JUOZAS PRUNSKIS
Didingoji gamta atskleidžia nuostabias paslaptis tam, kuris įstengia giliau įžvelgti. Nuostabus tikslingumas joje taip iškalbingai ir įtikinančiai rodo jos Kūrėją. Kai 1969 m. liepos 20 d. 3 val. 18 min. po pietų amerikiečiai astronautai nusileido Mėnulyje, jie ten padėjo kapsulę su paties popiežiaus Pauliaus VI ranka parašytu įrašu: "Garbė Dievui, kuris žmonėms duoda tokią galią. Mes meldžiamės ir linkime sėkmės tam nuostabiam užmojui".
Kai astronautai, grįždami iš Mėnulio, nusileido Pacifiko vidury ant denio "U.S. Hornet" laivo, JAV prezidentas juos ten sutikęs pažymėjo, kad daugelio žmonių maldos buvo išklausytos, ir pakvietė laivo kapelioną kun. Piirto sukalbėti maldą. Kapelionas kalbėjo: "Viešpatie, pamatyk mūsų entuziazmą ir palaimink mūsų džiaugsmą... Sujunk mus draugyste su viso pasaulio žmonėmis, kai mes drauge stengiamės pagerinti žmonijos gyvenimo sąlygas".
Kai astronautas Neil Armstrong sugrįžo į savo namus Wapakoneta, Ohio, jis pareiškė, jog jam sunku tikėti, kad kas nors, kuris turėjo privilegiją matyti tuos reginius, kuriuos jis regėjo, nejaustų Aukščiausios Būtybės galybės ir jos kūrinių didybės.
Gal vaizdingiausiai tą gamtos nuorodą į didingąjį Kūrėją yra išreiškęs astronautas James Lowell, skridęs kapsulėje aplink žemę. Jis tarė: "Aš iškišau savo ranką ir ... paliečiau Dievo veidą".
Astronautai nebuvo pirmieji, kurie gamtos didingume įžvelgė Dievą. Vienas iš pirmaujančių tyrinėtojų buvo Albert Einstein. Jo artimas bičiulis Banesh Hoffman paskelbė, kad Einsteinas buvo "religingiausias žmogus, kokį tik man teko pažinti".
Pagal Einšteiną — ypatingas dalykas pasaulyje yra sugebėjimas pajusti tvarinijos grožį ir nuostabų didingumą, kuris yra tikrojo meno, tikrojo mokslo ir religijos šaltinis. Jeigu mes gyvai pajusime mus supantį grožį ir mus supančios visatos nuostabumą, tas ves mus į Dievą, kuris yra "skaisčiausias grožis ir aukščiausioji išmintis".
GAMTOS HARMONIJOS MYLĖTOJAI
Šv. Bernardas rasdavo Dievą pakrančių medžių lapuose. Šv. Pranciškus Salezietis būdavo pagautas bičių gyvenimo nuostabos, šv. Teresę iš Avilos domino šilkaverpiai vikšreliai. Šv. Teresė iš Lisieux mylėjo žaibą ir griaustinį. Kai pasigirdo perkūno trenksmas netoliese, ji vieną kartą prabilo: "Nei truputėlio neišsigandusi, aš džiaugiausi — atrodė, kad Dievas taip arti". Šv. Kotv rina Sienietė buvo pamėgusi gamtos harmoniją. Stebėdama žydinčią pievą, ji kalbėjo: "Ar nematote, kaip tai garbina Dievą ir kalba apie Jį?"
Senatorius Everett McKinley Dirksen sakėsi, kad jis jausdavo ypatingą ryšį su Dievu, kai dirbdavo sodely, darže ir kai galėdavo stebėti tą stebuklą, kaip maža sėklelė, saulės šildoma, vandens maitinama, išauga ir išsprogsta į dailią gėlę ar sultingą daržovę.
Prisimindamas astronautus, Dirksenas kalbėjo, kad mes visi esame astronautai, nes su Žeme skriejame erdvėmis aplink saulę 65.000 mylių greičiu per sekundę, net tris kartus greičiau, kaip Saturno V raketa.
Anot Dirkseno, visa visata — tai nuostabi garbės giesmė kūrybinėms jėgoms Dievo, kuris veikia tiksliai iki detalių ir kuris taip rūpinasi mumis.
Tuos visus dalykus primindamas savo vertingame veikale "To Touch the Face of God", jėzuitas John M. Scott skelbia: "Savo meilės laišką Dievas mums siunčia įspaustą liepsnojančiose žvaigždėse virš mūsų galvų, kad visi mes, kurie galime matyti, galėtume išskaityti. Jis yra įrašytas trapiame orchidėjos grožy, įtapytas į raudoną saulėleidį ir skulptūroje sukurtas į dangų besistiebiančiuose granito kalnuose. Tykūs bebrų prūdai, apsupti iškilmingomis melsvosiomis eglėmis, miriadai žvaigždžių, pulsuojančių ugnies širdimis, paslaptingai šnabždantis vėjas medžių viršūnėse — tai vis tie sakramentiniai dalykai, kurie moko žmonių sielas".
J. Addisonas eilėmis išsakė, kad erdvus firmamentas aukštybėse, su visu tuo dangaus eteriniu grožiu, žibantis dangus ir tie spindintieji visatos rėmai skelbia didįjį pasaulio Pradininką ... Tai Visagalio rankų darbas.
RAKETŲ KŪRĖJAS
Didžio garso šių dienų mokslininkas dr. Wemher von Braun, kuris suprojektavo Apollo raketą, nunešusią žmones į Mėnulį, pratarė, kad tai atvėrė mums tik mažas dureles į stebinantį erdvių turtingumą. "Mūsų žvilgsnis per tą plyšelį į didžiąsias visatos paslaptis tik patvirtina mūsų tikėjimo Sutvėrėju tikrumą", sako Wemher von Braun. Žinomas jo posakis: "Dvi galingiausios jėgos, kurios formuoja mūsų šios dienos civilizaciją, yra mokslas ir religija. Mokslu žmogus siekia daugiau suvokti tvarinių paslaptis, religija jis ieško pažinti Sutvėrėją. Nė viena tų jėgų neveikia nuo viena kitos nepriklausomai. Man sunku suprasti mokslininką, kuris nepripažįsta aukštesnio proto anapus egzistuojančios visatos, kaip man sunku būtų suprasti teologą, kuris paneigtų mokslo pažangą. Toli gražu nebūdamos nuo vienas kito nepriklausomos ar priešingos jėgos, mokslas ir religija yra broliai. Abu ieško geresnio pasaulio.
Aš manau, kad geriausia yra tikėjimu priimti Dievą, kaip protingą valią, tobulą gėrį, amžių bėgyje kaskart pilniau atskleidžiantį save pasaulyje, kai auga žmogaus galia suvokti. Dvasios ramybę aš randu Dievo tėviškumo sąvokoje, o dorovinei krypčiai suvokti aš randu kelią žmogaus broliškumo sąvokoje. Nors mokslas nėra religija, tačiau jis yra religinis aktyvumas savo prielaidomis, savo darbo metodu ir savo tiesos ieškojimu. Sutvėrėjas atsiskleidžia savo tvariniuose".
Viename laiške dr. Wemher von Braun pažymėjo, kad "mokslo studijos padeda žmonėms įžvelgti Dievo darbą visur ir todėl jungia žmones maldai".
MOKSLAS IR RELIGIJA
Nobelio premija apdovanotas mokslininkas dr. Charles H. Townes pareiškė: "Mokslas ir religija yra abudu visuotiniai ir labai panašūs. Aš net norėčiau priimti kraštutinę pažiūrą, kad skirtumai tarp jų yra daugiausia paviršutiniški ir kad abu darosi beveik neišskiriami, jeigu mes žiūrime į tikrąją jų prigimtį".
Tą pačią mintį patvirtina ankstyvesniosios gamtamokslio garsenybės. Izaokas Newton, diferencialinių ir integralinių kalkulų atradėjas, gravitacijos dėsnio atskleidėjas, nurodytojas potvynių ir atoslūgių priežasties — mėnulio traukos, šviesos išsklaidyto jas į spektro spalvas, pirmas reflektinio teleskopo kūrėjas ir kitų atradimų autorius, buvo toks žymus mokslininkas, kad jo paminkle Westminster Abbey yra iškalti žodžiai: "Tegu mirtingieji džiaugiasi, kad gyveno toks didelis žmonijos papuošalas". Jis buvo labai religingas žmogus.
Michael Faraday yra laikomas vienu didžiausių eksperimentinio gamtamokslio atstovų. Jo garsas nulėmė, kad jis buvo išrinktas JAV Mokslo akademijos nariu jau tais pačiais tos akademijos steigimo metais (1863). Gamtos dėsniai Faraday'jui buvo antriniai atspindžiai, kuriais "viena Didžioji Priežastis daro stebuklus ir valdo Žemę ... o gamtos knyga, kurią mes skaitome, yra parašyta Dievo pirštu".
Nobelio premija už savo nuopelnus mokslui apdovanotasis Arthur Compton savo studentams Cornell universitete skelbė, kad dabar mokslas gali daug ką pasakyti apie Dievą.
Amerikos fizikas Robert A. Millikan, kurį "Time" žurnalas skelbė esant pamaldžiu, yra pareiškęs: "Mokslas suteikė didelį įnašą religijai, nes naujausieji fizikų atradimai mums yra davę nuolankumo, nuostabos ir džiaugsmo pamoką dar nesuprantamos visatos akivaizdoje".
Astronomas Sir James Jeans tvirtina: "Visa tvėrimo istorija gali būti tobulu tikslumu ir pilnumu nusakyta šiais žodžiais: Dievas tarė — tebūnie šviesa".
Vienas labai pagarsėjusių Europos gamtos tyrinėtojų Auguste Piccard, atskleidęs naujus radioaktyvumo pažinimo laukus, balionais pakilęs į anuo metu (1932) aukščiausią žmogaus pasiektą tašką, o savo specialiais batiskopais panėręs į giliausias jūrų gelmes, įstengė ir savo sūnui Jacques perteikti savo gilias religines pažiūras, kurios išreikštos tvirtinimu: Viskas kalba apie Dievo buvimą. Visa visata aplink mus yra šventa, nes ji yra Dievo. Ypač gyvybė mums primena Dievą".
Rachel Carson (m. 1954), sulaukusi pasaulinio garso jūrų biologijos tyrinėtoja, skelbė įsitikinimą, kad mūsų pasaulis yra pilnas jaudinančios nuostabos, kuri mus gali vesti į Dievą.
STUDENTO SUSIMĄSTYMAS
Avery Dulles, Valstybės sekretoriaus sūnus, 1936 m. įstojo į Harvardo universitetą, netikėdamas nei Dievo, nei sielos. Vienu metu jis skaitė šv. Augustino knygą "Dievo miestas". Susimąstęs, įsisvajojęs jis išėjo pavaikščioti upės pakrante. Jo dėmesį atkreipė medis, ir jis ėmė save klausti: "Kaipgi gali būti, kad šis švelnus medis išdygo, išaugo? Kaip jis žinojo, kaip sukurti lapus ir žiedus?" Ir staiga Avery suvokė teisingumą poeto James Kilmer posakio: "Tiktai Dievas gali sukurti medį". Įsimąstymas į medį atkreipė jo dėmesį į Dievą. Tolimesni mąstymai ir tyrimai atvedė jį į katalikybę ir vėliau net palenkė, įstojus į jėzuitų vienuolyną, tapti kunigu ir žinomu teologu. Savo pergyvenimus jis yra aprašęs knygoje "A Testimonial to Grace".
Prisimintina įdomi vidinė evoliucija buvusio komunisto Whittaker Chambers. Jo ypatingą dėmesį atkreipė naujagimė mergytė. Jis stebėjo jos veidą, jos augimą. "Mano akis pagavo jos ausies švelnios linijos. Manyje perbėgo mintis: Ne, tos ausytės negalėjo atsirasti pripuolamai iš gamtos atomų. Jos galėjo būti sukurtos tik pagal didįjį planą... Taip telkėsi manyje mintys ir aš buvau priverstas pasakyti, kad "planas reiškia Dievo buvimą". Jo augančios dukrytės stebėjimas vedė jį į tikėjimą ir nubloškė tolyn nuo komunizmo.
Todėl kartu su Dante mes galime kartoti: "Gamta yra Dievo menas".
Mums visada bus labai prasmingi didžio mokslininko J. Keplerio žodžiai:
"Pirma negu aš apleisiu stalą, prie kurio atlikau savo tyrimus, nieko kita man nelieka, kaip tik pakelti j Dangų rankas bei akis ir visos šviesos Tvėrėjui pasiųsti nuolankią maldą. Jau aš matau dieną, kai žmogus iš gamtos taip pat gerai pažins Dievą, kaip ir iš Šventojo Rašto, ir tais abiem apreiškimais džiaugsis".
* Laterano universitete, Romoje, pirmą kartą per 204 m. tos aukštosios mokyklos gyvavimą, yra pakelta moteris į profesores. Tai Rosemary Goldie, 61 m., iš Sidnio, Australijos. Vienu metu ji turėjo aukščiausią postą Vatikane, koks tik ten moteriai yra tekę turėti: Pasauliečių tarybos vicesekretorės. Laterano universitete ji dėsto pasauliečių apaštalavimo kursą jau 10 m.; dabar pakelta į pilnas profesores.