(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)

Vytautas Kasnis

     Su Kostu Virbiliūnu-Virbiliausku, kažkada buvusiu Virbiliowskiu, susipažinau universitete. Mudu buvome vieninteliai vyrai dideliame moterų būryje, kurie lankėme rytines paskaitas. Po metų pažintis virto draugyste, o okupacijų laikotarpiu ir giminystė užsimezgė, nes jo pusbrolis vedė mano pusseserę.

     Kilęs iš bajorų giminės, mokėjo daug kalbų, rimtai studijavo ir buvo labai religingas. Mergaitės jį šventuolėliu vadindavo. Mokslas ir knygos buvo jo gyvenimo džiaugsmas. Draugų, be manęs, lyg ir neturėjo. Buvo kuklus, nedrąsus, vengė pažinčių, kad nesutrukdytų jam laiko. Mėgo muziką, lankė operą, teatrą. Kai tik laikas leisdavo, vykdavo į tėvo dvarą ir talkindavo ūkio darbuose. Žiūrėk — tik nuvažiuos ten, persimes keliais žodžiais su tėvais, ir tuoj bėga į tvartą pas savo mėgstamą arklį. Paskiau — į laukus. Tai piemenį pavaduoja, tai bedirbantį berną. Su jais jis būdavo nuoširdžiai draugiškas, mėgdavo pasikalbėti.

     Universitete mergaitės jį gaudyte gaudydavo. Dažnai gautus iš jų meilės laiškus dėdavo į stalčių, perskaitęs tik kelis pirmuosius sakinius. Jis mergaičių vengdavo, sakydamas, kad neturi laiko su jomis draugauti. Bet šiaip su jomis būdavo labai džentelmeniškas. Į pasimatymus, pasilinksminimus neidavo, bet su viena kita nueidavo į operą, teatrą, dažniausiai pasikviesdamas neturtingą studentę. Ieškojo su juo pažinčių ir ne viena mamytė, svajodama įsivilioti į žentus.

     Mudu gyvenome viename dideliame name. Jis turėjo kambarį trečiame, o aš antrame aukšte. Šeimininko duktė, neprisiviliojusi Kosto, užpyko ant jo ir išvažiavo į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją. Netrukus ir tėvai, pardavę namą, išvyko į Šiaulius. Atsikėlė, anksčiau Klaipėdoje gyvenusieji, nauji namo šeimininkai.

     Vieną vakarą, man grįžus namo, į kambarį lėkte įlėkė Kostas. Tas pats Kostas, mano geras draugas, gražiai nuaugęs vyras, bet nebe tas pats manieringas džentelmenas, visados buvęs kuklus, šaltas, nedrąsus, ramiai kalbantis. Jis, pribėgęs prie manęs, pradėjo mane purtinti už pečių, o aš, nebežinodamas ar čia realybė, ar sapnas, iš karto nebesusigaudžiau, ką jis nori pasakyti, kas čia įvyko ar įvyks. O jis jau nebekalbėjo, o šaukė:

     —    Ar tu matei ją? O, kokia ji graži... Kokia ji protinga... Gerai skambina pianinu, gražiai dainuoja. Moka anglų ir vokiečių kalbas. Aš ją mokysiu prancūzų ir ispanų, o ji mane anglų... Rytoj eisime pas ją. Supažindinsiu. Pakvietė mudu vakarienės. ..

     —    Palauk, palauk, — sakau Kostui. — Tu turi karščio. Išgerkime trijų devynerių. Tau reikia vaistų. Aš nieko nesuprantu, ką ir apie ką tu kalbi.

     Trejas devynerias, arba gyvatinę, jis retkarčiais išgerdavo, dažniausiai po egzaminų, po įtempto darbo. Bet dabar vienos neužteko, išlenkėme po tris.

     —    Sėsk, atsikvėpk ir nusiramink, — stumtelėjau ant sofos Kostą, o pats atsisėdau prie rašomojo stalo, vis dar netikėdamas, kad žmogus gali taip staigiai pasikeisti. Iš visados šalto, atsargiai su žodžiais besiskaitančio jaunuolio staiga pasidarė karšta košė, nesuvaldomų jausmų ir nervų maišas. Kad pasigėrę sukvailioja, tai ne kartą mačiau, bet kad blaivus proto nebetenka, tik dabar pamačiau.

     Jis pradėjo pasakoti apie dienos įvykį. Buvo taip. Kieme susipažino su nauja namų šeimininke. Paskui atėjo ir iš miesto grįžusi jos duktė Gražina. Po to kavutė. Vienos valandos pokalbis. Ir staiga iš dangaus nukrito meilės spinduliai. Ir mergaičių gaudomas Kastukas pats įsikabino į mergaitės sijoną, įlindo kaip žuvis į tinklą.

     —    Tai ištraukei lygties šaknį, — sakau Kostui. — Žinai, jei aš pats nebūčiau matęs, kas dabar įvyko, ir girdėjęs tave kalbant, o būtų kas nors kitas sakęs, tai jam tiesiai į akis būčiau drožęs: "Sakyk bobutei, o ne man — aš Kostą pažįstu". O dabar kitas klausimas tau, Kostai: ar taip sulaukęs 23 metų nė vieną kartą nebuvai metęs šiltesnio žvilgsnio į moterį, ar meilės žodelio kuriai nors nepasakęs, ar slaptai neįsimylėjęs?

     Ne. Niekados. Gal kiek draugiškesnis būdavau tik toms mergaitėms, kurios gerai mokydavosi. Su jomis apie pamokas, rašomuosius darbus ir egzaminus turėdavau kalbos. O visas kitas ne kartą mintyse varnomis palaikydavau. Pasakysiu, kad tos, kurios, išėjusios prie lentos pamokos atsakyti ar uždavinio spręsti, žioplinėdavo, tai ir gražiausiajai nepagailėdavau mintyse kartesnio žodžio.

     Apie Gražiną ir jo naują meilės išgyvenimą mes kalbėjomės iki vidurnakčio. Aš jam tada sakiau, kad jei galima persivalgyti, tai, tur būt, galima ir persimylėti. Jei jis visa tai būtų man pasakojęs jam įprastu ramumu, nebūtų buvę nieko nuostabaus. Bet dabar tas jo šokinėjimas, karščiavimasis man buvo nesuprantamas ir toks liko; nors apie tai ilgai kalbėjomės, bet neišsiaiškinome.

     Kitą vakarą, anglišku muilu išsiprausę ir egiptietiškais tepalais plaukus išblizginę, nuėjome pas šeimininkus. Radome ir Gražinos draugę, kurią šeimininkė man piršo.

     Tas praleistas vakaras, o po to ir kiti sekę beveik kiekvieną sekmadienį, man sukėlė daug abejonių, kuo toliau, tuo labiau jas išryškindami. Gražina buvo graži. Galima pasakyti, kad labai graži. Jos draugė Vida taip pat graži. Ji man patiko. Jeigu jau būtų galima pasirinkti, tai ne Gražiną, bet Vidą rinkčiaus. Ji buvo aukšta, grakšti, sportiška. Man buvo keista, kad Gražina vis nenuleisdavo žvilgsnio nuo Vidos. Jos jai rodomas rūpestingumas nueidavo net iki įkyrumo: "Tu nevalgyk to, bet tą, tu negerk, tu per daug šoki, aš tave palydėsiu namo, tau jau laikas miegoti" ir t.t. O taip pat atrodė, kad Gražina mažai dėmesio skyrė Kostui. Jei ką nors ir sakydavo ar darydavo, tai labai dirbtiniu būdu. Vidai patinka Kostas. Tokį įspūdį susidariau nuo jų pirmo pasimatymo. Atrodo, kad toji meilė vis labiau ir labiau liepsnojo. Taip ir netekau pirštosios Vidos. Vietoje Vidos man piršosi šeimininkė. Aš su ja turėdavau šokti, kalbėtis, praleisti vakarą. Jos vyras po vakarienės pabūdavo valandėlę su mumis ir po to užsidarydavo savo darbo kambaryje.

     Gražinos mama — griežta šeimos valdytoja. Nors pati šokdama mėgdavo prie vyrų prisiglausti, kartais slaptai pasibučiuoti, bet Gražiną tai jau per griežtai valdė ir prižiūrėjo. Pati Gražina ne kartą skundėsi, kad mama nuo jos visus vyrus atbaidydavo. Ir mano mielas draugas Kostulis turėdavo kas vakarą išklausyti pamokslų, kad negalima bučiuotis, negalima rankomis laikytis, negalima drauge ant minkštasuolio sėdėti, negalima arti susiglaudus šokti, patamsyje būti ir t.t. O kad įsakymai būtų vykdomi, tai vis retkarčiais Kostą ir Gražiną besikalbančius aplankydavo.

     Po pusmečio buvo Kosto ir Gražinos vestuvės. Jis gavo humanitarinių mokslų diplomą ir ruošėsi studijuoti techniką. Tad buvo dviguba šventė. Nors vaišės buvo labai šaunios, bet vis dėlto liūdnokos. Bent man taip atrodė. Per daug ašarų liejo Gražina ir Vida. Žiūrėk — apsikabinusios ir žliumbia. Neiškentęs net apibariau.

     Ko verkė Vida, žinojau. Ji gailėjosi Kosto. Bet ko visą laiką kukčiojo Gražina, neatspėjau. Visi tarėsi, kad mamytės išlepinta ir valdoma dukrelė, kuri ir kiaušinio išvirti nemokėjo, baiminosi šeimyninio gyvenimo, nors jau buvo 23 metų — vienmetė su Kostu. Apie ją tą vakarą visi kalbėjo.

*  *  *

     Prasidėjęs karas, po to sekusios dvi žiaurios okupacijos išdraskė ir mūsų gražios draugystės lizdą. Kostas pasiliko gyventi Lietuvoje. Jo tėvų dvaro samdiniai, su kuriais jis gražiai sugyveno, naujojo režimo metu pasidarė kolūkio viršininkais ir jį visą laiką globojo. Kostas baigė technikos fakultetą, turėjo atsakingą darbą, bet komunistams neįtiko. Buvo išvežtas į Sibirą. Ten mirė jis, jo žmona ir dvi mergaitės.

     Su juo susirašinėti negalėjau. Jis prašė, kad jam niekas nerašytų, nes yra sekamas. Nors buvau girdėjęs apie Kosto gyvenimą, bet daug kuo netikėjau. Po daug metų susitikau Vidą.

     —    Vidutė! — surikau iš džiaugsmo, ją pamatęs dideliame svečių būryje, ir puolėme vienas kitam į glėbį. Ji, įsimylėjusi Kostą, taip ir pasiliko viena, šeimos nesukūrusi. Ji apie Kostą pasakojo, kaip apie didvyrį. Jį beveik laikė šventuoju.

     Sužinojau, kad Gražina buvo įsimylėjusi Vidą, o Kosto, kaip vyro, ji nemylėjo. Vida, nors labai mylėjo Kostą, tos paslapties jam neišdavė. Ji, kaip ir Kostas, buvo labai religinga. Kostas, išvykęs su Gražina į Šveicariją medaus mėnesiui, jokio romantiškumo neišgyveno. Gražina skundėsi serganti, turinti didelius skausmus ir negalinti turėti šeimos. Taip ji Kostą apgaudinėjo net trejus metus, o jis, labai ją mylėdamas, tikėjo jos žodžiais.

     Vida išsikėlė gyventi į mažą provincijos miestelį ir manė, kad Gražina pasikeis, susigyvens su esama padėtimi. Bet kur tau! Nuolat plaukė jos laiškai, o kelis kartus ir ji pati buvo atvažiavusi aplankyti. Tada Vida nutarė gelbėti Kosto šeimą ir jam viską išpasakoti.

     Kostas visa tai nujautė, o pagaliau ir įsitikino. Jis pasiryžo gelbėti Gražiną ir kantriai nešti šeimos naštą. Jam daug padėjo kunigas, kuris prikalbino Gražiną pasiimti auginti Kosto sesers mergaitę. Toji mergaitė, mirus motinai kalėjime, buvo našlaitė. Mergaitė atnešė į šeimos gyvenimą daugiau šilimos. Močiutės auginta, ji taip pat buvo labai religinga. Gražina pradėjo su ja eiti į bažnyčią, ruošė pirmajai Komunijai.

     Tą dieną, kai mažoji Alytė priėmė Šv. Komuniją, Gražina išgyveno lyg kažkokį stebuklą. Jai staiga ausyse pradėjo skambėti Kosto žodžiai, prašymas prieiti išpažinties. Pagaliau ji atsisuko į Kostą ir klausė, ką jis sakąs, ko taip garsiai kalbąs. Kostas ją paklausė:

     —    O ką aš tau sakiau?

     —    Tu prašai mane prieiti išpažinties ir priimti Šv. Komuniją.

     —    Aš tik meldžiu ir prašau Dievą, kad mums atsiųstų dangiškų malonių ir kad tu susitaikytum su Kristumi.

     Po to Gražina nuėjo į zakristiją ir paprašė kunigą, kad išklausytų jos išpažinti.

     Po metų Kostas ir Gražina susilaukė dukters. Paskui labai gražiai sugyveno. Vida, užaugusi neturtingoje šeimoje ir labai vargingai gyvenusi, susipažinusi su Gražina, gavo jos tėvo įstaigoje darbą ir džiaugėsi jos nuoširdumu, draugiškumu, visai nenujausdama, kad ją jos draugė įsimylėjo. Visa tai ji patyrė tik tada, kai Gražina susipažino su Kostu. Tada Gražina jai prisipažino, kad mylinti ne Kostą, bet ją.

     —    O kodėl tu apie visa tai nepasakei Kostui? — paklausiau Vidą.

     Ji pradėjo man pasakoti, žibant akyse ašaroms:

     —    Buvo taip. Vieną vakarą, mums grįžus iš teatro, Gražina vaišino vynu. Ji gėrė daug daugiau, negu kitais vakarais. Paskui aš ją užtikau virtuvėje, slaptai geriančią. Pamačiusi mane, ji puolė bučiuoti ir visa drebėdama prašė, kad aš pasilikčiau nakvoti ir miegočiau su ja. O kad Kostas nežinotų, reikią jį nugirdyti. Ji į jo vyną įpilsianti stiprios skaidriosios. Bet tą vakarą įvyko kitaip. Aš nutariau Gražiną nugirdyti ir viską pasakyti Kostui, prisipažįstant, kad aš jį myliu. Gražinai nuvirtus į lovą ir užmigus, Kostą radau jo darbo kambaryje. "Kaip mūsų paukštelis?" — jis švelniu balsu paklausė. "Ji miega, — atsakiau, — miega kietai" — paskutinius žodžius pasakiau garsiau ir ruošiausi išlieti širdį. Man besiartinant prie jo, staiga žvilgsnis nukrypo į sienoje kabantį Kristų. "Ne" — surikau garsiai ir išbėgau iš kambario. Atsikvošėjau tik atsidūrusi gatvėje, nakties tamsumoje. "Aš negaliu ardyti šeimos, bet turiu padėti, kad Gražina pasveiktų ir juodu gyventų drauge". Tai tokia trumpa mano meilės ir svajonių istorija, — baigė ji savo pasakojimą. — Dabar tu pasakok man apie save, apie savo išgyvenimus.

     Rytuose pakilo saulė ir nušvietė kambarį. Draugai baigė kalbėtis ir pasakotis apie praėjusius trisdešimt septynerius metus.