Tėvas Bronius Krištanavičius, S.J. mirė š.m. vasario mėn. 11 d. Tai jau trečias lietuvis jėzuitas, iš mūsų pasitraukęs dešimt mėnesių laikotarpiu (T. J. Raibužis — 1976.IV. 15, T. K. Pečkys — 1976.XI.11).

     Šiame žurnale daug kartų teko skaityti T. Krištanavičiaus straipsnius. Šiame numeryje dar yra paskutinis jo straipsnis, parašytas prieš mirtį — "Gero viršininko privalumai". Jis taip pat buvo ilgametis lietuvių jėzuitų išeivijoje viršininkas. Jam viršininkaujant, išdygo ir Jaunimo centro rūmai.

     T. Krištanavičius gimė 1909 m., į jėzuitus įstojo 1926 m., o kunigu įšventintas 1939 m. Studijavo Olandijoje, Austrijoje ir Italijoje. Romos Gregorianume studijavo socialinius mokslus ir gavo daktaro laipsnį. Baigęs studijas ir negalėdamas grįžti į rusų okupuotą Lietuvą, pasiliko Italijoje ir dirbo popiežiaus šalpos komisijoje. Atrodo, kad tai buvo jo gražiausio darbo metai, nes visą laiką, dar ir prieš pat mirtį, jis mėgdavo su dideliu entuziazmu apie tai kalbėti.

     Atvykęs į JAV, tuoj buvo paskirtas lietuvių jėzuitų vyresniuoju. Jo viršininkavimo metai tai buvo lietuvių jėzuitų kūrimosi išeivijoje metai: buvo pastatyta jėzuitų namai ir Jaunimo centras Čikagoje, įsteigtos parapijos ir pastatytos bažnyčios Montrealyje (Kanadoje) ir Montevideo (Urugvajuje), taip pat pradėta veikla tarp Sao Paulo lietuvių Brazilijoje.

     Šalia savo tiesioginių vyresniojo pareigų dar redagavo "Žvaigždę" ir bendradarbiavo kitoje spaudoje. Šis įtemptas darbas pakirto jo sveikatą ir jau prieš daugelį metų nusilpo jėgos — jis buvo nei sveikas, nei ligonis. Įdomu, kad nė gydytojai nežinojo jo nusilpimo priežasties ir negalėjo jam padėti. Jo jėgos ėjo vis silpnyn ir silpnyn, kol pagaliau visai pasibaigė...

     Paminklą, daug gražesnį ir prasmingesnį už marmuro ar granito, jis pats pasistatė — tai didingi Jaunimo centro rūmai ir dvi parapijos: Kanadoje ir Urugvajuje.