(Knygos "Šventoji Dvasia— Bažnyčios atnaujintoja" pasirodymo proga)
Jurgis Gliauda
Senas graikų žodis charizma (dovana), kilęs iš plačios sąvokos charis (malonė), pirmųjų amžių krikščionybėje buvo suprantamas kaip galėjimas daryti stebuklus ir kalbėti įvairiomis kalbomis. Dabar įdomiame charizmatiniame sąjūdyje terminu charizma vadinamas sugebėjimas išsiveržti iš kasdienybės varžtų, dvasiškai priartėti prie Dievo pažinimo. Buvimas charizmos dvelkmėje reiškia aukščiausią tikėjimo stadiją: pažinimą. Charizmai grąžinta charis sąvoka: charizma yra malonė.
Charizmatinis katalikų Bažnyčios sąjūdis ieško kelio į malonės stovį. Čia tuo tarpu neįvelta separatizmo, sektantizmo, egotizmo momentų. Sąjūdis toleruojamas. Sąjūdyje viešai dalyvauja daug dvasiškių. Sąjūdžio žingsnių atgarsių girdėti ir lietuvių visuomenėje. Plačioji knygų serija "Krikščionis gyvenime" pastarųjų dienų laida davė savo skaitytojams knygą "Šventoji Dvasia — Bažnyčios atnaujintoja". Knygą paruošė prelatas Vytautas Balčiūnas, įdėjęs į knygą savo rašinį, sesers Onos Mikailaitės paskaitą ir Bažnyčios dignitorių bei suvažiavimų nuomones apie charizmatinį sąjūdį.
Tad knygos duomenys dosnūs ir lakoniški, kategoriški ir aiškūs. Dėkoju prelatui Vytautui Balčiūnui. Jis atsiuntė man kalėdinę dovaną: čia aptariamą knygą su savo linkėjimais. Ir tai buvo vada ir akstinas pabuvoti charizmatinio sąjūdžio paraštėje.
Ši graži dovana susišaukia su senu, 1952 metų, kunigo Vytauto Bagdanavičiaus pasiūlymu recenzuoti kunigo dr. J. Vaitkevičiaus M.I.C. knygą "Gyvoji Dvasia", milžinišką mąstymų kiekvienai metų dienai seriją. Nuostabiai sueina tos dvi knygos — tokia laidų metų distancija ir toks sąskambis tematikoje. Mąstymas yra stimulas. Mąstymo metodai ir formos — įvairovė.
Ir šios nesistematizuotos pastabos, kurias dėstau charizmos bei charizmatinio sąjūdžio dingstimi, kaip tik ir kilo, charizmatiniam sąjūdžiui raginant, tomis temomis domėtis ne teologą, ne dogmatiką, bet tą pasaulietį, kuris lanko bažnyčią, šlepsena rutinos takais ir... dargi... nuoširdžiai baidosi drastiškų sukrėtimų tradicijoje.
Charizmos, artėjimo prie pilnutinio Dievo suvokimo, siekis — palaimos stovis. Dabar tikrai charizmatinio sąjūdžio entuziastai negalvoja galį gauti galias daryti stebuklus, bet jie tiki stebuklu savyje: kisti ir tobulėti dvasioje. Tas noras dalyvauti sąjūdyje, kuris ieško Dievo malonių, yra stebuklas modernaus žmogaus gyvenžiūroje. Mūsų laikmetyje stebuklo sąvoka transformuota į miražinį oriškumą, atnauijnta, praplėsta. Scholastikai iki šiol reikalauja iš žengiančiojo į altorių garbę turėti savo aktyve bent porą fizinių stebuklų. Bet kodėl nėra respekto dvasiniam stebuklui, kuris toks nesusekamas, intymus, reikšmingesnis savo apimtimi už fizinį?
Po šv. Pauliaus dvasinio atsivertimo, kas yra klasiškas dvasinis stebuklas, man kyla atminty nuostabus Levo Tolstojaus apsakymas "Šeimininkas ir darbininkas". Apsakyme staigaus charizmos dvelksnio paveiktas egoistas paaukoja savo gyvybę, gelbėdamas kitą sniego audroje.
Dvasinis stebuklas perkeičia sielą, dvasią, visą žmogų. Fizinis stebuklas suteikia sveikatą tiktai kūnui.
Buvimas dvasinio gėrio stovyje, kaip visos gyvenimo vertybės, yra sąlyginės arba sutartinės vertės. Tai gali būti nuotaika, įsitikinimas, laimės samprata, dvasinio stovio metamorfozės, atremtos ar įtvirtintos individualiu tų reiškinių supratimu. Asmens intelektas, gyvenamos aplinkos įtaka, pasaulėžiūros ir gyvenjautos įtaka, paklusnumas elementariškoms religijos dogmoms, net liberališka pažiūra į religines dogmas bei praktikos formas — suponuoja asmens santvkį su savo asmeniškos palaimos stoviu. Kurioziška prisipažinti, kad man, dar labai jaunam, charizmos, tai yra palaimos stovio sąvoką sukūrė perskaitytas, o vėliau ir kartotas, Ernesto Renano veikalas "Jėzaus gyvenimas". O juk tai modemus apokrifas, susišaukiąs su Tomo, Andriejaus, Petro evangeliniais apokrifais!
vNoras būti malonės ar palaimos stovyje įgimtas kiekvienam, kaip noras būti laimingam. Todėl kova dėl tokio dvasinio laimėjimo pripildo daugelį sąjūdžių; pripildo ir charizmatinio sąjūdžio esmę. Nuolatinė taisyklių erozija, jų ryški evoliucija amžių tįsoję, rodo jų reliatyvumą. Paradoksiška priminti, kad krikščioniškosios tautos, kariaudamos viena su kita, altorių akivaizdoje prašo sau pergalių iš to pat vienintelio Dievo. Toks išviršinis amžių kaitoje gėrio sąlygiškumas. Bet žmogaus veržimasis į savo vidų, laimės ir taikos pilnybės siekiant, visad buvo ir bus sąmoninga kova su savo prigimties stagnacija.
Šį amžiną ir audringą momentą kunigas dr. Pr. Gaidamavičius analizuoja savo "Didžiajame nerime", psl. 115: "Religinis žmogaus polėkis laisvės plotuose netampa tiesiai skrendančiu ereliu. Jis čia tampa tikra vidaus drama, kurios pagrindą sudaro nuginkluojančio matematinio tikrumo stoka ir irracionali įcentrinė asmens jėga, atremta į asmeninę laisvę".
Ši dvasios drama ieško charizmos dvelksnio. Permanentine vertybe čia tampa žmogaus nerimas, ieškojimų akstinas, svarstymų bei mąstymų audrų sukėlėjas. Žmogus neretai ieško savyje geros naujienos. Ieško jis jos intymiausiai, atsiskyrėliškai, kantriai. Ieško ir maištaudamas. Ieško tos geros naujienos ir būrin susitelkę žmonės, nelyginant antikiniai krikščionys savo agapės santalkoje.
Akstinas? Tai didysis nerimas, nes instinktyviai pajutus gerosios naujienos eventualybę, žmogus negali liktis apatijoje...
Dvasinėje žmogaus prigimtyje plevena ir negęsta gyvybės stūmeklis — ieškoti! Tai civilizacijų, kultūrų, religijų pedestalas. "Gyvoji dvasia". "Šventoji Dvasia" — greta tos akinančios temos gimsta ir išsivysto praktiniai savo tikslo siekią judėjimai.
Charizma pakeičia pirmykštį dvasinį stovį. Tą keitimąsi vadina atnaujinimu. Tai taisytino pastato remontas, tai apnešioto drabužio sutaisymas.
Dvasinio atnaujinimo arba atsinaujinimo siekiai lietuviams katalikams nėra naujovė. 1916 metais su atnaujinimo šūkiu į istorijos areną išžengė Ateitininkai. Iki šiol tas permanentinio judesio šūkis išliko judėjimo motto. Toks gi tai atliepis į anuomet garsias Maironio eiles...
Kolektyvo talka papildo, sustiprina individo pastangas. Sąjūdžiai tuo našūs, kad buvimas kolektyve įdrąsina, stiprina, įtikina paskirą kolektyvo narį. Tezė, "kur jūs suėjote mano vardu, ten aš tarpe jūsų", yra kolektyvinio veikimo vademecum. Tuo principu įsteigtos pamaldos. Tuo principu charizmatinis sąjūdis propaguoja naują meditacinio telkimosi būdą — telktis mąstyti už pamaldų rėmų. Šitos naujos organizavimosi formos akistatoje charizmatinį sąjūdį galima arba pripažinti, arba atmesti.
Bažnyčios dignitoriai ir jų atsargios konkliavos nori išlaikyti sąjūdį Bažnyčios rėmuose. Ir kartu už pamaldų rėmų. Juk tai beveik vatikaninių reformų padarinys. Ir sąjūdis veikia absoliutaus lojalumo būdu. Knygos "Šventoji Dvasia — bažnyčios atnaujintoja" prielaidos, tezės ir atsargūs, toli numotą Bažnyčios dignitorių sprendimai rodo, kad daug kam charizmatinis sąjūdis yra geroji naujiena.
Knyga mini pavyzdžius: charizmatinio sąjūdžio nariai sugebėję pasiekti aukščiausiąjį įtikėjimo laipsnį — pažinimą.
Charizma, malonės stovis, susižavėjimo būsena arba Šventosios Dvasios dovana (evangelinė interpretacija) ar gali reikšti, kaip teigia sąjūdžio adeptai, kad "anksčiau tikėjęs, dabar aš žinau"?
Empirinio žinojimo elemento čia nėra ir jo būti negali dvasiniame gyvenime. Įtikėjimo objektas nėra materialinis objektas. Sąvoka "žinau" įtraukta į charizmatinio sąjūdžio praktiką superliatyviai, kolektyvinio susitelkimo ir mąstymo galiai parodyti. Ji paremta tradiciniais krikščioniškosios doktrinos tvirtinimais: galima pažinti antgamtinį pasaulį.
Dabar gi dvasinių vizijų, nesuformuluojamų matematikos dėsniais būsenų akistatoje, žodis "žinau" skamba materialistinio sodrumo kontrapunktu.
Ir pagarsėjusios charizmatinio sąjūdžio praktikoje knygos "The Cross and the Switchblade" autoriai drąsiai panaudojo sodrų žodį "žinau" įtikėjimo superlatyvui apibūdinti. Ar autoriai nėra per drąsūs? Ar toks konkretumas subtilume naudingas irracionaliai vertybei?
Drąsus charizmatinio sąjūdžio terminas "Šventosios Dvasios krikštas" skamba dar ryžtingesne gaida! Ar neslypi čia reformistinė narsa? Reformos iš apačios visad išeina iš taikaus posakio, iš naujo, pradžioje kuklaus, migloto metodo, kaip veikti, kaip apsitarti, kaip pilniau papildyti tradiciją.
Atrodo, lietuviuose ir nepastebėta naujų kaitų, įdomaus atnaujinimo Evangelijos tekstuose, tame tikėjimo autoritete ir šaltinyje. Tuose tekstuose atnaujinimas iki šiol nei aptartas, nei paaiškintas. Tai yra sąvokų kaita Evangelijos vertimuose lietuvių kalbon. Pavyzdžiu imame tiktai vieną posakį (o jų yra nemažai): Luko Evangelijos (2, 14) arkiv. Juozapo Skvirecko vertime sakoma: Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė geros valios žmonėms!
Ta pati vieta kun. C. Kavaliausko vertime, kuris išleistas Kaune 1972 metais, skamba: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!
Seno anglikonų vertimo versija (1611 A.D) skelbia: Glory to God in the highest and on earth peace, good will toward men.
Amerikos Biblinė Draugija tą patį sakinį mums pateikia: Glory to God in the highest heaven! And peace on earth to men with whom he is pleased!
Šis pastarasis susišaukimas su C. Kavaliausko vertimo prasme mums rodo, kad sąvokų atsinaujinimas veikia dargi platesnėje skalėje, kaip kad meditacinės praktikos reformos. Tokių teksto nesantaikų, nors originalas tiktai vienas, ir antikinė graikų kalba preciziška, kaip lotynų, gali būti daug. Ar tai kalbos evoliucijos išdava? Ar tai senų ir ribotų sąvokų plėtra? Ar čia tas sąvokų reliatyvumas, apie kurį priminiau rašinio įvade?
Tai formalus reliatyvumas nekintamos prasmės paraštėje. Betgi dėl raidės, dėl žodžio seniau skildavo didžiuliai religiniai junginiai, kilo schizmos ir reformos.
Meditacija ir ieškojimas—atsinaujinimo sėkla. Koks pagaulus mąstymas suprasti Evangelijų teksto vertimų niuansus!
Juk identiškas charizmatinis sąjūdis klestėjo ketvirtame šimtmetyje monastinio sąjūdžio deklaracijose, tryliktame šimtmetyje domininkonų ir pranciškonų vienuolynų uždarume, šešioliktame šimtmetyje karmelituose. Gal būt, modernusis mąstymų metodas paimtas iš protestantinių bažnyčių atnaujintojų? Girdime charizmos pulsą ateitininkų pranokėjų pasiimtame šūkyje. Mūsų dienų Vatikano suvažiavimuose. Turiningos ir gilios pastangos tobulėti dvasiškijoje ir pasaulietijoje. Tai yra tikinčiųjų prasiveržimas į laicistinę visuomenę, apsiginklavus socialiai logiška tikėjimo interpretacija. Tai savotiškas ir labai aktyvus antras Pijaus XI enciklikos Quas primas kalavijo ašmuo.
Pažvelgę į istoriją, prarandame moderniškos naujovės įspūdį.
Katakombiniai krikščionys neskelbė kovos ir smerkimų antikrikščionims. Jų gyvenimo būdas, jų vakarienės-agapės, tolygios religinėms iškilmėms, buvo įtikinamumo ir savo idėjų gajumo skelbimas. Charizmatinis sąjūdis, iš žmonių kilęs ir juose tarpstąs šalia oficialios Bažnyčios, panašus į senos, antikinės, katakombinės agapės paveikslą. Ar tas sąjūdis, toks senas, formuoja kažin ką nauja? Ar nėra atnaujinimo sąvokoje suslėpto smerkimo atnaujinamai, ergo apdėvėtai, vertybei? O gal charizmatinis sąjūdis yra intymesnės, paslaptesnės krikščionybės betliejus? Kaip ir katakombinėje krikščionybėje, čia absoliutus įtikėjimas paženklinamas "žinojimo" kategoriškumu...
Kaip ten bebūtų, kiekvienoje teorinėje ar praktinėje naujovėje glūdi sukilimo momentas. Nenuostabu, kad prelato Vytauto Balčiūno paruošto veikalo leitmotyvą sudaro tam tikras susirūpinimas, kad charizmatinis sąjūdis visad sutilptų Bažnyčios rėmuose. Ir tas nujaučiamas susirūpinimas atstovauja visos Bažnyčios dėmesiui tam sąjūdžiui, kuris yra įvairių istorijos bėgyje kunkuliavusių išsigelbėjimo sąjūdžių ainis. Tokie sąjūdžiai įvairiomis formomis lydėjo Bažnyčią nuo pat katakombų meto.
Protestantuose panašūs sąjūdžiai, greta savo oficialios Bažnyčios, ieškojo savo ego labai savarankiai ir neretai atskildavo nuo kamieno. Katalikų Bažnyčios dėmesyje slypi susirūpinimas: ar gali rastis šiame sąjūdyje ekstremistinių ar egoistinių tendencijų? Autorius pažymi, kad prepozicijų šiam rūpesčiui visad daug. Pusl. 30 autorius rašo: "Jos (Bažnyčios) žmoniškoji pusė pažymėta nuodėme, silpnumu, netobulumu ir reikalinga nuolatinio atsinaujinimo, tobulėjimo".
Ir štai — ar atnaujinimo sąvokoje sutelpa restauracijos sąvoka? O gal tai naujovių entuziastų misijinis sąjūdis? Gal tai tylus ir pamaldus sukilimas prieš rutiną, scholastiką ir stagnaciją? Ar pagaliau gal tai sėkla religinei revoliucijai, kurios eventualioje doktrinoje iki šiol nėra teologinių aptarimų, formulių, neišvengiamos kazuistikos?
Kadangi iki šiol charizmatiniame sąjūdyje nematyti ekumenizmo tendencijų, tenka spėlioti, kad užsimota veikti tik tarp katalikų. Kadangi iki šiol charizmatiniame sąjūdyje nėra bandymų teologinėms formulėms kurti, nėra ir gnoseologinių siekių — sąjūdis yra "žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms".
Tai geros valios žmonių sąjūdis, kuris geidžia būti, evangeliškai tarus, Šventosios Dvasios šešėlyje. Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu (Lk 1, 35) yra sąjūdžio entuziastų alfa ir omega. Meditacijų ir maldų stichijoje veikia dėsniai, sustabdo chaosą priešpastatomais apribojimais ir tabu.
Sesuo Ona Mikailaitė teologijos sprendimus jungia su charizmatinio sąjūdžio prigimtimi. "Ten, kur nėra gyvosios dvasios, teologija mažai ką gali padėti" (psl. 23). Teologija, jos nusakymu, priartėja prie logikos ratilų, prie matematinių formulių sausros, jeigu... charizmatinio sąjūdžio liepsna, gyvoji dvasia, neapšviečia teologinių sprendimų. Tai itin būdinga, nustatant charizmatinio sąjūdžio prigimtį ir tos prigimties santykį su teologinėmis normomis.
St. Louis universiteto profesorius istorikas James Hitchcock apmaudingai tvirtina (O. Mikailaitės vertimas): "Skaudžiausia povatikaninių reformų nesėkmė Bažnyčioje — tai dvasinio atsinaujinimo trūkumas... Nedaugelis žmonių jaučiasi esą arčiau Dievo, išgyvenę paskutiniojo dešimtmečio reformas. .. Matyti, ir dvasiškija, ir pasauliečiai serga kažkokia dvasine liga..."
Iš tų drastiškų pareiškimų matyti, jog stipraus esama įtarimo, kad vis dėlto modernaus žmogaus dvasioje slypi sunkiai pabudinami: idealizmas, eventualus tikėjimas džiugiais atradimais religinio mąstymo sferoje. Slypi tie gėrio pradai po agnosticizmo, skepticizmo, apatijos, smulkaus miesčioniškumo liekanomis. Prieš akis vyksta oficialumo ir polėkio, kazuistikos ir atvirumo, formalizmo ir riksmo iš širdies dvikova. Žmogus dar nežino, dar nėra supratęs, ar ši mistiška dvikova atneš atsakymų į bruzdančius dvasioje egzistencinius rebusus.
Tuo tarpu idealistinis telkimasis medituoti greta Bažnyčios ir su tikslu atrasti savyje "šventosios" arba "gyvosios" dvasios dvelksnius, kas yra palaimingos taikos ir pilnybės šaltinis, Bažnyčios įvertintas teigiamai. Tai naši religinio aktyvumo apraiška. Katakombinis agapė sąjūdis suformavo Bažnyčią, net ir apeigas. Gal būt, charizmatinis sąjūdis paliks savo įnašą į masyvią jos struktūrą?
Modernus katakombinis religinis aktyvumas kunkuliuoja ateizmo-sovietizmo kraštuose. Charizmatinis sąjūdis laisvės sąlygose ieško religinės praktikos niuansų. Tie poieškiai, aišku, pogrindžio krikščioniui atrodo prabanginiais ieškojimais. Vienok ir ten, ir čia — sąjūdžio diagnozė identiška: dvasinis alkis!
Vėl prisimename kad beatifikacijos procesui būtini du fiziniai stebuklai. O kaip su stebuklais, gydančiais sielą? Gal būt, charizmatinis sąjūdis yra kova už tikinčiųjų pasauliečių beatifikaciją in corpore, kova už visą grandinę nuostabių, vidinių stebuklų?
Nauja ir taip sena dvasinio atsinaujinimo tema tveria sąjūdžius, judina sielą, visad masins atsakymo ir pažinimo galimybe.