęs su žmona ir dviem mažais vaikais aplankyti čia gyvenančios motinos ir močiutės; pats netoli Čikagos mokytojaująs. Pasirodė, kad jis latvių kilmės, pavarde Zandersons. Sužinojęs, iš kur esu ir kur vykstu, įsivedė i sodą, ten, nors pirmą kartą susitikęs, pristatė mane kaip kokį seną pažįstamą savo motinai ir močiutei, žmona tuojau atnešė užkandžių. Aš savo širdyje ir galvoju:
— Daugelis mūsų panašiu atveju būtų sau sakę: "Kad tik tas nepažįstamas žmogus greičiau sau kiaušintų iš mūsų lauk!"
Bet ne anoji šeima. Atvirkščiai, vyras po vaišių lauke dar įsivedė į vidų, atnešė jugoslaviško kriaušių gėrimo (mat, jo žmona jugoslave) ir, paėmęs mano žemėlapius, išaiškino, kur geriausiai važiuoti ir kas įdomiausia pamatyti, nuvykus į Juodąsias Kalvas. Ir to negana. Pasirodė, kad geriausias ir tiesiausias kelias važiuoti toliau kaip tik už jų miestelio kokią 15 mylių išgriautas ir uždarytas dėl taisymo. Todėl, nors atsikalbinėjau, kad padarysiu daug vargo, mane tiesiog privertė dėtis dviratį ir bagažą į jo automobilį ir nuvežė iki artimiausio miestelio, kur kelias buvo baigtas taisyti, kad rytą atsikėlęs galėčiau greitai ir patogiai tęsti kelionę. Veždamas dar papasakojo įdomią istoriją, kaip susipažinęs su savo žmona. Paskui mane paklausė:
— Ar laikotės pažadų?
— Bent iki šiol, atrodo, laikiausi, — atsakiau, nežinodamas, kuriam tikslui nori apie tai žinoti.
Tada liepė pažadėti, kad, grįžęs į Čikagą, būtinai jį su šeima aplankyčiau ir kad jų namuose bet kada būsiu mielas svečias. Tur būt, brolis broliui nebūtų parodęs daugiau nuoširdumo ir gerumo, kaip man anas mokytojas.
Dar vienas pavyzdys. Sekmadienio rytą važiuoju lankyti vienoje Minesotos vietoje esančių požeminių olų. Sustojęs laukia mane automobiliu pralenkęs žmogus.
— Ar nebūsite vokiečių studentas? — paklausė.
— Ne, — atsakiau, — esu kilęs iš Lietuvos, važiuoju lankyti garsiųjų olų.
Pridėjau, kad šaltokas rytas, nes iš tikrųjų, nors rugpiūčio mėnuo, buvo šalta, kone gėlė pirštus. Tuojau liepė sekti jį iš paskos į vietos klubo namus, kurių esąs prižiūrėtojas. Ten paruošė man pusryčius, paklausė, ar nenorėčiau išsimaudyti po dušu. Kur nenorėsi! Apie daug ką pasišnekėjome. Pradėjo rinktis kiti klubo nariai golfui. Kai norėjau atsisveikinti, anas geraširdis vyras liepė luktelėti ir atnešė man besimaudant paruoštą sūrio ir kumpio sumuštinį įsidėti pietums. Šis ir anie pavyzdžiai tvirtinte patvirtino tai, ką buvau skaitęs pasakojant kitus dviratininkus: jog buvo apstulbinti nesitikėto žmonių draugiškumo.
KUKURŪZŲ RŪMAI
Amerika — didelė šalis, todėl ir įvairių įdomybių joje apstu. Kai kurios, ypač pirmą kartą pamatytos, net juoku nukrečia. Sakysime, Iowos valstybėje vienas miestelis, vardu Britt, garsus tuo, kad ten kasmet rugpiūčio pirmąją savaitę suvažiuoja iš visos Amerikos valkatos į savo kongresą aptarti reikalų. Miestelis tai laiko sau didele garbe, nes įvažiuojant prie kelio per visus metus kabo daili lenta, joje nupieštas bastūnas, persimetęs per petį lazdą su ryšuliu, kuriame nešasi visą savo turtą, o apačioje didelėmis raidėmis užrašas: Britt, National Hobo Convention — (čia vyksta) Tautinis Valkatų Kongresas. Gaila, kad negalėjau į jį suspėti; būtų buvę įdomu pažiūrėti, kaip ir kokius savo reikalus jie ten svarsto. Gal ir pats būčiau buvęs pakviestas kaip garbės svečias?
Iš Iowos valstybės įvažiavau į Pietų Dakotą. Pasitiko jos gubernatoriaus sveikinimas lentoje, kad visi įvažiuojantieji yra mielai laukiami svečiai, o lentos viršuje — Pietų Dakotos pasididžiavimas (ir mano kelionės vainikavimas): Rushmore kalno granite iškalti keturi JAV prezidentai. Kadangi jie buvo kitame valstybės krašte, prie vakarinės sienos, tai pakeliui dar laukė kitų įdomybių.
Viena jų — Kukurūzų rūmai Mitchell mieste. Tų rūmų visas sienas iš lauko puošia didžiuliai paveikslai, padaryti iš kukurūzų varpų, apvesti rėmais ir įvairiais papuošalais iš kukurūzų lapų, kitokių grūdų ir žolių, puokštėmis ir vainikais surištų. Rudenį, prinokus laukuose kukurūzų derliui, pernykščiai paveikslai ir papuošalai nuimami, prikalami nauji, kiekvienais metais vis kitokie. Kukurūzų varpos piūklais perplaunamos pusiau ir, grūdais į viršų, kiekviena prikalama savo vietoje pagal menininko pieštą škicą. Tokiu būdu iš jų susidaro labai gražios mozaikos, įvairuojant šviesiai geltonus kukurūzus su tamsiai raudonais, baltais, rudais ir melsvais, irgi natūralios spalvos, nedažytais. Tie kukurūzai specialiai rūmams auginami parinktuose ūkiuose. Tiesa, anksčiau tais paveikslais žmonės ne per ilgiausiai tegalėdavo gėrėtis, nes juos (valgomus!) veikiai nusirinkdavo paukščiai ir voverės. Dabar, impregnuoti tų ėdikų nemėgstamu skiediniu, gražiai išlieka per ištisus metus.
Pirmieji Kukurūzų rūmai buvo pastatyti 1892 m. Dabartiniai yra tretieji, nes dvejus pirmuosius prireikė didinti ir kelti į patogesnę vietą. Vidus naudojamas parodoms, dainų bei šokių šventėms ir panašiems tikslams. Kone ketvirtadalį šimtmečio, 1948 -1971 m., minėtus paveikslus, puošiančius rūmų sienas iš lauko, kūrė Sioux giminės indėnas Oskaras Howe, meno profesorius Pietų Dakotos universitete. Įdomi jo gyvenimo istorija.
Būdamas vaikas, nemokėjo nė žodžio angliškai. Patekęs į baltųjų mokyklą iš indėnų kaimo, buvo kitų pajuokiamas ir stumdomas. Negana to, į akis įsimetė trachoma, dar prisidėjo odos liga, gydytojų konstatuota kaip "nepagydoma". Iš mokyklos buvo grąžintas atgal į indėnų rezervatą, kur jo gėdijosi net paties du broliai. Bet tos nelaimės berniuko nepalaužė, tik dar labiau paskatino veržtis pro kliūtis į norimą tikslą. Pagijęs grįžo į pradžios mokyklą. Ėmus lankyti viduriniąja, netrukus pasirodo jo dideli meniniai gabumai; piešiami paveikslai garsėjo po Ameriką. II Pasaulinio karo metu su JAV kariniais daliniais dalyvavo kovose
Afrikoje, Italijoje ir Vokietijoje. Iš Vokietijos yra ir jo žmona, ten tada susipažinta, dabar tapusi rašytoja ir istorike. Po karo baigė universitetą, už nuopelnus dailės srityje buvo paskelbtas Pietų Dakotos laureatu menininku. Howe kūrinių išstatyta daugelio pasaulio kraštų meno galerijose. Bet jo širdis liko prie savo gimtosios indėnų tautos, iš kurios atėjo, nesustabdytas skurdo, ligos ir beviltiškumo.
MISURĖS VANDENYS
Maždaug per patį Pietų Dakotos vidurį rangosi Misurės upė. Paprastai upė mumyse sukelia žalumos, miškelių, pievų, gaivos vaizdą. Tik ne Misurė! Jau prie jos artinantis ėmė niurti gamtovaizdis: retėjo javų laukai, vis daugiau matėsi nuogų kalvų, mylių myliomis be jokio augalo ar gyventojo. Nors garsieji geizeriai buvo dar atokiai, kaimyninėje Wyomingo valstybėje, jau čia po žemėmis turėjo eiti karšto vandens gyslų: privažiavus tą ar kitą sodybą jo prisipilti į kelionės butelį, iš artezinio šulinio bėgdavo ne šaltas, bet įkaitęs — menka paguoda sušilusiam ir ištroškusiam dviratininkui. Apie tai pasimokiau iš pirmo karto. Piluosi viename kieme vandenį — bėga drungnas. Galvodamas, kad dėl vasarą sušilusio vamzdžio, leidau nubėgti, kol ateis šaltas. Bet juo ilgiau leidau, juo iš žemės bėgo karštesnis. Gėręs pradžioje, būčiau numalšinęs troškulį bent drungnu. O dabar gerti nebegalėjau, nes kone plikino lūpas. Ko nenorėti, kad laukų plotai būtų nuogi, jei po jais karšta?
Per tuos tyrlaukius tekanti Misurės upė nuo seno vadinama The Big Muddy, Didžioji Purve — dėl savo drumzlino vandens. Lewis ir Clark, 1804 m. vykę Misurės upe su savo garsiąja ekspedicija ištirti Amerikos Vakarų, rašo, jog vanduo buvęs toks drumzlinas, kad nesimatę į jo stiklinę įmesto pinigo. Šios upės vandenys ne tik purvini, bet ir pavojingi, svarbiausia dėl sūkurių, smėlio seklumų ir po vandeniu kyšančių uolų.
Pats patyriau, kokių ten kartais pūkšto ir vėjų. Nuvažiavau prie Pierre miesto pažiūrėti vienos garsios užtvankos, kurios viršumi išvestas per Misurę ir kelias. Noriu juo važiuoti, bet kad pakils toks vėjas iš šono! Buvau priverstas dviratį vestis, ir tai gerokai pasviręs į pūtimo pusę; važiuojantį ne juokais galėjo nuversti ir su visais drabužiais bei daiktais išmaudyti, jei, per stataus pylimo akmenis kūlvirsčia dardėdamas žemyn, iš viso būčiau likęs gyvas.
Ilgokai nepamiršiu dar kito su tos dienos vėju susijusio nuotykio. Nesiliovė jis smarkauti ir vakarui bevažiuojant atėjus. Aplinkui jokio miestelio, tik vienur kitur po namą. Dairydamasis vietos nakvynei, temstant pamačiau netoli kelio bažnytėlę, žinoma, užrakintą. Atsisėdęs pavalgiau prie jos vakarienę. Tolumoje žaibavo; naktį reikėjo laukti lietaus. Bet palapinės nakčiai statyti buvo neatsargu, nes lengvai galėjo suplėšyti dūkstantis vėjas. Kur miegoti? Matau, pievelės kampe tokia iš lentų dėžė, maždaug žmogaus ilgio, su atviru šonu į viena pusę. Kokios bereikia geresnės palapinės? Nusinešiau į ja miegmaišį ir čiužinį. Žiūriu —viename gale net toks apskritas langas dailiai išpiautas. Ten gražiai sau ir išmiegojau. Rytą pamačiau, kad mano "palapinė" buvo ant šono parvirtusi nebenaudojama lauko išvietė. Bet jai likau didžiai dėkingas už suteiktą prieglobstį. (b.d.)
• Ateistinių studijų institutas veikia prie Popiežiškojo Urbono universiteto Romoje. Kursas trejų metų. Studijuojamas ateizmas ir būdai pasipriešinti jo klaidoms.